Лорен Кейт - Kenčiantieji

Staiga Liusė ėmė nerimauti. Vos prieš kelias akimirkas jiedu tebuvo du paprasti draugai, visą savaitgalio popietę kartu žaidę stalo žaidimus. Dabar danguje žibėjo žvaigždės, bendrabutyje nebuvo nė gyvos dvasios, židinyje spragsėjo ugnis ir... kas bus toliau?

Jiedu susėdo vienas šalia kito ant Liusės lovos, o ji niekaip nesiliovė galvojusi apie tai, kur sudėti rankas, ar neatrodytų kažkaip neįprastai, jei Liusė laikytų sudėjusi jas ant skverno, ar pirštais ji netyčia nesusiliestų su Mailso pirštų galiukais, jeigu padėtų rankas prie šonų. Akies kampučiu ji matė, kaip Mailsui kvėpuojant kilnojasi vaikino krūtinė. Liusė aiškiai girdėjo, kaip jis kasosi sprandą. Mailsas nusiėmė beisbolo kepuraitę ir Liusė pajuto nuo jo tamsiai rudų plaukų sklindantį citrininio šampūno aromatą.

Hana ir jos seserys buvo vienas nedaugelio jos nematytų Vudžio Aleno filmų, bet Liusė niekaip negalėjo sukaupti dėmesio. Ekrane besikeičiant įžanginiams filmo titrams ji spėjo tris kartus sukryžiuoti, paskui vėl sukeisti kojas.

Durys plačiai atsilapojo. Į kambarį įskuodė Šelbė, metė žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir leptelėjo:

– Geriausias visų laikų Padėkos dienos filmas! Ar galiu pasižiūrėti jį su... – Tada ji pažvelgė į tamsoje ant lovos sėdinčius Liusę ir Mailsą. – Oi.

Liusė pašoko nuo lovos.

– Žinoma, gali! Nežinojau, kada ketini išvykti namo...

– Niekada. – Šelbė užsiropštė ant viršutinio gulto, sukeldama nežymų apatinio gulto, ant kurio buvo susėdę Liusė su Mailsu, svirduliavimą. – Mes su mama susiriejome. Nė neklausk, visas šis reikalas buvo visiškai nykus. Be to, žinote, aš jau verčiau visą šventinį laikotarpį praleisiu su jumis.

– Bet, Šelbe... – Liusė niekaip negalėjo suvokti, kaip galima taip stipriai susipykti, kad būtum priverstas negrįžti namo Padėkos dienai.

– Verčiau pasimėgaukime Vudžio genialumu tylėdami, – pasiūlė Šelbė.

Mailsas su Liuse persimetė sąmokslininkams būdingais žvilgsniukais.

– Mielai, – riktelėjo Šelbei Mailsas, plačiai jai nusišypsodamas.

Tiesą sakant, Liusei palengvėjo. Kai ji vėl įsitaisė savo vietoje ant lovos, mergina pirštais perbraukė Mailso pirštus. Vaikinas švelniai spustelėjo Liusės pirštų galiukus. Nors tai truko vos akimirką, Liusei to užteko, ji suvokė, kad Padėkos dienos savaitgalis bus turiningas ir sklandus.

Septynioliktas skyrius

DVI DIENOS

Liusė pabudo nuo skardaus pakabų brūžinimo į drabužių spintos skersinį, skirtą drabužiams kabinti.

Mergina nespėjo pamatyti, kas kelia visą šį triukšmą, kai milžiniškas drabužių kalnas nugulė ją. Liusė atsisėdo lovoje, nustumdama į šoną stirtą džinsų, marškinėlių ir megztinių, kad galėtų atsistoti. Ji nuplėšė sau nuo kaktos rombų raštais išmargintas kojines.

– Ariana?

– Tau labiau patinka raudona? O gal juoda? – Ariana laikė prie liauno savo kūnelio pridėjusi dvi Liusės sukneles ir siūbavo į šalis, tarsi būtų modelis, pozuojantis ant podiumo.

Ant Arianos rankų nesimatė apgailėtinos sekimo apyrankės, kurią ji privalėjo nešioti „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Liusė pastebėjo tik dabar. Prisiminus, kaip vos tik Ariana peržengdavo leistiną ribą, per visą jos kūną nusirisdavo skausminga elektros įtampa, per Liusės kūną nubėgo pagaugai. Sulig kiekviena diena, praleista Kalifornijoje, Liusės prisiminimai apie „Kryžiaus ir kardo“ mokyklą darėsi vis blankesni ir vis labiau migloti. Tačiau ši akimirka privertė ją grįžti į tas sumaišties kupinas dienas, kai gyveno toje nykioje vietoje.

