Лорен Кейт - Kenčiantieji

Liusė linktelėjo.

Stivenas pridūrė:

– Ir patariu daugiau nebandyti mūsų. Netgi mūsų kantrybė turi ribas.

Maršrutas klasė–valgykla–bendrabutis buvo be galo skurdus, todėl sekmadienio rytą Liusė neturėjo labai plataus pasirinkimo ką veikti. Namelyje buvo tamsu, o valgykla vėlyviesiems pusryčiams atsidarė tik vienuoliktą valandą. Kai Mailsas su Šelbe nenoriai iškiūtino į pono Kramerio prižiūrimą naujokų mokymo stovyklą, Liusei neliko kito pasirinkimo, teko grįžti į savo kambarį. Ji užtraukė naktinę užuolaidą, kurią Šelbė visada mėgdavo palikti atvirą, o tada susmuko ant kėdės.

Galėjo būti ir blogiau. Palyginti su istorijomis apie tai, kaip „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje nubausti vaikai būdavo laikomi ankštose šlakbetonio blokais apmūrytose kamerose, dabartinės Liusės sąlygos jai pasirodė labai lengvos. Niekas jai ant riešų netvirtino sekimo įrangos. Tiesą sakant, Stivenas ir Frančeska iš esmės taikė jai tokius pačius apribojimus, kokius taikė Danielis. Skirtumas buvo tik tas, kad mokytojai iš tiesų galėjo stebėti ją naktį ir dieną. O Danielis apskritai negalėjo čia būti.

Susierzinusi ji įjungė kompiuterį, nuogąstaudama, kad jai bus uždrausta naudotis internetu. Bet Liusė lengvai prisiregistravo prie savo elektroninio pašto dėžutės, kurioje rado tris tėvų atsiųstus elektroninius laiškus, o ketvirtą nuo Kelės. Galbūt geroji tokio arešto pusė bus ta, kad Liusė bus priversta galiausiai artimiau bendrauti su savo draugais ir šeima.

Kam: lucindap44@gmail.com

Nuo: thegaprices@aol.com

Siuntimo data: penktadienis, 11 20, 8:22.

Tema: Šuo kalakutas

Pažvelk į šią nuotrauką! Mes aprengėme Endrių kalakuto kostiumu gretimais vykusio Rudens gėrybių vakarėlio proga. Iš sukandžiojimo žymių ant plunksnų gali spręsti, kad jam labai patiko. Kaip tu manai? Ar mums jį aprengti šiuo kostiumu, kai tu atvyksi namo Padėkos dienai?

Kam: lucindap44@gmail.com

Nuo: thegaprices@aol.com

Siuntimo data: penktadienis, 11 20, 9:06.

Tema: Post scriptum

Tavo tėtis perskaitė mano elektroninį laišką ir pagalvojo, kad galbūt dėl jo pasijusi blogai. Niekas tavęs neverčia grįžti namo, širdele. Jei tave išleis į namus Padėkos dienai, mums bus labai malonu. Jei ne, galėsime linksmai atšvęsti kitą kartą. Mes tave mylime.

Kam: lucindap44@gmail.com

Nuo: thegaprices@aol.com

Siuntimo data: šeštadienis, 11 21, 00:12.

Tema: jokio pavadinimo

Pranešk mums, koks bus sprendimas. Gerai? Sėkmės. Mama.

Liusė laikė galvą panardinusi sau tarp rankų. Ji klydo. Kad ir koks būtų areštas, parašyti atsakymus į tėvų laiškus nebus lengviau. Jie aprengė savo pudelį kalakuto kostiumu, kad galėtų parodyti, kaip smarkiai ilgisi jos! Nuo minčių, kad juos apvylė, plyšo Liusės širdis. Todėl nedelsdama atsivertė Kelės laišką.

Kam: lucindap44@gmail.com

Nuo: callieallieoxenfree@gmail.com

Siuntimo data: penktadienis, 11 20, 16:14.

Tema: ŠTAI TAU NAUJIENA!

Manau, kad kai sužinosi, jog rezervavau lėktuvo bilietus, tau nekils jokių klausimų. Atsiųsk man savo adresą, kad atvykusi ketvirtadienio rytą galėčiau pati iki jūsų atvažiuoti. Tai bus mano pirmoji kelionė į Džordžiją! Ten leisiu laiką su savo ilgam iš akiračio dingusia geriausia drauge! Bus nuostabu! Pasimatysime po ŠEŠIŲ DIENŲ!

Po mažiau kaip savaitės geriausia Liusės draugė Padėkos dienos proga pasirodys jos tėvų namuose, tėvai lauks sugrįžtant dukters, o Liusė liks čia, nubausta namų areštu ir priversta tūnoti bendrabučio kambaryje. Ją apėmė nenusakomas liūdesys. Mergina atiduotų viską pasaulyje, kad tik galėtų vykti pas tėvus, praleisti kelias dienas su ją mylinčiais žmonėmis, padaryti pertrauką po tų alinančių, sumaištį sukėlusių savaičių, praleistų tarp šių medinių sienų lyg sukaustytai grandinėmis.

