Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Ką jūs čia veikiate? – jos balsas buvo visiškai ramus, be emocijų, nes kalbėdamasi su Danieliu ji negalėjo nepaisyti Kemo, o kalbėdamasi su Kemu ji vos tvardėsi neišrėžusi ko nors šiurkštesnio.

Kemas prabilo pirmas:

– Ir tave su Padėkos diena. Girdėjome, kad šiandien tavo namuose šventė.

– Mes susidūrėme oro uoste su tavo drauge, – pridūrė Danielis, kalbėdamas oficialiu tonu, kokiu bendraudavo su Liuse, kai būdavo viešumoje. Šįkart Danielis kalbėjo netgi dar formaliau, Liusė norėjo atsidurti akis į akį su juo, kad galėtų tapti savimi. Ji troško įsitverti į to kvailo palto atlapus, papurtyti jį taip, jog Danielis pagaliau viską jai paaiškintų. Viskas pernelyg užsitęsė.

– Tada mes užsiplepėjome ir įsėdome į tą patį taksi automobilį, – pakiliai tęsė Kemas, mirkteldamas Kelei.

Kelė nusišypsojo Liusei.

– Įsivaizdavau intymų pasisėdėjimą Praisų namuose, bet dabar matau, kad viskas bus kur kas įdomiau. Dabar bus galima vienu šūviu nušauti du zuikius.

Liusė jautė, kaip jos draugė įdėmiai žvelgia jai į veidą, bandydama rasti atsakymą, kas, po galais, šie vaikinai. Padėkos dieną reikalai pasisuko keista linkme, viskas pasidarė pernelyg keblu, situacija pernelyg sparčiai keitėsi. O turėjo būti visai kitaip.

– Laikas valgyti kalakutą! – stovėdama tarpduryje riktelėjo Liusės mama. Pamačius būrelį lauke, šypseną jos veide pakeitė sumišusio žmogaus grimasa. – Liuse? Kas vyksta? – Jos liemenį juosė žaliais ir baltais dryžiais marginta prijuostė.

– Mama, – pratarė Liusė, rankos mostu parodydama į draugus, – tai Kelė, Kemas ir... – ji norėjo prieiti ir paliesti Danielį, padaryti kažką, kad mama galėtų suprasti, jog jis yra ypatingas, tas vienintelis. Padaryti kažką, kas leistų ir jam suprasti, kad myli jį, kad viskas bus gerai. Bet negalėjo. Tiesiog stovėjo ir nejudėjo. – ...Danielis.

– Gerai. – Jos mama sušnairavo į naujai atvykusiuosius. – Ką gi, hm, sveiki atvykę. Liuse, širdele, ar galim šnektelėti? Liusė nusekė paskui mamą pro paradines duris, parodydama Kelei, kad tuoj sugrįš. Jos nužingsniavo per fojė, pro blausų koridorių, kurio sienos buvo nukabinėtos įrėmintomis Liusės vaikystės nuotraukomis į jaukų, lempos apšviestą tėvų miegamąjį. Liusės mama atsisėdo ant baltos lovatiesės ir sukryžiavusi ant krūtinės rankas paklausė:

– Tu nieko nenori pasakyti?

– Aš labai apgailestauju, mama, – atsiduso Liusė, susmukdama ant lovos.

– Nenoriu nė vieno išspirti nuo Padėkos dienos stalo, bet nemanai, kad egzistuoja ribos? Nemanai, kad užtenka vieno netikėtai pasirodžiusio automobilio?

– Taip, žinoma, tu teisi, – nesigynė Liusė. – Aš nekviečiau visų šių žmonių. Esu lygiai taip pat suglumusi, kaip ir tu, kad jie pasirodė.

– Paprasčiausiai mes turime labai mažai laiko, kurį galėtume praleisti su tavimi. Mes mielai susipažinsime su tavo draugais, – kalbėjo Liusės mama, perbraukdama jai per plaukus, – bet mes kur kas labiau norėtume praleisti laiką su tavimi.

– Žinau, kad visa tai atrodo kaip piktnaudžiavimas, bet, mama, – Liusė pasuko savo skruostą į mamos delną, – jis yra ypatingas. Danielis. Aš nežinojau, kad jis ketina atvykti. Bet dabar jis yra čia, ir man lygiai taip pat svarbu pabūti su juo, kaip ir svarbu praleisti laiką su tavimi ir tėčiu. Ar supranti?

– Danielis? – pakartojo jos mama. – Tas dailus šviesus vaikinukas? Judu esate...

– Mes mylime vienas kitą. – Kažkodėl Liusė virpėjo. Ir nors ji abejojo dėl savo santykių, prisipažindama mamai apie savo jausmus Danieliui, mergina suvokė, kad visa tai yra tikra, ir ji myli Danielį tikrų tikriausia meile.

– Supratau, – ištarė Liusės mama, kai ji linktelėjo, laku supurkštos garbanos nė trupučio nepasijudino. Moteris nusišypsojo. – Juk negalime išgrūsti lauk kitų žmonių, o jį pasilikti, tiesa?

