Лорен Кейт - Kenčiantieji

Kažką panašaus į sparną.

– Ar matėte? – paklausė ji, pati nežinodama į ką kreipiasi.

– Ką? – šūktelėjo tėtis, atsigręždamas atgal. Jis atrodė toks linksmas ir laimingas, kad Liusei net suspaudė širdį.

– Nieko, – atsiliepė Liusė ir šyptelėjo, paskui save uždarydama duris. Už nugaros ji pajuto kažką stovint.

Danielis. Šiluma, nuo kurios ji net susvirduliavo.

– Ką tu matei?

Jis kalbėjo lediniu balsu, nepiktai, greičiau baimingai. Liusė pažvelgė aukštyn į Danielį, ištiesdama rankas link jo, bet jis nusigręžė nuo merginos.

– Kemai, – riktelėjo jis. – Atsinešk savo lanką.

Kitame koridoriaus gale kyštelėjo Kemo galva.

– Jau?

Lauke pasigirdęs zvimbimas privertė jį nutilti. Kemas atsitraukė nuo lango ir ėmė raustis savo sportinio švarko kišenėse. Liusė pamatė sidabro spalvos žybtelėjimą ir prisiminė: tai buvo strėlės, kurias jis paėmė iš Atstumtosios merginos.

– Pasakyk kitiems, – liepė Danielis, paskui atsigręžė į Liusę. Jis pravėrė lūpas... Pamačiusi jo akyse nevilties apimto žmogaus žvilgsnį mergina tikėjosi, kad Danielis tuoj ją pabučiuos. Bet jis teištarė: – Ar turite slėptuvę gelbėtis nuo audrų?

– Paaiškink man, kas čia vyksta, – pareikalavo Liusė.

Ji girdėjo virtuvėje tekant vandenį, Ariana su Gabe vieningai traukė „Širdis ir siela“, joms pritarė Kelė. Merginos linksminosi draugiškai plaudamos indus. Liusė matė koketiškas Molės ir Rolando grimasas jiems nurenkant stalą. Ir staiga Liusė suvokė, kad ši Padėkos dienos vakarienė tebuvo vaidyba. Priedanga. Tik ji nežinojo nuo ko.

Šalia Liusės pasirodė Mailsas.

– Kas vyksta?

– Nieko, kas tau turėtų rūpėti, – atkirto Kemas. Ne kaip nors šiurkščiai, o tiesiog konstatuodamas faktą. – Mole, Rolandai.

Molė nuleido savo laikomą indų stirtą.

– Ką nori, kad darytume?

Į Molės klausimą atsakė Danielis. Jis kalbėjo taip, tarsi staiga jiedu būtų atsidūrę vienoje pusėje:

– Pasakyk kitiems. Ir rask skydus. Jie bus ginkluoti.

– Kas? – paklausė Liusė. – Atstumtieji?

Danielio akys nukrypo į Liusę ir jo veidas persimainė.

– Jie neturėjo mūsų rasti šį vakarą. Žinojome, kad tokia tikimybė yra, bet tikrai nenorėjau, kad jie atsivytų mus iki čia. Atsiprašau...

– Danieli, – įsiterpė Kemas. – Dabar svarbiau už viską yra apsiginti.

Per visą namą nuvilnijo stiprus beldimas. Kemas su Danieliu instinktyviai žengė link paradinių durų, bet Liusė papurtė galvą.

– Į kiemą vedančios durys, – sušnabždėjo ji. – Pro virtuvę.

Akimirką visi stabtelėjo, klausydamiesi, kaip sugirgžda atidaromos į kiemą vedančios durys. Tada pasigirdo ilgas, veriantis klyksmas.

– Kelė! – Liusė pasileido bėgti per svetainę, drebėdama nuo minties, ką dabar reginti jos geriausia draugė. Jei Liusė būtų žinojusi, kad pasirodys Atstumtieji, ji nebūtų leidusi Kelei atvykti. Ji apskritai nebūtų grįžusi namo. Jei atsitiko kas nors blogo, Liusė niekada negalės sau atleisti.

Su trenksmu iššokusi pro tėvų virtuvės duris Liusė pamatė Kelę, kurią savo liaunu kūnu pridengė Gabė. Ji buvo saugi, bent jau dabar. Liusė garsiai atsiduso, beveik pargriūdama atbulomis į tvirtą sieną, kurią iš savo kūnų suformavo Danielis, Mailsas ir Rolandas.

Ariana stovėjo baltai dažytame tarpduryje, rankoje laikydama aukštai iškeltą mėsininko kapoklę. Ji atrodė pasirengusi smogti, bet Liusė kol kas nematė kam tiksliai.

– Labas vakaras, – pasigirdo vyriškas formalus balsas.

Arianai nuleidus mėsininko kapoklę Liusė tarpduryje pamatė aukštą, liesą vaikiną, vilkintį rudos spalvos neperšlampamą apsiaustą. Jis atrodė be galo išblyškęs, siauraveidis, išraiškinga nosimi. Vaikinas pasirodė matytas. Jo plaukai buvo trumpai kirpti ir nušviesinti. Tuščios baltos akys.

Atstumtasis.

