Лорен Кейт - Kenčiantieji

Frančeska – mokytoja, vakar vakare pasitikusi ją prie durų, – dabar stovėjo greta ir šypsojosi. Moteris buvo aukšta. Jos laikysena bylojo apie valdingumą, tačiau Liusė iškart suprato, jog mokytojai nereikia dėti daug pastangų, kad mokiniai jai paklustų. Šviesūs Frančeskos plaukai buvo tvarkingai sušukuoti į vieną šoną. Lūpos rausvos ir blizgančios. Mokytoja vilkėjo puikiai tinkančią oficialią juodą suknelę su mėlynu diržu bei avėjo tokios pat spalvos aukštakulnius batelius atviru priekiu. Greta taip apsirengusios moters kiekvienas galėtų pasijusti neelegantiškas ir nemadingas. Liusė pagalvojo, kad būtų buvę gerai bent pasidažyti blakstienas. Ir avėti ne purvu aplipusius sportinius batelius.

– O, puiku, judvi sėdite kartu, – nusišypsojo Frančeska. – Taip ir žinojau, kad greitai susidraugausite!

Šelbė tylėdama šlamino laikraštį. Liusė atsikrenkštė.

– Liuse, aš manau, kad tu labai lengvai prisitaikysi prie gyvenimo „Pakrantės“ mokykloje. Jos tvarka specialiai sumanyta taip, kad dauguma talentingų mokinių galėtų lengvai prisitaikyti. – Talentingų? – mintyse nusistebėjo Liusė. – Savaime suprantama, jeigu kils kokių nors klausimų, gali bet kada ateiti pas mane. Arba paprašyk Šelbės pagalbos.

Šelbė nusijuokė – pirmą kartą šį rytą. Jos juokas skambėjo šiurkščiai, grubiai – Liusė pamanė, kad taip kvatotis gali tik seni vyrai, daugybę metų rūkę cigaretes. Tik ne paauglė, dievinanti jogą.

Liusė pajuto, kaip veide atsiranda nepasitenkinimo grimasa. Mergina mažiausiai troško „lengvai prisitaikyti prie gyvenimo „Pakrantės“ mokykloje“. Ji nenorėjo priklausyti grupei išlepintų talentingų vaikėzų, gyvenančių ant virš vandenyno kyšančios uolos. Liusė buvo tikras žmogus. Priešingai nei jaunuoliai, kuriems svarbiausia skvošo raketės, ji turėjo tikrą sielą ir žinojo, kas yra tikrasis gyvenimas. Ji priklausė Danieliui. Mergina vis dar negalėjo suprasti, ką ji čia veikė. Vienintelė priežastis, kodėl ji labai trumpam atsidūrė šioje mokykloje, buvo karas, kuriame turėjo dalyvauti Danielis. Jam pasibaigus, mylimasis turėjo pasiimti Liusę namo. Arba į kokią nors kitą vietą.

– Gerai, su jumis dar susitiksime pamokoje. Skaniai papusryčiaukite! – nutoldama per petį šūktelėjo Frančeska. – Paragaukite apkepo su įdaru! – mokytoja pamojo ranka padavėjui, kad šis atneštų merginoms po lėkštę šio patiekalo.

Frančeskai nutolus, Šelbė sriūbtelėjo didelį gurkšnį kavos ir atgalia ranka nusišluostė lūpas.

– Hm, Šelbe... – pradėjo Liusė.

– Kada nors girdėjai, kad valgant nedera plepėti? – atrėžė ši.

Liusė pastatė puodelį ant lėkštutės ir nekantraudama laukė, kol nervingasis padavėjas padės ant stalo lėkštes su apkepu ir pasišalins. Vidinis balsas kuždėjo, kad būtų gerai susirasti kitą staliuką. Aplinkui čiauškėjo daugybė laimingų balsų. Net jeigu nepavyktų prisijungti prie kurios nors linksmos draugijos, sėdėti vienai tikriausiai būtų geriau negu su Šelbe. Vis dėlto Liusė jautėsi sumišusi dėl to, ką pasakė Frančeska. Kam girti Šelbę ir įrodinėti, kad ji – nuostabi kambario kaimynė, jeigu akivaizdu, jog šita mergiotė nekenčia viso pasaulio? Liusė burnoje pavartė apkepo kąsnį, tačiau jautė, kad negalės valgyti, jeigu neturės galimybės prašnekti.

– Gerai. Žinau, kad esu naujokė ir tu turi priežasčių jausti susierzinimą dėl mano pasirodymo. Įtariu, kad iki man atvykstant kambaryje gyvenai viena, ar ne?

Šelbė šiek tiek nuleido laikraštį – dabar jis dengė veidą iki akių. Tada kilstelėjo vieną milžinišką antakį.

– Bet juk aš nesu tokia bloga, – tęsė Liusė. – O jeigu užduočiau tau kelis klausimus? Atleisk, kad atvykau į mokyklą nežinodama, kas, po šimts, yra tie nefermanai...

