Лорен Кейт - Kenčiantieji

Neatrodė, kad Liusės tėvai būtų nepatenkinti netikėtai užgriuvusiais svečiais, atvykusiais kartu su jais pasisėdėti prie Padėkos dienos vaišių stalo.

Kai priešpiet didžiulis Liusės tėčio Chrysler markės automobilis įriedėjo pro aukštus „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos kalto metalo vartus, Liusė jau laukė. Mergina visą naktį negalėjo sudėti bluosto. Jai nedavė ramybės keista situacija – jai teko grįžti į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą. Liusė nerimavo svarstydama, kaip kitą dieną jai reikės tėvams pristatyti keistą Padėkos dienos draugiją. Dėl visos šios erzelynės jos smegenys niekaip negalėjo nurimti.

Laimei, ryte viskas klostėsi sėkmingai. Ji apkabino ir ilgai nepaleido iš glėbio savo tėčio. Tai buvo pats ilgiausias ir tvirčiausias apsikabinimas, kokį tik Liusė prisiminė. Tada mergina užsiminė, kad pasikvietė kelis draugus, kurie neturi kur vykti atostogų.

Po penkių minučių visi sėdėjo automobilyje.

Dabar šie draugai sukinėjosi po Liusės vaikystės namus, kilnojo įrėmintas jos fotografijas, kuriose buvo užfiksuota merginos vaikystė, ir žvelgė pro tuos pačius langus, siekiančius grindis, pro kuriuos daugiau kaip dešimtmetį žvelgė Liusė, akimis peršokdama per šalia sustatytus dubenis su sausų dribsnių pusryčiais. Visa tai atrodė siurrealistiška. Ariana atliuoksėjo į virtuvę padėti Liusės mamai ruošti kažkokį kremą, o Mailsas apibėrė jos tėtį klausimais apie darbo kambaryje stovintį didžiulį butaforinį teleskopą. Liusė pajuto, kaip ją užplūsta pasididžiavimo tėvais jausmas. Mergina džiaugėsi, kad jie sugeba elgtis taip, kad kiekvienas jaustųsi laukiamas ir mylimas.

Nuo netikėtai nuaidėjusio automobilio signalo ji pašoko iš savo vietos.

Mergina užsiropštė ant pasviros sofos ir kilstelėjo vieną iš žaliuzių skersinių. Priešais namą stabtelėjo raudonai baltas taksi automobilis. Iš duslintuvo vamzdžio į orą veržėsi išmetamosios dujos. Nors langai buvo užtamsinti, buvo aišku, kad keleiviu galėjo būti vienintelis žmogus.

Kelė.

Pro galines duris kyštelėjo vienas raudonos odos aukštakulnis Kelės batas, tvirtai atsistodamas ant betoninio šaligatvio. Po akimirkos pasirodė meilus geriausios Liusės draugės veidelis. Kelės porceliano spalvos oda buvo įraudusi, kaštonų atspalvio plaukai trumpesni, pakirpti aptakiu kampu ties smakru. Blyškiai žydros merginos akys blizgėjo. Dėl kažkokios priežasties ji vis žvilgteldavo į taksi vidų.

– Į ką taip žiūri? – paklausė Šelbė, kilsteldama kitą žaliuzių skersinį, kad galėtų pati pasižiūrėti. Rolandas irgi užsiropštė Liusei iš kito šono ir pažvelgė į lauką.

Kaip tik tą akimirką, kai iš taksi išsiropštė Danielis...

...kuriam iš paskos pro priekines duris išlipo Kemas.

Pamačius juodu Liusei net užėmė kvapą.

Abu vaikinai vilkėjo ilgus, juodus paltus, tokius pačius, kokius ji matė vizijoje, kurią stebėjo per Pranešėją. Jų plaukai spindėjo saulės šviesoje. Ir akimirkai, vos akimirkai Liusė prisiminė, kodėl jiedu taip sudomino ją „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Jie buvo tikri gražuoliai. Tuo nebuvo įmanoma suabejoti. Tai buvo akivaizdu, nenormaliai pribloškiama.

Bet ką, po šimts, jie čia veikia?

– Pačiu laiku, – sumurmėjo Rolandas.

Liusei iš kito šono klūpanti Šelbė paklausė:

– Kas juos pakvietė?

– Tikriausiai aš juos prisikviečiau savo mintimis, – spėjo Liusė, negalėdama atsigrožėti Danieliu, nors jų santykiuose tvyrojo visiška painiava.

– Liuse, – Rolandas kikeno, stebėdamas jos veido išraišką, kai stebeilijo į Danielį, – nemanai, kad turėtum atidaryti duris?

Suskambėjo durų skambutis.

– Ar tai Kelė? – šūktelėjo iš virtuvės Liusės mama, perrėkdama maišytuvo dūzgesį.