Liusė jau buvo mačiusi jį kažkur anksčiau.

– Filai? – suspigo Šelbė. – Ką, po velnių, čia veiki? Ir kas atsitiko tavo akims? Jos yra...

Danielis pasisuko į Šelbę.

– Tu pažįsti šį Atstumtąjį?

– Atstumtąjį? – Šelbės balsas virpėjo. – Jis nėra... Jis mano sumautas buvęs... Jis...

– Jis naudojosi tavimi, – paaiškino Rolandas, tarsi būtų žinojęs kažką, ko niekas kitas nežinojo.

– Turėjau suprasti. Turėjau atpažinti, kas jis toks.

– Bet tu neatpažinai, – atkirto Atstumtasis bauginančiai ramiu balsu. Jis pasirausė po savo neperšlampamu apsiaustu ir išsitraukė sidabrinį lanką. Kišenėje susirado sidabrinę strėlę, kurią akimirksniu įtempė ir nukreipė ją į Rolandą, o tada mosuodamas lanku perbraukė ore paeiliui visus kitus. – Prašau man atleisti, kad taip netikėtai įsiveržiau. Atkeliavau pribaigti Liusindos.

Danielis žengė žingsnį link Atstumtojo.

– Tu nieko nenudėsi , – pareiškė jis, – gali tik sulaukti staigios mirties, nebent tučtuojau išsinešdintum.

– Atsiprašau, bet negaliu to padaryti, – atkirto vaikinas, savo raumeningomis rankomis tebelaikydamas įtemptą strėlę. – Mes ilgai ruošėmės šiam savo teisių ir laisvės atgavimo vakarui. Mes nesitrauksime tuščiomis rankomis.

– Kaip tu galėjai, Filai? – sukukčiojo Šelbė, pasisukdama į Liusę. – Aš nežinojau... Nuoširdžiai sakau, Liuse, nežinojau. Aš tik maniau, kad jis tikras bjaurybė.

Vaikino lūpų kampučiai pakilo, suformuodami šypseną. Jo siaubingos, bedugnės akys atrodė tarsi iš košmariško sapno.

– Atiduokite man ją be kovos, priešingu atveju nė vieno nebus pasigailėta.

Tada Kemas prapliupo kvatoti nenutrūkstamu juoku, besiveržiančiu giliai iš vidaus. Nuo jo sudrebėjo virtuvė, o tarpduryje stovintis vaikinas ėmė nevalingai trūkčioti.

– Tu ir tavo armija? Kokia? – šaipėsi Kemas. – Žinai, manau, kad esi pirmas mano sutiktas Atstumtasis, turintis humoro jausmą. – Vaikinas apsižvalgė po ankštą virtuvę. – Kodėl mudviem neišėjus į lauką? Ir visko ten neišsprendus? Kaip manai?

– Mielai, – atsakė vaikinas, plačiai išsivėpdamas savo blyškiomis lūpomis.

Kemas atmetė atgal pečius, tarsi mankštintų raumenis ir iš tos vietos, kur susiliečia mentės, pro pilkos spalvos kašmyro megztinį išniro du milžiniški auksiniai sparnai. Jie išsiskleidė jam už nugaros, išsiplėsdami beveik per visą virtuvę. Kemo sparnai buvo tokie ryškūs, kad nuo jų sklindantis pulsavimas privertė prisimerkti.

– O tu pragaro irštva, – sušnabždėjo mirkčiodama Kelė.

– Esu įsitikinusi, kad Liusė kaip nors tau viską paaiškins, – šūktelėjo Ariana, kai Kemas išlenkė atgal savo sparnus ir praeidamas pro Atstumtąjį vaikiną per duris nėrė į vidinį kiemą.

Rolando sparnai išsiskleidė taip garsiai, tarsi kiltų didžiulis paukščių pulkas. Kai jis nusekė paskui Kemą, nuo virtuvinės lempos sklindančioje šviesoje suspindo aukso ir juodų spalvų sparnų raštai. Molė ir Ariana pasuko jam iš paskos, trankydamosi viena į kitą. Ariana savo švytinčiais vaivorykštės spalvų sparnais lietėsi su Molės drumstais bronzos spalvos sparnais. Joms besigrūdant pro duris nuo sparnų pažiro kažkas panašaus į elektros žiežirbas. Po jų ėjo Gabė, kurios pūkuoti balti sparnai išsiskleidė tarsi plaštakės sparneliai, bet tokiu greičiu, kad nuo jų po visą virtuvę pasklido gėlių aromato banga.

Danielis paėmė Liusės rankas. Jis užsimerkė, įkvėpė ir išskleidė masyvius baltus sparnus. Iki galo išsiskleidę jie tikriausiai būtų užėmę visą virtuvę, bet Danielis sustabdė juos, laikydamas arčiau kūno. Sparnai tviskėjo ir švytėjo, jie išties buvo nuostabūs. Liusė ištiesė abi rankas ir palietė juos. Iš išorės jie buvo šilti ir glotnūs, bet viduje kupini jėgos. Mergina jautė, kaip Danielio jėga persiduoda jai. Būdama taip arti Danielio, Liusė jį puikiai suprato. Tarsi jiedu būtų tapę vienu.