– Nefilimai , – pataisė Šelbė.

– Nesvarbu. Man nerūpi. Nenoriu, kad taptum mano priešė ir viskas būtų maždaug taip, – mergina ranka apibrėžė tarp jų esančią tuščią erdvę. – Nuo tavęs sklinda pyktis. Pasakyk, kur slypi problema?

Vienas Šelbės lūpų kamputis pradėjo trūkčioti. Mergina sulankstė laikraštį, padėjo jį ant stalo ir atsilošė kėdėje.

– Tau turi rūpėti nefilimai. Juk būsime bendraklasės, – mergina ranka pamojo į terasos pusę. – Pažvelk į gražius ir privilegijuotus mokinius, susirinkusius „Pakrantės“ mokykloje. Maždaug pusės šių kvailelių niekada daugiau nepamatysi gyvenime. Jie bus tik mudviejų pokštų objektai.

– Mudviejų? – nustebo Liusė.

– Taip, tu įtraukta į aukštesnio lygio bakalauro programą kartu su nefilimais. Nesinervink, jeigu esi ne per daug protinga, – Liusė klausydamasi prunkštelėjo. – Gabių vaikų ugdymas čia dažniausiai yra tik priedanga. Puiki vieta paslėpti nefilimus, kad niekam nekiltų įtarimų. Tiesą sakant, vienintelis žmogus, kuris ką nors įtaria, yra Bredis Menzūrėlė.

– Kas yra Bredis Menzūrėlė? – pasiteiravo Liusė palinkdama į priekį, kad nereikėtų perrėkti nenuilstančios bangų mūšos, besidaužančios į uolą apačioje.

– Tai nuoboda moksliukas, sėdintis per du staliukus už mūsų. – Šelbė ranka mostelėjo į putlų vaikinuką, apsigaubusį languota vilnone skraiste. Jis ką tik buvo paliejęs jogurtą ant didžiulio vadovėlio. – Jo tėvai bjaurisi faktu, kad jų sūnelis nebuvo priimtas į aukštesnio lygio pamokas. Jie vykdo kampaniją kiekvieną semestrą.

Šelbė susiraukė.

– Rimtai? Tu nori būti vadinama nefilime? Tai skamba tarsi krepšio, kuriame nešiojiesi savo apmaudą, pavadinimas. Na, jau ne. Dėkui. Geriau jau vadintis nefilimu, ir nesvarbu, apie kelis iš mūsų tu kalbi – vieną ar daug.

Taigi Šelbė buvo vienos angelų rūšies atstovė. Keista – nei jos išvaizda, nei elgesys neatrodė angeliškas. Mergina nebuvo tokia graži kaip Danielis, Kemas ar Frančeska. Ji neturėjo tokio žavesio ir patrauklumo kaip Rolandas ir Ariana. Priešingai – Šelbė atrodė negraži ir keistoka.

– Tai tarsi privati angelų vidurinė mokykla, – tarė Liusė. – Tačiau kam ji reikalinga? Ar baigusi ją toliau mokysies angelų koledže?

– Viskas priklausys nuo to, ko reikės pasauliui. Daugelis jaunuolių vienerius metus atlieka specialią angelų karinę tarnybą. Tada tenka keliauti, užmegzti trumpus meilės romaniukus su svetimšaliais ir panašiai. Tačiau, supranti, taip būna tik sąlyginės taikos metais. Na, pavyzdžiui, kaip dabar...

– Kas dabar?.. – nesuprato Liusė.

– Nesvarbu... – iš Šelbės veido išraiškos buvo matyti, kad ji susilaikė nepasakiusi kažko svarbaus. – Tai priklauso nuo to, kas esi. Supranti, visi čia esantieji turi skirtingo stiprumo galią, – tęsė Šelbė. Liusei atrodė, kad mergina skaito jos mintis. – Galingumas priklauso nuo tavo šeimos genealoginio medžio. Tačiau tavo atveju...

Liusė žinojo, ką naujoji draugė ketino jai pasakyti.

– Aš čia atsidūriau tik dėl Danielio, – užbaigė mintį ji.

Šelbė švystelėjo servetėlę į tuščią lėkštę ir pakilo nuo kėdės.

– Išties įspūdingas būdas prisistatyti, Liuse. Mergina, kurios įtakingas vaikinas trūktelėjo kelias virveles.

Ar šitaip apie jos atsiradimą šioje mokykloje galvoja visi? Ar tai... tiesa?

Šelbė ištiesė ranką ir iš Liusės lėkštės nugvelbė paskutinį apkepo gabalėlį.

– Jei pageidauji suburti Liusindos Prais gerbėjų klubą, esu tikra, jog tau pavyks. Tik mane palik nuošalyje, sutariam?

– Apie ką šneki? – Liusė atsistojo. Ko gero, jai ir Šelbei reikėtų viską pradėti iš pradžių. – Man nereikia jokio gerbėjų klubo...