Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Tu nenužudysi jo... tik todėl, kad toks yra mano prašymas? – Liusė jautėsi tokia suglumusi, kad net prapliupo juoktis. – Maniau, kad nori nudėti mane.

– Nudėti tave? – mechaniniame merginos balse pasigirdo pakilesnė gaidelė, atspindinti jos nuostabą. – Tikrai ne. Mes galėtume mirti dėl tavęs. Norime, kad eitum su mumis. Tu esi paskutinė viltis. Mūsų leidimas.

– Leidimas? – paklausė Mailsas to, ko pernelyg nustebusi Liusė nesugebėjo paklausti pati. – Kur?

– Žinoma, kad į Dangų. – Mergina įsistebeilijo į Liusę bedvasėmis akimis. – Tu esi kaina, kurią turime sumokėti už tai.

– Ne, – Liusė papurtė galvą, bet jos galvoje nesiliovė skambėti merginos ištarti žodžiai, aidėdami taip, kad ji pasijuto tokia bejėgė, jog vos laikėsi ant kojų.

Leidimas į Dangų. Kaina.

Liusė nieko nesuprato. Atstumtieji nori ją pasiimti, ką jie darytų? Pasinaudotų tarsi kokiu atributu, kuris padėtų laimėti derybas? Ši mergina netgi nematė Liusės, kaip ji galėjo žinoti, kas ji tokia? Liusė „Pakrantės“ mokykloje labai gerai išmoko vieną dalyką: niekas neturėtų priimti mitų už gryną pinigą. Jie yra sena atgyvena, pernelyg įmantrūs. Visi žinojo tą istoriją, į kurią Liusė įsivėlė prieš daugybę metų, bet neatrodė, kad kas nors žinotų kodėl.

– Neklausyk jos, Liuse. Ji monstras, – prakalbo Danielis, jo sparnai virpėjo, tarsi jis manytų, kad Liusė pasiduos pagundai ir nuseks iš paskos. Liusei pradėjo niežėti pečius. Ji jautė karštą diegimą, o visas jos kūnas šalo.

– Liusinda? – pašaukė Atstumtoji mergina.

– Gerai, pakentėk minutėlę, – pasiūlė merginai Liusė. Ji pasisuko į Danielį. – Noriu žinoti, kokia yra šių paliaubų esmė. Ir nesistenk man „nieko“ nepasakyti, neįrodinėk man, kad negali paaiškinti. Pasakyk man tiesą. Tu esi man skolingas.

– Tu teisi, – atsiliepė Danielis, nustebindamas Liusę. Jis nesiliovė vogčiomis žvilgčioti į Atstumtąją, tarsi bijotų, kad toji bet kurią akimirką galėtų patraukti savo pusėn Liusę. – Mudu su Kemu sudarėme sandėrį. Mes susitarėme, kad aštuoniolikai dienų pamiršime skirtumus tarp mūsų. Tarp visų angelų ir demonų. Mes atvykome, kad kartu galėtume nukauti kitus priešus. Tokius kaip jie, – tarė rodydamas pirštu į Atstumtąją.

– Kodėl?

– Dėl tavęs. Nes tau reikėjo laiko. Mūsų galutiniai tikslai gali būti skirtingi, bet dabar Kemas ir aš – ir visi mūsiškiai – einame ranka rankon kaip sąjungininkai. Mus sieja bendras tikslas.

Ta vizija, kurią Liusė regėjo Pranešėjo viduje, tas bjaurus vaizdas, kai Danielis ir Kemas veikė išvien... jį reikėtų priimti kaip visiškai normalų dalyką, nes jiedu susitarė vardan paliaubų? Kad ji turėtų pakankamai laiko?

– Rodos, tau jos visai nerūpi, – įsiterpė Kemas ir nusispjovė į Danielio pusę. – Kokia prasmė iš paliaubų, jei tu jų visiškai nevertini?

– O tu irgi buvai tik pasyvus stebėtojas, – atkirto Kemui Liusė. – Tu buvai miške šalia „Pakrantės“ mokyklos.

– Kad apsaugočiau tave! – atšovė Kemas. – O ne tam, kad nusivesčiau pasivaikščioti mėnesienoje.

Liusė pasisuko į Arianą.

– Kad ir kokios būtų paliaubos – arba nebūtų – kai viskas baigsis, ar turėtų reikšti, kad... Kemas staiga vėl virs priešu? Ir Rolandas? Tai visiška nesąmonė.

– Tark žodį, Liusinda, – įsikišo Atstumtoji. – Aš nusivesiu tave šalin nuo viso šito.

– Kur? – paklausė Liusė. Staiga atsirado žavi alternatyva visam šiam galvos skausmui, painiavai, sumišimui.

– Nedaryk nieko, dėl ko tau tektų gailėtis, Liuse, – perspėjo Kemas. Buvo pakankamai keista girdėti jį kalbant motyvuotai, o Danielis atrodė beveik paralyžiuotas.