– Taip, tikrai! – riktelėjo jai pavymui Liusė, pajusdama per krūtinę nusiritantį nemalonų jausmą. Žinoma, ji norėjo pasimatyti su Kele. Bet kur kas stipresnis už džiaugsmą, kad galės pasimatyti su savo geriausia drauge, buvo jos suvokimas, kaip ji trokšta pasimatyti su Danieliu. Paliesti jį, prisiglausti, sugerti jo kvapą. Pristatyti jį savo tėvams.

Juk jie supras, pajus, koks yra Danielis. Juk taip? Jie galės pasakyti, kad Liusė sutiko žmogų, kuris pakeitė jos gyvenimą amžiams.

Ji atvėrė duris.

– Su Padėkos diena! – nuvilnijo pasveikinimas, ištartas aukštu pietietišku tonu. Liusė sumirkčiojo kelis kartus, kol jos smegenys suvirškino regimą vaizdą.

Gabė, pats gražiausias ir pats tobuliausias „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos angelas, stovėjo Liusės namų prieangyje, vilkėdama rožinės spalvos moherio suknelę. Jos šviesūs plaukai buvo įmantriai supinti į mažas kaseles, susegtas viršugalvyje, o oda švelniai ir dailiai tviskėjo – tuo ji skyrėsi nuo Frančeskos. Vienoje rankoje Gabė laikė baltų kardelių puokštę, o kitoje apšerkšnijusią baltą plastikinę ledų tūbą.

Šalia jos stypsojo demonė Molė Zein peroksido baltumo plaukais, kurie ties šaknimis buvo rudi. Jos sudriskę juodi džinsai derėjo prie nušiurusio juodo megztinio. Atrodė, tarsi ji tebesilaikytų griežto „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos aprangos reikalavimo. Ant merginos veido dabar buvo kur kas daugiau auskarų ir kniedžių, palyginti su tuo, kiek jų buvo tada, kai Liusė ją matė pastarąjį kartą. Sulenkusi ranką ties alkūne mergina laikė nedidelį metalinį katiliuką. Ir stebeilijo į Liusę.

Liusė matė, kaip ilgu, lenktu takeliu artinasi kiti svečiai. Danielis, persimetęs sau per petį, nešė Kelės lagaminą, tuo tarpu Kemas, pasilenkęs prie Kelės ir įsikibęs į dešinę ranką, šypsodamasis be paliovos ją kalbino. Pažvelgus į Kelę nebuvo aišku, ar mergina bent kiek suirzusi, ar visiškai pakerėta.

– Mes buvome netoliese, – džiugiai šypsodamasi pareiškė Gabė, atkišdama Liusei gėles. – Pagaminau savo firminius naminius ledus, o Molė atnešė skanų užkandį.

– Velniškos krevetės, – tarė Molė pakėlusi katiliuko dangtį ir Liusė įkvėpė gardaus česnaku pagardinto sultinio aromatą. – Firminis šeimos receptas. – Molė pliaukštelėjo dangtį atgal ant katiliuko, o tada įsiveržė pro Liusę į fojė, susidurdama savo kelyje su Šelbe.

– Atleisk, – tarstelėjo grubiai abi vienu kartu, nepatikliai nužvelgdamos viena kitą.

– Dieve šventas, – aiktelėjo Gabė pasilenkdama apkabinti Liusės, – Molė rado draugę.

Rolandas nusivedė Gabę į virtuvę, o Liusė galėjo įsižiūrėti į Kelę. Kai akys susidūrė, jos nesusivaldė: puldamos viena kitai į glėbį merginos nevalingai išsišiepė.

Nuo Kelės smūgio į krūtinę Liusei užspaudė kvapą, bet tai buvo nesvarbu. Jų rankos apsivijo viena kitą, abiejų merginų veidai nugrimzdo viena kitai į plaukus. Jos džiaugėsi ir kvatojo kaip žmonės po ilgo išsiskyrimo sutikę labai gerą draugą.

Liusė nenoriai atsitraukė nuo draugės ir pasisuko į du vos už kelių žingsnių nuo Kelės stovinčius vaikinus. Kemas atrodė kaip visada: ramus ir atsipalaidavęs, tvarkingas ir stuomeningas.

O Danielis atrodė sutrikęs. Tam buvo priežastis. Jie nesikalbėjo nuo tos akimirkos, kai jis pamatė Liusę bučiuojantis su Mailsu. Dabar jie stovėjo greta geriausios Liusės draugės ir Danielio priešo, virtusio... tuo, kuo jis dabar buvo tapęs Danieliui.

Bet...

Danielis buvo jos namuose. Viso labo per šūksnio atstumą nuo Liusės tėvų. Ar žinia, kas iš tiesų yra Danielis, galėtų priblokšti jos tėvus? Kaip Liusei pristatyti jiems vaikiną, dėl kurio teko mirti tūkstančius kartų, kuris beveik visą laiką tarsi magnetas traukė ją, kuris buvo nepakenčiamas ir sunkiai perprantamas, paslaptingas ir kartais net piktas, kurio meilės ji nesuprato, kuris bendradarbiavo su velniu, ir kuris – jei jis manė, kad pasirodydamas čia nekviestas su demonu sukels jai nuostabą – galbūt apskritai nepažinojo jos.