Лорен Кейт - Kenčiantieji

Staiga ji suvokė, kad sidabrinės strėlės žudo angelus, bet ne žmones.

Ji prišoko prie Danielio, atsistodama priešais jį.

– Neleisiu tau jo skriausti. Ir tavo strėlės nesužeis manęs.

Danielis keistai suvaitojo, pusiau nusijuokdamas, pusiau sukūkčiodamas. Išpūtusi akis ji atsigręžė – Danielis nebuvo išsigandęs, jis atrodė apimtas kaltės jausmo.

Ji prisiminė jų pokalbį po gumbuotu persiku šalia „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos. Tai buvo pirmas kartas, kai jis papasakojo Liusei apie jos reinkarnacijas. Mergina prisiminė, kaip sėdėjo su Danieliu Mendosino paplūdimyje. Vaikinas pasakojo apie savo gyvenimą Danguje. Kaip nelengva turėjo būti papasakoti visą tiesą apie tuos senus laikus. Bet Liusė visada jautė, kad jis kažką nutyli. Kad turi būti kažkas, ką jis nuslepia.

Išgirdusi lanko templės girgždesį ji vėl sugrįžo į realybę. Mergina pamatė, kaip Atstumtasis įtempia sidabrinę strėlę, šįkart nusitaikydamas į Mailsą.

– Pakaks kalbų, – nukirto Atstumtasis. – Nudėsiu vieną po kito visus tavo draugus, gal tada pagaliau man pasiduosi.

Kieme buvo šalta ir tamsu. Jai už nugaros stovinti pašiūrė atrodė palaikė, nepatvari ir labai tikroviška. O visa kita regėjosi tarsi sapnas. Liusė matė mirksint ryškią šviesą, spalvų verpetus ir sūkuriuojantį jai brangių žmonių – mamos, tėčio ir netgi Endriu – fotomontažą. Ji taip pat matė savo tėvus Šastoje. Verą, čiuožinėjančią ant užšalusio tvenkinio. Save, tiksliau, tą mergaitę, kuri plaukiojo po kriokliu, vilkėdama geltoną bikinį. Kitus miestus, namus ir laikus, kurie kol kas jai atrodė nepažįstami. Danielio veidą iš daugybės skirtingų rakursų, apšviestą daugybės skirtingų šviesų. Viena liepsna keitė kitą, ir taip daugybę kartų.

Tada Liusė sumirksėjo, vėl sugrįždama į kiemą. Atstumtieji artinosi, burdamiesi į krūvą ir šnabždėdami Filui. Susijaudinęs rankos mostu jis rodė jiems atsitraukti, bandydamas visą dėmesį sutelkti į Liusę.

Liusė matė į ją įsmeigtas Mailso akis. Tikriausiai jis siaubingai išsigandęs. Jis fiksavo kiekvieną jos judesį tokiu intensyvumu, kad Liusei atrodė, jog nuo vaikino žvilgsnio virpa visas jos kūnas. Liusė pasijuto apsvaigusi, jos regimas vaizdas apniuko. Merginą apėmė nežinomas jausmas, tarsi kažkas būtų ištraukiama iš jos. Tarsi nuo Liusės odos būtų nuimamas kažkoks apvalkalas.

Liusė išgirdo savo žodžius:

– Nešauk. Aš pasiduodu.

Aidėjo tik tie žodžiai. Atrodė, tarsi būtų atskirti nuo aiškaus pavidalo. Iš tiesų Liusė nieko nepasakė. Akimis ji nusekė paskui garsą. Nuo to, ką Liusė išvydo, sukaustė visą jos kūną.

Kita Liusė stovėjo už Atstumtojo ir plekšnojo jam per petį.

Bet tai nebuvo ankstesniojo gyvenimo vizija. Tai buvo ji pati, mūvinti aptemptus juodus džinsus ir vilkinti languotus marškinius, kuriems trūko sagos. Jos juodi plaukai buvo trumpai kirpti ir šviežiai perdažyti. Šviesiai rudomis akimis ji paniekos kupinu žvilgsniu žvelgė į Atstumtąjį, kuris aiškiai regėjo degant jos sielą. Ją degant aiškiai regėjo ir visi kiti angelai. Liusė matė savo pačios veidrodinį vaizdą. Tai vyko...

...Mailso dėka.

Tai buvo ypatingasis jo gebėjimas. Vaikinas padalijo Liusę, vieną jos dalį perkeldamas į antrąją jos savastį, pačią pirmąją dieną „Pakrantės“ mokykloje jis buvo užsiminęs, kad gali taip padaryti. Jie sako, kad tą padaryti nesunku, kai darai su žmonėmis, kuriuos myli, – kalbėjo jis tada.

Jis mylėjo ją.

Liusė negalėjo dabar apie tai galvoti. Kol visų akys buvo nukreiptos į jos atspindį, tikroji Liusė atsitraukė atgal per du žingsnius ir pasislėpė pašiūrėje.

– Kas vyksta? – Kemas riktelėjo Danieliui.

– Nežinau! – kimiai sušnabždėjo Danielis.

