Лорен Кейт - Kenčiantieji

Frančeska įsmeigė akis į žolę, augančią palei taką, vedantį į bendrabutį. Ji grakščiai į šalis ištiesė abi rankas, tarsi baleto šokėja, įsitvėrusi į buomą.

– Ne lelijos, ne rožės, – suniurnėjo sau po nosimi, virpindama plonyčius pirštelius. – Kokios gi buvo tos gėlės?

Pasigirdo tylus traškesys, tarsi iš sodo pakloto būtų raunamos kokio nors augalo šaknys. Staiga abiejose tako pusėse išsprogo mėnesienos baltumo gėlės. Drūtos ir sodrios, maždaug pėdos aukščio. Jos buvo nepanašios į jokias kitas gėles.

Tai buvo reti ir gležni laukiniai bijūnai, kurių pumpurai buvo tokio dydžio kaip beisbolo kamuoliukai. Tai buvo tos pačios gėlės, kurias Danielis padovanojo Liusei, kai ji gulėjo ligoninėje – o gal ir kažkada ankstesniais kartais. Išsidėsčiusios tako, kuris driekėsi per „Pakrantės“ mokyklos teritoriją, pakraščiuose šios nepaprastos gėlės tviskėjo nakties tamsoje tarsi žvaigždės.

– Kodėl tu taip padarei? – nesuprato Liusė.

– Čia tau, – atsakė Frančeska.

– Už ką?

Frančeska trumpai palietė jos skruostą.

– Kartais mūsų gyvenime gražūs dalykai atsiranda iš niekur. Mes negalime visada suprasti jų, bet turime jais pasikliauti. Žinau, kad nori gauti atsakymus į visus tau kylančius klausimus, bet kartais užtenka bent mažumėlę tikėti.

Ji kalbėjo apie Danielį.

– Žinau, kad tau kyla minčių apie mudu su Stivenu, – tęsė Frančeska, – žinau, kad mudviejų santykiai iš šalies gali atrodyti painūs. Ar aš jį myliu? Taip. Bet kai prasidės paskutinė kova, turėsiu jį nužudyti. Tokia mūsų tikrovė. Mudu abu aiškiai žinome, kieno pusėje stovime.

– Bet juk tu nepasitiki juo?

– Pasitikiu juo tiek, kiek leidžia jo prigimtis. Jis juk demonas. Turi patikėti, kad tie, kurie supa tave, kliausis savo prigimtimi. Net tada, jei atrodys, jog jie išduoda patys save ir savo savastį.

– O jei viskas nebus taip paprasta?

– Tu esi stipri, Liuse, nepriklausoma nuo nieko. Tavo atsakas į mano vakar ištartus žodžius. Viskas ėjo iš tavo vidaus. Ir aš pasijutau... patenkinta.

Liusė nesijautė stipri. Ji jautėsi kvaila. Danielis yra angelas, todėl jo prigimtis turėtų būti geroji. Ar ji turėtų ją aklai priimti? O kaip jos tikroji prigimtis, kuri nėra vien tik nespalvota? Ar dėl Liusės jų ryšys buvo toks sudėtingas? Net praėjus gan ilgam laikui po sugrįžimo į kambarį ir uždarius paskui save duris, Liusė niekaip negalėjo iš galvos išmesti Frančeskos žodžių.

Po maždaug valandos Liusė pašoko nuo beldimo į langą. Ji užmigo prie židinio, žiūrėdama į spragsinčią liepsną. Merginai nespėjus pakilti iš vietos, pasigirdo antrasis bilsnojimas į lango stiklą. Tik šį kartą ne toks ryžtingas. Liusė pakilo nuo grindų ir priėjo prie lango. Ką Danielis vėl čia veikia? Po tokių aiškinimų, jog jiems nesaugu matytis. Kodėl jis nesiliauja rodytis?

Ji netgi nežinojo, ko Danieliui reikia – priversti ją kankintis taip, kaip jis kankino tas dvi jau matytas jos savastis? Arba, kaip jis pareiškė, mylėti, kaip mylėjo tas visas ankstesnes jas? Šį vakarą Liusė norėjo, kad Danielis paliktų ją ramybėje.

Ji plačiai atlapojo medines langines, tada į viršų pakėlė lango stiklą, nuversdama vieną iš tūkstančio Šelbės vazone pasodintų augalų. Liusė atrėmė rankas į palangę, kyštelėjo galvą į nakties tamsą, pasirengusi užsipulti Danielį.

Bet ant palangės mėnesienoje stovėjo ne jis.

Ten buvo Mailsas.

Vaikinas jau buvo persirengęs savo įmantrius šventinius drabužius, tačiau jam ant galvos tebebuvo užmaukšlinta Dodgers kepurė. Beveik visą jo kūną gaubė tamsa, bet plačių vaikino pečių linija buvo aiškiai matoma mėlynoje nakties tamsoje. Pamačiusi jo šypseną Liusė taip pat nusišypsojo. Mailsas laikė auksinį gausybės ragą, pilną oranžinių lelijų, priskintų iš vieno Derliaus šventės teritorijoje įrengtų vejų.

