Лорен Кейт - Kenčiantieji

Tada Mailsas priešais Liusę nutėškė dvidešimties dolerių vertės sąskaitą ir mergina prisiminė ketinusi žaisti kortų žaidimą. Liusė pastūmė pinigus skersai stalą.

Vera kilstelėjo tvarkingai pieštuku nubrėžtą antakį.

– Turi tapatybę patvirtinantį dokumentą?

Liusė papurtė galvą.

– Gal galėtume tik stebėti?

Kitoje pusėje sėdinti raudonplaukė užsnūdo, o jos galva pamažu slydo ant sustingusio Šelbės peties. Žvelgdama į trijulę Vera pašaipiai pavartė akis, pastumdama Liusei atgal jos pinigus ir parodydama į neoninėmis šviesomis spindinčią afišą, reklamuojančią Cirque du Soleil.

– Cirkas ten, vaikučiai.

Liusė atsiduso. Buvo akivaizdu, kad jiems teks palaukti, kol Vera baigs darbą. O tada ją tikriausiai dar mažiau sudomins galimybė pasikalbėti su trijule. Jausdamasi sutriuškinta Liusė ištiesė ranką, kad galėtų paimti Mailso pinigus. Vera savo pirštus atitraukė kaip tik tuo metu, kai Liusė savaisiais prisilietė prie pinigų, jų pirštai lengvai susilietė. Abi kilstelėjo galvas aukštyn. Keistas šokas trumpam išmušė Liusę iš vėžių. Ji sulaikė kvėpavimą. Mergina įdėmiai pažvelgė į plačias šviesiai rudas Veros akis.

Ir ji viską pamatė.

Dviaukštė trobelė užpustytame Kanados miestelyje. Ant langų šerkšno voratinkliai, vėjo švilpimas už jų. Dešimties metų mergaitė svetainėje žiūri televizorių, ant kelių sūpuodama kūdikį. Tai Vera, išblyškusi ir dailutė, mūvinti garintus džinsus ir avinti Doc Matens batus, vilkinti tamsiai mėlynos spalvos megztinį aukštu kaklu, nusitęsusiu iki pat smakro, pigus vilnos pledas, patiestas tarp jos ir sofos atlošo. Ant kavos stalelio stovi dubuo su kukurūzų spragėsiais, tiksliau, su jų nesprogusių branduolių likučiais, telpančiais į saują. Ugninės spalvos katinas, sėlinantis prie židinio ir šnypščiantis ant radiatoriaus. Ir Liusė – Liusė Veros sesuo – visai mažutė sesers rankose.

Liusė ėmė suptis ant kazino krėslo, trokšdama prisiminti viską, ką regėjo. Bet vos tik išnyko pirmasis įspūdis, prieš akis atsivėrė dar vienas vaizdas.

Liusė, neseniai vaikščioti pradėjusi mažylė, besivejanti laiptais aukštyn Verą, tada nuo jų žemyn, iš nuovargio pailsusiomis kojomis, jos krūtinė kilnojasi nuo sulaikyto juoko. Staiga nuskamba durų skambutis, o už jų pasirodo vaikinukas šviesiais suglostytais plaukais, kuris atvyko pas Verą, pasimatyti su ja. Vera stabteli ir glostydama delnais išsilygina drabužius, tada atsuka nugarą, nusigręžia...

Prabėga dar viena akimirka, ir Liusė pasirodo esanti paauglė su pečius siekiančiais garbanotais juodais plaukais. Išsidrėbusi ant džinsinės Veros lovatiesės. Audeklas, iš kurio pasiūta lovatiesė, grubus, bet kažkodėl toks raminantis. Ji varto slaptą Veros dienoraštį. „Jis mane myli“. Ta pati frazė prikeverzota daugybę kartų, o jos rankraščio raidžių kilpos kuo toliau, tuo labiau didėja. Netikėtai Liusei iš rankų išplėšiamas dienoraštis, išnyra piktas sesers veidas, ant kurio išryškėja ašarų žymės...

O tada ir vėl kita scena, dabar Liusė vyresnė, gal septyniolikos. Ji atrodo susikaupusi ir pasirengusi tam, kas netrukus įvyks.

Sniegas krinta iš dangaus, tarsi puri balta nepajudinama masė. Vera su keliais draugais čiuožinėja pačiūžomis ant užšalusio tvenkinio, plytinčio už jų namo, slysdama skubiais ratais, linksma ir kvatojanti. O ant nuspurusio tvenkinio pakraščio susigūžusi tupi Liusė. Kol bando susivarstyti pačiūžas, pro plonyčius drabužius skverbiasi šaltis. Liusė kaip visada skuba, norėdama pasivyti seserį. Šalia ji pajunta sklindant šilumą. Nė nepažvelgusi suvokia, kad tai Danielis. Vaikinas tylus, paniuręs, jo pačiūžos jau suvarstytos. Liusė pajunta nenumaldomą norą jį pabučiuoti. Aplink nesimato nė vieno šešėlio. Tas vakaras buvo nepaprastas, kaip buvo nepaprasta viskas, kas vyko per jį. Tada viskas buvo be galo aišku. Tas vakaras buvo daug žadantis.