– Elizabet Teilor teigia, kad tik tam tikros moterys gali vilkėti raudonos spalvos drabužius, – nesiliovė Ariana. – Svarbiausia suknelės dalis yra iškirptė ir jos spalva. Laimei, turi ir viena, ir kita. – Mergina nukabino nuo pakabos raudonąją suknią ir švystelėjo ją ant drabužių krūvos.

– Ką čia veiki? – pasiteiravo Liusė.

Ariana sudėjo mažutes rankeles sau ant klubų.

– Padedu tau susiruošti, kvailute. Tu keliausi namo.

– Kur? Į kokius dar namus? Ką kalbi? – sumikčiojo Liusė.

Ariana nusikvatojo, žengė žingsnį link Liusės, paimdama ją už rankos ir keldama iš lovos.

– Į Džordžiją, mano persikute. – Ji patapšnojo Liusei per skruostą. – Pas geruosius senuosius Harį ir Doriną. Tiesą sakant, dar žada prisijungti viena gera tavo draugė.

Kelė. Ji pasimatys su Kele? Ir savo tėvais? Liusė susvirduliavo, netekdama amo.

– Nejaugi nenori atšvęsti Padėkos dienos su savo šeima?

Liusė vis dar negalėjo atsikvošėti.

– O kaip dėl...

– Nesijaudink. – Ariana sužnybė Liusės nosį. – Tai buvo pono Koulo mintis. Teko pagudrauti, kad tu vis dar keliauji pas tėvus. Tai pasirodė besantis paprasčiausias ir smagiausias būdas rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos.

– Jis vakar parašė man elektroninį laišką, jis sakė, kad...

– Nenorėjo suteikti tau tuščių vilčių, kol nespėjo pasirūpinti visomis smulkmenomis, įskaitant... – Ariana padarė reveransą, – ...idealią palydą. Na, tiesą sakant, vieną tobulą palydovą. Bet kurią sekundę čia pasirodys Rolandas.

Pasigirdo beldimas į duris.

– Jis toks mielas. – Ariana parodė pirštu į raudoną suknelę, kurią Liusė tebelaikė rankoje. – Užsimesk šį grožį.

Liusė vikriai įsirangė į suknelę, tada nėrė į vonios kambarį išsivalyti dantų ir susišukuoti. Dėl Arianos ji atsidūrė vienoje vadinamųjų „pamišėliškai vijurkiškų“ situacijų. Kai tokia situacija susiklosto, neuždavinėji sau ir kitiems klausimų, o tiesiog sukiesi, sukiesi...

Liusė išlindo iš vonios kambario, vildamasi išvysti Rolandą ir Arianą, veikiančius kažką tokio rolandiškai arianiško , na, pavyzdžiui, kai vienas klūpo užsiropštęs ant jos lagamino, o kitas bando užsegti užtrauktuką.

Bet į duris pabeldė ne Rolandas.

Tai buvo Stivenas ir Frančeska.

Mėšlas.

Liusei ant liežuvio galo sukosi žodžiai „galiu viską paaiškinti“. Tik ji neįsivaizdavo, ką būtų galima pasakyti, norint išsukti uodegą iš susiklosčiusios situacijos. Liusė viltingai pažvelgė į Arianą. Ši bruko į lagaminą Liusės sportbačius. Nejau ji nesuvokia, į kokią apgailėtiną situaciją abi papuolė?

Liusė įsitempė, kai Frančeska žengė žingsnį link jos. Bet netikėtai mokytoja ją apkabino, plačiomis tamsiai raudono aukštakaklio megztinio rankovėmis apgaubdama Liusę.

– Atėjome palinkėti tau sėkmės.

– Žinoma, mes pasigesime tavęs rytoj per, kaip mes šmaikščiai vadiname, Perkeltųjų vakarienę, – pridūrė Stivenas, paimdamas Frančeskos ranką ir nukeldamas ją nuo Liusės. – Bet mokiniui visada geriausia pabūti su savo šeima.

– Nieko nesuprantu, – nusistebėjo Liusė. – Jūs viską žinojote? Maniau, kad esu nubausta namų areštu tol, kol nenuspręsite atšaukti šios bausmės.

– Šįryt kalbėjomės su ponu Koulu, – paaiškino Frančeska.

– Be to, namų areštas tau buvo paskirtas ne kaip bausmė, Liuse, – tikino Stivenas. – Tai buvo vienintelis būdas užtikrinti tavo saugumą. Bet mes žinome, kad Ariana gali puikiai tavimi pasirūpinti.

Nenorėdama pernelyg ilgai užtrukti Liusės kambaryje Frančeska nukreipė Stiveną durų link.

– Girdėjome, kad tavo tėvai nekantrauja susitikti. Tavo mama prikimšo pilną šaldiklį įvairiausių pyragų. – Frančeska mirktelėjo Liusei. Juodu su Stivenu pamojavo ir dingo.

Liusės širdis ėmė tvinksėti pamišėlišku tempu. Ji įsivaizdavo, kaip keliauja namo pas tėvus.