Liusė atidarė pašto dėžutę naujam elektroniniam laiškui ir suraitė skubotą pranešimą:

Kam: cole321@swordandcross.edu

Nuo: lucinda44@gmail.com

Siuntimo data: sekmadienis, 11 22, 9:33.

Sveiki, pone Koulai,

Nesijaudinkite, neketinu maldauti Jūsų leisti man vykti namo Padėkos dienai. Žinau, kad tai būtų bergždžias reikalas. Bet, žinote, nesiryžtu pasakyti to savo tėvams. Ar galite jiems pranešti? Perduokite, kad aš apgailestauju.

Viskas gerai. Na, kažkuria prasme. Labai ilgiuosi namų.

Liusė

Duslus beldimas į duris taip išgąsdino Liusę, kad ji net pašoko nuo kėdės. Iš netikėtumo mergina netyčiom nuspaudė siuntimo mygtuką. Ji nespėjo peržiūrėti laiško, patikrinti, gal jame yra gramatinių klaidų, ar nepadaugino emocinių saviraiškos frazių.

– Liuse! – iš anapus durų pasigirdo Šelbės balsas. – Atidaryk! Mano rankos užimtos Derliaus šventės nesąmonėmis. Turiu omenyje dovanomis. – Anapus durų nesiliovė bumbsėjimai. Dabar beldimas buvo kur kas garsesnis, kartais lydimas verksmingo niurnėjimo.

Atvėrusi duris Liusė pamatė šnopuojančią Šelbę. Mergina buvo tiesiogine to žodžio prasme sulinkusi pusiau, spaudžiama milžiniškos kartotinės dėžės svorio. Užkabinti už jos pirštų tįsojo keli plastiko maišai. Kai Šelbė įsvirduliavo į kambarį, jos keliai nesiliovė virpėję.

– Gal galiu kuo nors padėti? – pasiūlė Liusė nuimdama Šelbei nuo galvos lengvutę lyg plunksną kūgio formos gausybės rago pavidalo skrybėlę.

– Jie pavedė man pasirūpinti dekoracijomis, – bambėjo Šelbė, nuleisdama dėžę ant grindų. – Atiduočiau bet ką, kad tik dirbčiau šiukšlių padalinyje kaip Mailsas. Ar tu bent žinai, kas atsitiko anąkart, kai vienas žmogelis patikėjo man karštų klijų pistoletą?

Liusė pasijuto atsakinga už Šelbės ir Mailso bausmes. Ji įsivaizdavo, kaip Mailsas šukuoja paplūdimį su šiukšles stumdančiu strypu, kokius jai yra tekę matyti naudojant nuteistuosius vienoje kelio pusėje Tanderbolte.

– Aš nelabai žinau, kas ta Derliaus šventė.

– Koktumas ir pretenzingumas, štai kas, – atkirto Šelbė, rausdamasi dėžėje ir švaistydama ant grindų plastikinius maišus, prikimštus plunksnų, tūbelių su blizgučiais ir šūsnimis rudens atspalvių lankstomo popieriaus. – Tai iš esmės didžiulis banketas, į kurį susirenka visi „Pakrantės“ mokyklos rėmėjai, kad galėtų padidinti mokyklos pajamas. Paskui jie išsiskirsto po namus, jausdamiesi atlikę labdaringą pareigą, nes atsikratė keliomis senomis žalių pupelių skardinėmis, atnešdami jas į maisto banką Fort Brage. Rytoj vakare pati galėsi pamatyti.

– Abejoju, – atsakė Liusė. – Gal pamiršai, man juk namų areštas.

– Nesijaudink, būsi įtraukta. Kai kurie didieji rėmėjai yra angelų advokatai, taigi Frankė su Stivenu turės dalyvauti programoje. O tai reiškia, kad visi nefilimai turės būti ten ir plačiai šypsotis.

Suraukusi antakius Liusė mestelėjo žvilgsnį į veidrodį, pažvelgdama į savo atvaizdą. Dėl šios priežasties ji juo labiau turėtų likti kambary. Šelbė nusikeikė sau po nosimi.

– Palikau prakeiktą svarbiausią kalakuto konstrukcijos detalę, nudažytą iš anksto parinktomis spalvomis, pono Kramerio kabinete, – suniurzgė ji atsistodama ir spirdama į dėžę su dekoracijomis. – Turiu grįžti atgal.

Kai Šelbė griausmingai praskuodė pro ją ir pasileido pro duris, Liusė neišlaikė pusiausvyros ir griuvo, suklupdama ant dėžės bei pėda kliudydama kažką šalto ir šlapio jos viduje.

Ji nudribo veidu ant medinių grindų. Vienintelis daiktas, šiek tiek sušvelninęs jos kritimą, buvo plastikinis maišas, prikimštas plunksnų, kuris pokštelėjo ir iš po jos iššovė spalvingas pūkų debesis. Liusė pažvelgė atgal, pamatydama, kiek žalos pridarė. Ji tikėjosi pamatyti surauktus įniršio apimtos Šelbės antakius. Bet Šelbė stovėjo ramutėlė ir viena ranka rodė kažkur į kambario vidurį. Ten ore ramiai plūduriavo smogo rudumo Pranešėjas.