Norėdama pamatyti šešėlius Liusė apsidairė, bet tada suprato, kodėl jų nėra. Tai buvo Veros prisiminimai. O dėl sniego tapo dar sunkiau ką nors įžiūrėti. Tačiau Danielis tikriausiai viską žino, kaip žinojo ir tada, kai anąkart nėrė į tą vizijoje regėtą ežerą. Tikriausiai jis jautė kaskart, kai artėjo Liusės mirtis. Ar jam kada nors po Liusės nužudymo rūpėjo, kas atsitiko tokiems žmonėms kaip Vera?

Nuo tos ežero pusės, kurioje tupėjo Liusė, atsirito sprogimo garsas, tarsi kažkas būtų išskleidęs parašiutą. O tada: pūgos apsuptyje raudonos ugnies salvė. Tvenkinio pakraštyje į dangų iššovė milžiniškas ryškiai oranžinių liepsnų stulpas. Toje vietoje, kurioje dar prieš akimirką stovėjo Liusė. Kiti čiuožėjai nieko nesuvokdami perskrodė ežerą, nuskubėdami į tą pusę. Bet ledas katastrofiškai greitai tirpo, todėl jų pačiūžos įsmuko į geliantį vandenį. Tamsiai mėlyną nakties dangų perskrodė Veros klyksmas. Liusė sesers veide teįžvelgė kančios sustingdytą žvilgsnį.

Vera patraukė ranką į save. Jos lūpos kelis kartus suvirpėjo, o tada ji šiaip ne taip išvebleno:

– Tai tu. – Ji papurtė galvą. – Bet tai neįmanoma.

– Vera, – sušnabždėjo Liusė, ištiesdama seserei savo ranką. Liusė norėjo ją apkabinti, sugerti visą Veros patirtą skausmą ir pasilikti sau.

– Ne. – Vera papurtė galvą, atsitraukdama atgal ir mosuodama pirštu Liusei. – Ne, ne, ne. – Ji atatupsta atsitrenkė į už jos stovintį kortų dalytoją, suklupo, tada griuvo, nustumdama didžiulę pokerio žetonų krūvą nuo stalo. Spalvoti diskai išsilakstė po grindis. Po šio akibrokšto sekė lošėjų nuostabos šūksniai. Jie pašoko nuo savo krėslų ir puolė rinkti žetonus.

– Po velnių, Vera! – užbaubė žemas ir drūtas vyras, užgoždamas kilusį ūžesį. Vos tik šis pigų pilkos spalvos poliesterio kostiumą vilkintis ir nusidėvėjusius batus avintis vyriškis atkrypavo prie trijulės stalo, Liusė, Mailsas ir Šelbė persimetė nerimo kupinais žvilgsniais. Trys nepilnamečiai nė kiek nenorėjo turėti problemų su pragaro velnius atstojančiu šefu. Bet šis iš pasibjaurėjimo susiraičiusiomis lūpomis nesiliovė baręs Veros.

– Kiek kartų...

Vera jau buvo atsistojusi, bet nesiliovė išgąstingu žvilgsniu stebeilijusi į Liusę, tarsi ta būtų velnias, o ne jos sesuo, egzistavusi kažkada ankstesnėmis dienomis. Nuo patirto siaubo Veros juodais šešėliais apvedžiotos akys buvo baltos lyg sniegas. Moteris tesugebėjo mikčiodama iškvošti:

– Ji ne... ne... ne... negali būti čia.

– Kristau, – sumurmėjo pašlemėkas šefas, žvilgčiodamas į Liusę ir jos draugus, o tada prie lūpų priglaudė radijo stotį: – Atsiųskite man apsaugą. Aš čia pričiupau porą chuliganiškai besielgiančių vaikigalių.

Liusė žengė žingsnį atgal, atsistodama tarp Mailso ir Šelbės. Pastaroji pro sukąstus dantis iškošė:

– Ką manai, Mailsai, apie vieną tų patogių prasmukti vietelių?

Mailsui nespėjus atsakyti į užduotą klausimą, priešais trijulę išdygo trys vyrai masyviais riešais ir drūtais kaklais, kurie savo ūgiu gerokai lenkė juos visus tris bendrai sudėjus. Įtūžęs bosas mojavo rankomis.

– Veskite juos į areštinę. Sužinokite, ką dar jie yra iškrėtę.

– Turiu geresnę idėją, – iš už apsaugos darbuotojų užtvaro pasigirdo merginos balsas.

Visų galvos apsigręžė balso kryptimi, bet tik vienintelės Liusės veidas nušvito iš nuostabos.

– Ariana!

Sliuogdama pro minią smulkutė mergina nusišypsojo Liusei draugiška šypsena. Avėdama batus dvylikos centimetrų platforma, susišukavusi taip, kad plaukai atrodė išsitaršę ir išsidraikę į visas puses, o akis apsivedžiojusi tamsiu pieštuku, nuo kurio apvadų jos atrodė tarsi giliai įdubusios, Ariana puikiai derėjo prie keistos kazino klientūros. Atrodė, kad čia niekas jos nepažįsta, juo labiau Šelbė ir Mailsas.