– Ačiū tau, mama.

– Nepamiršk padėkoti savo tėvui. Ir dar, širdele, kitą kartą pranešk mums apie savo planus. Jei būčiau žinojusi, kad ketini namo atsivežti tą „vienintelį“, būčiau susiradusi palėpėje tavo kūdikystės laikų nuotraukų albumą. – Ji mirktelėjo, pakštelėdama Liusei į skruostą.

Grįžusi į svetainę Liusė apkabino Danielį.

– Džiaugiuosi, kad po visko, kas nutiko, turi galimybę pabūti su savo šeima.

– Viliuosi, nepyksti ant Danielio, kad atsivežė mane, – įsiterpė Kemas. Liusė bandė jo balse išskirti išdidumo gaidelę, bet jai nepavyko. – Neabejoju, kad jums būtų smagiau, jei manęs čia nebūtų, bet... – jis pažvelgė į Danielį, – ...susitarimas yra susitarimas.

– Neabejoju, – ramiai atkirto Liusė.

Iš Danielio veido išraiškos nebuvo įmanoma nieko įskaityti. Netrukus jis paniuro. Iš valgomojo atėjo Mailsas.

– Hm, ei, tavo tėtis ketina sakyti tostą. – Mailso akys buvo nukreiptos į Liusę, mergina suprato, kad vaikinas stengiasi išvengti įdėmaus Danielio stebeilijimo. – Tavo mama prašė paklausti, kur tu nori sėdėti.

– Ai, bet kur. Gal šalia Kelės? – atsakė ji, bet per kūną nuvilnijo švelni panikos banga. Ji pagalvojo apie visus svečius ir apie tai, jog reikia juos susodinti taip, kad jie laikytųsi atokiai vienas nuo kito. O Molę tikriausiai reikėjo pasodinti taip, kad ji apskritai laikytųsi nuošalyje nuo visų. – Turėjau apgalvoti, kokia turėtų būti susodinimo tvarka.

Rolandas ir Ariana paskubomis prie valgomojo kambario stalo prijungė kortoms lošti skirtą staliuką. Dabar vaišintis buvo galima ir svetainėje. Kažkas ant stalo užtiesė aukso ir baltos spalvų staltiesę, o Liusės tėvai nepagailėjo netgi savo vestuvinio porcelianinio servizo. Buvo uždegtos žvakės ir vandens pripildytos taurės. Netrukus kambaryje pasirodė Šelbė su Mailsu, rankose nešdami garuojančius dubenis su žaliomis pupelėmis ir bulvių koše. Liusė atsisėdo tarp Kelės ir Arianos.

Prie ilgo stalo dabar susėdo du žmonės, du nefilimai, šeši puolusieji angelai (po tris gerųjų ir blogųjų) ir vienas šuo, aprengtas kalakuto kostiumu, kurio dubuo su maisto likučiais stovėjo po stalu.

Mailsas atsisėdo tiesiai priešais Liusę, kol Danielis pervėrė jį grasinančiu žvilgsniu. Vaikinas pakilo. Kai Danielis jau ketino atsisėsti į jo vietą, ten įsitaisė Šelbė. Šypsodamasis dėl mažulytės pergalės Mailsas atsisėdo Šelbei iš kairės, tiesiai priešais Kelę, o Danielis, akivaizdžiai mažumėlę sutrikęs, įsitaisė jai iš dešinės, priešais Arianą.

Kažkas spardė koja Liusę, bandydamas atkreipti jos dėmesį, bet ji neatitraukė akių nuo savo lėkštės.

Kai visi susėdo, stalo gale atsistojo Liusės tėtis, jos mama sėdėjo priešingame stalo gale. Vyriškis čerkštelėjo šakute per savo raudonojo vyno taurę.

– Žmonės mane pažįsta kaip ilgų ir nuobodžių prakalbų, kurias paprastai sakau šia ypatinga proga, meistrą. – Jis sukikeno. – Bet mums dar niekada neteko vaišinti tiek daug išalkusių jaunuolių, todėl šį kartą aš kalbėsiu trumpai. Esu dėkingas savo brangiai žmonai Dorinai, savo geriausiam vaikui Liusei ir jums visiems, kad prisijungėte prie mūsų. – Jis pažvelgė į Liusę, kilsteldamas skruostus, taip darydavo tada, kai kažkuo ypatingai didžiuodavosi. – Gera matyti, kaip tu augi, keitiesi ir virsti dailia jauna moterimi, kurią supa tiek daug puikių draugų. Viliamės, kad jie dar kada nors mus aplankys. Visiems į sveikatą. Už draugus.

Liusė šyptelėjo, stengdamasi nematyti savo „draugų“ žvilgsnių.

– Valio, valio! – Danielis sugriovė subtiliai keblią tylą. – Ko būtų vertas gyvenimas be patikimų ir ištikimų draugų?