– Mailsai, – prašneko Liusė. Jos lūpomis tariamas vaikino vardas nuskambėjo žaismingai. Jame atsispindėjo šiltos nuostabos gaidelė, o juk vos prieš akimirką Liusė buvo pasirengusi pasielgti nedraugiškai. Liusės širdis ėmė plakti smarkiau. Mergina negalėjo liautis šypsotis.

– Ar tau neatrodo nutrūktgalviška, kad nuo savo lango atbrailos galiu ateiti prie lango?

Liusė papurtė galvą. Ji jautėsi suglumusi. Merginai netgi niekada neteko lankytis Mailso kambaryje, esančiame vaikinams skirtoje pusėje. Ji net nežinojo, kur jis yra.

– Matai? – jo šypsena pasidarė dar platesnė. – Jei nebūtum nubausta namų areštu, mes niekada nebūtume to sužinoję. Čia, lauke, tikrai gera, Liuse. Galėtum išlįsti. Nebijai aukščio?

Liusė norėjo prisijungti prie Mailso. Tik nenorėjo prisiminti tų akimirkų, kai ten pat leido laiką su Danieliu. Vaikinai buvo tokie skirtingi. Mailsas – patikimas, mielas, rūpestingas. Danielis – jos gyvenimo meilė. O kad viskas būtų taip paprasta. Atrodė nesąžininga ir neįmanoma juos lyginti.

– Kodėl tu neprisijungei prie kitų paplūdimyje? – paklausė ji.

– Ne visi yra paplūdimyje, – atsakė šypsodamasis Mailsas. – Tu esi čia. – Jis ore pamojavo gėlių prikimštu gausybės ragu. – Atnešiau jas tau. Šelbė visą savo kambario pusę apstačiusi augalais. Pagalvojau, kad galėtum šiomis gėlėmis papuošti savo stalą.

Mailsas kyštelėjo Liusei pro langą pintą gausybės ragą. Jis buvo sausakimšai prikimštas vaiskių oranžinių gėlių. Juodi jų kuokeliai virpėjo vėjyje. Jos nebuvo idealios, kelios netgi apvytusios, bet jos buvo kur kas mielesnės už tuos didžiulius bijūnus, kuriuos pražydino Frančeska. Kartais gražūs dalykai atsiranda mūsų gyvenime iš niekur.

Tai buvo tikriausiai pats gražiausias dalykas, kuriuo kas nors yra pradžiuginęs ją „Pakrantės“ mokykloje – na, dar tas atvejis, kai Mailsas įsilaužė į Stiveno kabinetą pavogti knygos, pagal kurią Liusė galėtų išmokti, kaip reikia valdyti Pranešėjus. Arba tuomet, kai pačią pirmą dieną, vos tik juodu susipažino, Mailsas pakvietė ją pusryčių. Arba kaip netikėtai Mailsas įtraukė ją į savo Padėkos dienos planus. Na, dar tai, jog Mailso veide nebuvo jokio pasipiktinimo, kai vaikinas sužinojo, kad jam tenkanti bausmė yra šiukšlių rinkimas. Juk tokią nemalonę jam užtraukė Liusė, prikalbindama kartu su ja išsėlinti iš mokyklos teritorijos. Arba kai Mailsas... Ji suprato, kad galėtų tęsti sąrašą visą naktį. Liusė nunešė gėles per visą kambarį, pastatydama jas ant savo stalo.

Grįžusi Liusė pamatė ištiestą Mailso ranką, kad galėtų įsitverti išlipdama per langą. Liusė galėjo atsisakyti, sugalvoti kokį nevykusį pasiteisinimą, kad nenorinti laužyti Frančeskos taisyklių. Bet taip pat galėjo paprasčiausiai įsitverti į šiltą, stiprią, saugią ranką ir išsliuogti pro langą laukan. Kad galėtų bent akimirkai pamiršti Danielį.

Lauke atsivėrė žvaigždėmis nusėto dangaus vaizdas. Žvaigždės žibėjo tamsiame nakties fone tarsi ponios Fišer deimantai – bet kur kas vaiskiau, ryškiau, netgi gražiau. Iš čia rytinėje mokyklos pusėje dunksantis visžalių sekvojų skliautas atrodė tankus, tamsus ir niūrus. Vakaruose be paliovos į krantą plakėsi bangos, o tolumoje audringame paplūdimyje plaikstėsi laužo liepsnos. Liusė ir anksčiau nuo atbrailos buvo mačiusi šiuos vaizdus. Vandenyną. Mišką. Dangų. Bet visais ankstesniais kartais juos užgoždavo Danielis. Galima sakyti apakindavo ją taip, kad Liusė niekada gerai neįsižiūrėdavo į aplinką.

Visa tai buvo be galo gražu.

– Tu tikriausiai svarstai, kodėl aš atėjau, – ištarė Mailsas. Liusė susivokė, kad juodu kurį laiką tylėjo. – Aš jau anksčiau buvau pradėjęs sakyti, kas dabar sukasi mano galvoje, bet... aš ne... aš nesu tikras...