Liusė tik dabar pirmą kartą išbėgusi iš pašiūrės apsidairė. Kova liovėsi. Dabar namo vidiniame kieme augančią žolę dengė lygiai toks pat dulkių fetras, koks dengė „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos kapines. Visi angelai atrodė sveikutėliai ir nepalūžę, o Atstumtieji buvo netekę didžiosios dalies savo kariaunos. Maždaug dešimt priešų stovėjo tolumoje ir stebėjo, kas vyksta. Sidabriniai jų lankai buvo nuleisti.

Atstumtoji mergina tebelaukė Liusės atsakymo. Jos akys spindėjo tamsoje, o ji iš lėto traukėsi, kadangi angelai vis labiau artinosi prie jos. Kai Kemas priėjo arčiau, mergina iš lėto pakėlė sidabrinį lanką ir nusitaikė jam į širdį.

Liusė stebėjo, kaip Kemas sustingsta vietoje.

– Manyčiau, kad tu nenorėsi eiti su Atstumtaisiais, – patarė jis Liusei, – ypač šį vakarą.

– Neaiškinkite jai, ko ji turi norėti, o ko nenorėti, – įsikišo Šelbė. – Nesakau, kad verta eiti su albinosais išgamomis ar kažką panašaus. Paprasčiausiai liaukitės su ja elgtis kaip su mažu vaiku ir leiskite jai pačiai spręsti. Sakyčiau, kad jau užtektų.

Merginos balsas nugriaudėjo per kiemą. Iš netikėtumo Atstumtoji mergina net pašoko iš vietos. Ji pasisuko, nutaikydama savo strėlę į Šelbę.

Liusė sulaikė kvapą. Sidabrinė strėlė virpėjo Atstumtosios rankose. Ji įtempė lanko templę. Liusė stovėjo nejudėdama. Blizgančios Atstumtosios merginos akys išsprogo nespėjus jai iššauti. Lankas iškrito jai iš rankų, o kūnas išnyko sulig blausiu šviesos blyksniu.

Už poros pėdų nuo tos vietos, kur prieš išnykdama stovėjo Atstumtoji mergina, stypsojo Molė. Ji nuleido sidabrinį lanką. Molė pašovė merginą tiesiai į nugarą.

– Ką? – suriaumojo Molė, kai į ją susmigo visų akys. – Man patinka ši nefilimė. Ji primena man vieną pažįstamą asmenį.

Ji rankos mostu parodė į Šelbę, kuri ištarė:

– Ačiū. Aš rimtai. Geras.

Molė gūžtelėjo pečiais, nepastebėdama jai už nugaros kylančio pavidalo. Atstumtasis vaikinas, kurį Mailsas nudaužė baidare. Filas.

Jis užsimojo baidare tarsi beisbolo vėzdu, pargriaudamas Molę ant pievos. Ji vaitodama išsitiesė ant žolės. Numetęs baidarę į šoną Atstumtasis ėmė raustis po savo neperšlampamą apsiaustą, išsitraukdamas paskutinę švytinčią strėlę.

Negyvos Atstumtojo akys buvo vienintelė veido dalis, neatspindinti jokių emocijų. Visa kita – jo suvelti plaukai, jo antakiai, netgi skruostikauliai – atrodė nuožmiai. Jo balta oda panašėjo į numirėlio, tarsi būtų užtempta ant kaulėtos jo kaukolės. Vaikino rankos labiau priminė žvėries letenas. Apimtas pykčio ir nevilties blyškus ir keistas, bet puikiai atrodantis jaunuolis virto tikrų tikriausiu monstru. Vaikinas pakėlė savo sidabrinį lanką ir nusitaikė į Liusę.

– Ilgas savaites kantriai laukiau savo šanso atsiskaityti su tavimi. Dabar būsiu kur kas ryžtingesnis už savo seserį, – subaubė jis. – Tu eisi su mumis.

Iš abiejų pusių į Liusę buvo nutaikyti sidabriniai lankai. Kemas dar kartą iš po neperšlampamo apsiausto išsitraukė savąjį, o Danielis pasilenkė prie žemės pakelti lanką, kurį ką tik numetė Atstumtoji mergina. Atrodė, kad Filas to laukė. Jo veidą iškreipė niūri šypsena.

– Nejaugi turėčiau nugalabyti tavo mylimąjį, kad priversčiau jungtis prie mūsų? – paklausė jis, dabar strėlę nukreipdamas į Danielį. – O gal man reikėtų nudėti juos visus?

Liusė įsmeigė akis į keistą, plokščią sidabrinės strėlės galiuką, kyšantį vos už dešimties pėdų nuo Danielio krūtinės. Jokių šansų, kad Filas galėtų prašauti iš tokio atstumo. Ji regėjo, kaip šį vakarą angelus apšvietė silpnas šviesos blyksnis, sklindantis nuo strėlės. Bet taip pat regėjo, kaip strėlė nuslydo per Kelės odos paviršių, tarsi būtų viso labo bukas pagalys.