Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Tu tikras gudruolis, – tarstelėjo Šelbė, trukteldama uždarytas duris. – Ar turite pasiūlymų, kaip iš čia ištrūkti?

Liusė išsiviepė. Pranešėjas lyg skarmalas virpėjo jiems po kojomis. Liusei buvo sunku įsivaizduoti, kad jis dabar būtų pakankamai pajėgus jiems padėti. Jokių šansų, kad jis galėtų nukelti juos nuo šio stogo, jokių šansų, kad galėtų grąžinti į „Pakrantės“ mokyklą.

– Tiek to! Aš esu genijus, – riktelėjo Šelbė iš kitos stogo pusės. Ji buvo pasilenkusi virš vieno iš stoglangių ir atkakliai bandė išlupti jo užraktą. Niurnėdama Šelbė atplėšė jį, tada pakėlė atverčiamą stiklo sienelę. Mergina kyštelėjo vidun galvą, parodydama Liusei ir Mailsui prisijungti prie jos.

Liusė pro atvirą stoglangį atsargiai pažvelgė į didžiulį, prabangų tualeto kambarį. Vienoje pusėje buvo keturios didžiulės pertvaros, o kitoje pusėje matėsi į eilę išrikiuotos paaukštintos marmurinės kriauklės, įrengtos priešais paauksuotą veidrodį. Rausvai violetinio pliušo minkštasuolis stovėjo priešais tualetinį staliuką. Ant jo sėdėjo moteris ir žvelgė į veidrodį. Liusė matė tik juoda pūstų plaukų šukuosena dengtą jos viršugalvį. Bet veidrodžio atspindys liudijo, kad moters veidas buvo gausiai nuteptas kosmetinėmis priemonėmis, jos kaktą dengė tankūs kirpčiukai, o prancūzišku manikiūru papuošta ranka vedžiojo lūpas, užtepdama akivaizdžiai nebūtiną raudono lūpdažio sluoksnį.

– Vos tik Kleopatra baigs terliotis savo lūpdažiu, mes nusliuogsime žemyn, – sušnabždėjo Šelbė.

Trijulė pamatė apačioje nuo tualetinio stalelio pakylančią Kleopatrą. Ji sučepsėjo lūpomis ir nusivalė netyčia ant dantų užbrauktą raudoną lūpdažio žymę. Tada moteris nužingsniavo link durų.

– Noriu jūsų paklausti, – prabilo Mailsas. – Ar norite, kad nusliuogčiau žemyn į moterų tualetą?

Liusė dar kartą apsidairė po tuščią stogą. Iš tiesų ištrūkti buvo vienintelis kelias.

– Jei kas nors tave pamatys, paprasčiausiai apsimesk, kad pasirinkai ne tas duris.

– Arba kad judu glamžėtės vienoje tualeto kabinų, – pridūrė Šelbė. – Ką? Juk čia Las Vegasas.

– Gal verčiau judėkime. – Leidžiantis žemyn pro langą Mailso veidas nuraudo. Jo rankos iš lėto tįso, kol galiausiai vaikino pėdos pakibo virš marmurinio tualetinio staliuko.

– Padėk Liusei nusileisti, – paragino Šelbė.

Mailsas nužingsniavo užrakinti tualeto durų, tada pakėlė savo rankas, kad galėtų suimti Liusę. Liusė pabandė pamėgdžioti Mailsą, bet vos tik nusileido per stoglangį žemyn, jos rankos ėmė virpėti. Mergina nieko nematė, kas vyksta apačioje, tik pajuto, kad Mailsas ją stipriai sugriebė.

– Gali pasileisti, – paragino jis. Ir kai ji atleido rankas, Mailsas grakščiai nuleido Liusę ant grindų. Jo pirštai plačiai apėmė Liusės kūną. Mailso pirštus ir merginos odą teskyrė ploni juodos spalvos marškinėliai. Kai Liusė pėdomis palietė plytelėmis dengtas grindis, Mailsas tebelaikė apkabinęs ją. Liusė jau ketino padėkoti, bet pažvelgusi vaikinui į akis, ji negalėjo pralementi nė žodžio.

Ji nieko nelaukdama ištrūko iš vaikino glėbio, murmėdama atsiprašymo žodžius už tai, kad apmindžiojo jam kojas. Jiedu pasilenkė virš tualetinio staliuko, susijaudinę stengdamiesi išvengti akių kontakto, abu nukreipė akis į sieną.

Taip neturėjo atsitikti. Juk Mailsas jos draugas.

– Alio! Ar kas nors ketina man padėti? – Rumbuotomis kojinėmis apmautos Šelbės kojos tabalavo nuo stoglangio, nekantriai maskatuodamos į šalis. Mailsas atsistojo po langu ir šiurkščiai sugriebė Šelbę už diržo. Prilaikydamas už liemens vaikinas palengva nuleido ją žemyn. Liusė pastebėjo, kad Mailsas paleido Šelbę kur kas greičiau nei ją.

Šelbė nušokavo auksinėmis plytelėmis dengtomis grindimis ir atrakino duris.

– Eime, ko jūs laukiate?