Tik Šelbė viską suprato.

– Jis tai padarė, – tarstelėjo sau po nosimi.

Atstumtasis apgręžė savo lanką, nusitaikydamas į šią naująją Liusę. Tarsi nebūtų įsitikinęs dėl savo pergalės.

– Štai ką padarykime, – Liusė girdėjo savo balsą, sklindantį iš kiemo vidurio. – Negaliu likti čia su jais. Per daug paslapčių. Per daug melo.

Jos dalis jautėsi būtent taip. Ji negalėjo toliau taip gyventi. Viskas turėjo keistis.

– Tu eisi su manimi ir prisijungsi prie mano brolių bei seserų? – viltingai paklausė Atstumtasis. Nuo jo akių vaizdo Liusei pasidarė koktu. Atstumtasis ištiesė savo vaiduokliškai baltą ranką.

– Taip, eisiu, – pasigirdo Liusės žodžiai.

– Liuse, ne, – išsigando Danielis. – Tu negali.

Dabar kiti Atstumtieji pakėlė savo lankus, nusitaikydami į Danielį ir Kemą bei kitus angelus, kad jie nesikištų į jų reikalus.

Veidrodinis Liusės atspindys žengė žingsnį į priekį. Ji savo ranką kyštelėjo Filui.

– Taip, aš galiu.

Pabaisa Atstumtasis sūpavo Liusę savo nelanksčiomis baltomis rankomis. Aplink plaikstėsi purvini sparnai. Nuo žemės pakilo troškus dulkių debesis. Tupėdama pašiūrėje Liusė sulaikė kvėpavimą.

Mergina girdėjo suaikčiojant Danielį, kai jos veidrodinis atspindys pakilo aukštyn kartu su Atstumtuoju ir nuskriejo iš kiemo. Visi angelai į visa tai, kas vyksta, žvelgė nepatikliais žvilgsniais. Išskyrus Šelbę ir Mailsą.

– Kas, po velnių, ką tik įvyko? – nusistebėjo Ariana. – Nejaugi ji iš tiesų...

– Ne! – verksmingai suriko Danielis. – Ne, ne, ne!

Matant jį raunant sau plaukus, besiblaškant ir visu dydžiu išskleidžiant savo sparnus Liusės širdis apsipylė krauju.

Netrukus likusių gyvų Atstumtųjų būrys ištiesė savo purvinai rudus sparnus ir pakilo. Jų sparnai buvo tokie ploni, kad Atstumtieji lyg pamišę turėjo be paliovos plakti jais, kad galėtų išsilaikyti ore. Jie vijosi Filą, bandydami suformuoti skydą, kad jis galėtų nusinešti Liusę ten, kur ketino.

Bet Kemas buvo greitesnis. Atstumtieji kybojo ore maždaug už dvidešimties metrų nuo Filo, kai Liusė išgirdo nuo lanko atšokant ir nuskriejant paskutinę strėlę.

Kemo strėlė buvo skirta ne Filui. Ji buvo skirta Liusei.

Ir jis pataikė idealiai.

Matydama, kaip jos veidrodinis atvaizdas dingsta dideliame baltos šviesos pliūpsnyje, Liusė sustingo. Sudriskę Filo sparnai danguje sutrūkčiojo ir prasiskleidė. Ten nieko nebuvo. Iš jo burnos išsiveržė siaubingas maurojimas. Filas metėsi žemyn prie Kemo, prisijungdamas prie Atstumtųjų armijos. Staiga jis sustojo pusiaukelėje, tarsi suvoktų, kad nebėra ko grįžti.

– Viskas prasideda iš naujo, – riktelėjo jis Kemui. Jiems visiems. – Viskas galėjo baigtis taikiai. Bet šįvakar jūsų gyvenime atsirado nauja nemirtingų priešų atskala. Kitąkart mes nesiderėsime.

Tada Atstumtieji dingo nakties tamsoje.

Namo kieme Danielis puolė prie Kemo, pargriaudamas jį ant žemės.

– Kas tau darosi? – rėkė jis, kumščiais vanodamas Kemą per veidą. – Kaip tu galėjai?

Kemas iš visų jėgų stengėsi jį sustabdyti. Jie ritosi kūliais ant žolės.

– Tokia baigtis jai buvo kur kas geresnė, Danieli.

Danielis kunkuliavo įniršiu. Sugriebęs Kemą už galvos tėškė į purvą. Danielio akyse žaižaravo įsiūčio liepsnos.

– Užmušiu tave!

– Juk tu žinai , kad esu teisus! – šaukė Kemas, nė trupučio nesistengdamas gintis.

Danielis sustingo. Užsimerkė.

– Dabar aš nieko nebežinau. – Jo balsas neatrodė toks pašėlęs. Vaikinas vos prieš akimirką ketino dar kartą pačiupti Kemą už atlapų, bet dabar paprasčiausiai susmuko ant žemės, panardindamas veidą į žolę.

Liusė troško prieiti prie jo. Pulti ir nuraminti, kad viskas bus gerai.