Anapus durų blizgučiais nusagstytais aukštakulniais kaukšėjo žavingos juodai apsirengusios padavėjos, kokteilių padėklai svyravo jų rankose. Vyrai, vilkintys brangius tamsius kostiumus, būriavosi aplink Black Jack stalus, kur kaskart, vos tik būdavo lošti dalijamos kortos, šūkavo tarsi paaugliai. Čia nebuvo lošimo automatų, sustatytų į nesibaigiančią eilę, kurie nepaliaujamai žvangėjo ir trinksėjo. Aplink buvo tylu ir dvelkė prabanga. Buvo be galo įdomu visa tai stebėti. Reginys labai skyrėsi nuo to vaizdo, kurį trijulė stebėjo maigydami Pranešėją.

Prie jų priėjo kokteilių padavėja.

– Gal galiu jums padėti? – Mergina nuleido savo nerūdijančio plieno padėklą, kad trijulė galėtų apžiūrėti jo turinį.

– Ak, noriu ikrų, – pareiškė Šelbė, paimdama tris blynus ir paduodama po vieną draugams. – Ar jūs, bičiuliai, galvojate tą patį, ką ir aš?

Liusė linktelėjo.

– Mes kaip tik ketinome nusileisti žemyn.

Vos tik lifto durys atsivėrė į ryškų ir blizgų kazino vestibiulį, Mailsas išstūmė Liusę lauk. Mergina patvirtino, kad galiausiai jie atsidūrė reikiamoje vietoje. Kokteilių padavėjos buvo vyresnės, pavargusios, kur kas mažiau apsinuoginusios. Jos ne grakščiai sukinėjosi po dėmėtą oranžinės spalvos kilimą, o dusliai šmirinėjo. Ir klientai kur kas labiau priminė tuos, kuriuos trijulė matė sėdint aplink stalą ankstesnėje vizijoje: vyrai buvo nusipenėję, priklausė viduriniajai socialinei klasei, buvo pusamžiai, liūdni, pinigines tuštinantys robotai. Dabar draugijai reikėjo rasti Verą.

Šelbė ėmė vikriai suktis po ankštą žaidimo automatų labirintą, paskui save nusitempdama draugus, prasibraudama pro grupeles žmonių, sėdinčių prie ruletės stalų ir rėkiančių mažam kamuoliukui besisukant rate, pro didelius žaidimų stalus, prie kurių stovintys žmonės pūtė į žaidimo kauliuką prieš švystelėdami jį, o tada šaukdavo paaiškėjus rezultatui, tolyn pro stalų, ant kurių žaidžiamas pokeris ir kiti keisti žaidimai, pavyzdžiui, Pai Gow, eilę, kol galiausiai priėjo grupelę Black Jack stalų.

Daugelis kortų dalytojų buvo vyrai. Aukšti, susikūprinę, riebaluotais plaukais, akiniuoti vyrai, po kurių panosėmis styrojo žili ūsai. Vienas jų ant veido buvo užsimaukšlinęs chirurginę kaukę. Šelbė nesulėtino žingsnio, kad galėtų įdėmiau patyrinėti juos. Ji pasielgė labai teisingai, nes tolimame kazino kampe stovėjo Vera.

Jos juodi plaukai buvo aukštai suimti į kreivą kuodą. Išblyškęs moters veidas atrodė liesas ir sudribęs. Liusė nepajuto tokio paties atlapaširdiškumo moters atžvilgiu, kokį išgyveno stebėdama savo ankstesniojo gyvenimo tėvus Šastoje. Bet juk Liusė nieko apie ją nežinojo, tik tiek, kad Vera buvo pavargusi, vidutinio amžiaus moteris, kuri laikė atkišusi pusiau miegančiai raudonplaukei kortų malką, kad toji ją padalytų. Raudonplaukė abejingai padalijo kortų malką. Tada Veros rankos ėmė mikliai judėti.

Prie kitų kazino stalų buvo susispietę daugybė žmonių, tačiau raudonplaukė ir jos miniatiūrinis sutuoktinis buvo vieninteliai šalia Veros sėdintys asmenys. Bet Vera vis tiek kūrė puikų savo šou numerį, traškindama kortas tokiu vikrumu, jog žvelgiant iš šalies atrodė, tarsi tam, ką ji darė, buvo nereikalingos kažkokios ypatingos pastangos. Dabar Liusė netruko pastebėti elegantiškąją Veros pusę, kuri anksčiau jai nebuvo kritusi į akis. Jos sugebėjimai buvo stulbinantys.

– Taigi, – nutęsė Mailsas, prižirgliodamas prie Liusės. – Ar mes ketiname...

Nieko nelaukdama Šelbė nudrėbė savo rankas Liusei ant pečių, praktiškai įsprausdama ją į vieną laisvų odinių krėslų prie stalo.

Nors buvo be galo smalsu pažvelgti į Verą, Liusė stengėsi neužmegzti su ja akių kontakto. Mergina bijojo, kad Vera atpažins ją nė nespėjusią ištarti žodžio. Bet Veros akys prabėgo pro trijulę su vos pastebimu susidomėjimu. Liusė prisiminė, kad nusidažius šviesiai plaukus dabar atrodė esanti visiškai kitu žmogumi. Mergina nervingai papurtė galvą, nežinodama, ką daryti toliau.