Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Labas rytas, mergaitės, – vyriškis nusišypsojo joms ir pamojo ranka. Jis pakankamai ilgai žvelgė į Liusę, kad toji susinervinusi nudelbtų akis, tačiau šypsotis nesiliovė. – Iki greito pasimatymo! – šūktelėjo Stivenas ir ėmė kopti laiptais aukštyn.

Merginos nusekė paskui.

– Stivenas Filmoras, – pakuždomis informavo Liusę Džesmina. – Dar žinomas kaip S. F., arba kaip Sidabrinis Fakyras. Jis yra vienas mūsų mokytojų, ir – taip, Dona yra beprotiškai, neapsakomai, aklai jį įsimylėjusi. Nors jis yra susižadėjęs.

– Bet man patinka ir Frančeska, – Dona delnu plekštelėjo Džesminai ir atsigręžė į Liusę. Tamsios jos akys juokėsi. – Tikiuosi, tu nepradėsi kaišioti jiems pagalių į ratus.

– Pala, pala, – Liusė akimirką patylėjo. – Sidabrinis Fakyras ir Frančeska yra jūsų mokytojai? Ir jūs kreipiatės į juos vardais? Ir jiedu yra pora? Kuris ko moko?

– Galima sakyti, kad tai humanitariniai mokslai, – atsiliepė Džesmina, – nors labiau tiktų vadinti juos angeliškais . Frenkė ir Stivenas dėsto drauge. Tai susitarimo dalis, kažkas panašaus į jin ir jan . Žinai, tokiu būdu niekas iš studentų nesijaučia... valdomas.

Liusė prikando lūpą. Jos užkopė laiptais ir atsidūrė studentų būryje. Visi palengva pėdino pro slankiojančias duris į klasę.

– Ką nori pasakyti? Ką reiškia „valdomas“?..

– Be abejo, juodu abu yra puolusieji, tačiau pasirinkę skirtingas puses. Ji yra angelas, o jis veikiau demonas. – Dona kalbėjo nerūpestingai, tarsi porindama apie šaldyto jogurto skonių skirtumus. Pastebėjusi iš nuostabos išpūstas Liusės akis, ji pridūrė: – Nesakau, kad jiedu susituokę ar panašiai – nors tai būtų karščiausios visų laikų jungtuvės... Jiedu tiesiog... gyvena nuodėmėje.

– Demonas dėsto humanitarinius mokslus? – patikslino Liusė. – Ir čia viskas gerai?

Dona su Džesmina susižvalgė ir sukikeno.

– Labai gerai, – patikino Dona. – Stivenas tau patiks. Eime, mums metas.

Liusė drauge su kitais mokiniais įžengė į klasę. Patalpa buvo erdvi, su trimis plačiomis neaukštomis pakopomis, ant kurių buvo išdėstyti suolai, o pakopų apačioje stovėjo du ilgi stalai. Didžiuma šviesos į patalpą pakliuvo per stoglangius. Dėl natūralaus apšvietimo ir aukštėjančių pakylų klasė atrodė didesnė nei buvo iš tiesų. Pro atlapas duris iš vandenyno pūtė švelnus vėjelis, tad patalpoje tvyrojo gaivus bei grynas oras. Didesnės priešingybės „Kardo ir kryžiaus“ mokyklai neįmanoma nė įsivaizduoti. Liusė mąstė, jog galėtų pamėgti „Pakrantės“ mokyklą. Žinia, jei pamirštų tą vienintelę priežastį, dėl kurios atkeliavo čionai, tą svarbiausią žmogų gyvenime. Ir tą faktą, kad jis dabar toli nuo jos. Dar paspėliojo, ar Danielis apie ją galvoja. Ar ilgisi Liusės taip, kaip jinai?

Mergaitė pasirinko suolą prie lango, tarp Džesminos ir patrauklaus vaikino su nurėžtais džinsais, Dodžerių kepure ir sportiniu karinio jūrų laivyno megztiniu. Kelios mergaitės stoviniavo prie tualeto durų. Viena jų buvo garbanotais plaukais ir nešiojo purpurinius stačiakampius akinius. Išvydusi mergaitės profilį, Liusė kone pašoko nuo kėdės.

Penė .

Bet netrukus nepažįstamoji atsigręžė, ir Liusė suvokė klydusi. Mergaitės veidas buvo kampuotesnis, drabužiai siauresni, o juokas garsesnis. Liusei sugniaužė širdį. Aišku, čia ne Penė. Penės nebėra, niekada nebebus.

Liusė jautė smalsius naujųjų bendraklasių žvilgsnius. Vieni žvilgčiojo vogčiomis, kiti spoksojo atvirai. Vienintelė Šelbė nereiškė jokio susidomėjimo – paprasčiausiai linktelėjo, ir tiek.

Klasė nebuvo didelė, viso labo dvidešimt suolų, išrikiuotų ant pakylų ir atgręžtų į du priešais stovinčius ilgus raudonmedžio stalus. Už stalų kybojo dvi baltos sausai valomos lentos. Po lentyną abiejose pusėse. Dvi šiukšliadėžės. Dvi stalinės lempos. Du nešiojamieji kompiuteriai, po vieną ant abiejų stalų. Ir du mokytojai, Stivenas bei Frančeska, besikuždantys patalpos priešakyje.

Visiškai netikėtai abu atsigręžė ir taip pat įsistebeilijo į Liusę, o tada grakščiai žengė prie stalų. Frančeska prisėdo ant saviškio, vieną koją pariesdama po savimi, o antrosios aukštakulniu vos siekdama medines grindis. Stivenas pasilenkė prie kito stalo, atidarė sunkų odinį kaštoninės spalvos portfelį ir lūpomis suspaudė savo rašiklį. Jis, kaip vyresnio amžiaus vyriškis, neabejotinai atrodė puikiai, tačiau Liusė beveik norėjo, kad mokytojas nebūtų toks patrauklus. Jis priminė merginai Kemą, priminė tai, kokie apgaulingi gali būti demono kerai.

Liusė tikėjosi, kad dabar klasės draugai išsitrauks vadovėlius, kurių ji neturėjo, ir puls gilintis į kokias nors užduotis, apie kurias ji nieko nenutuokė, tad naujokei teliks nuleisti rankas ir pasinerti į fantazijas apie Danielį.

Bet nenutiko nieko panašaus. Ir didžiuma vaikų vis taip pat vogčiomis dėbčiojo į Liusę.

– Na, dabar jau visi pastebėjote, kad mes turime naują mokinę, – Frančeska prabilo žemu ir sodriu balsu, nelyginant džiazo dainininkė.

Stivenas nusišypsojo, žybtelėdamas baltutėliais dantimis.

– Na, Liuse, papasakok, kaip tau patinka „Pakrantės“ mokykloje?

Liusė išblyško. Mokinių suolai sugirgždėjo, ir visi atsigręžė į naujokę.

Mergina pajuto, kaip pašėlusiai ėmė plakti širdis ir sudrėko delnai. Ji susigūžė savo vietoje, neapsakomai trokšdama būti normaliu vaiku normalioje mokykloje, vėlei namuose, Džordžijoje. Pastarosiomis dienomis Liusė ne kartą geidė pakeisti savo praeitį. Ji jaustųsi daug laimingesnė, jei niekada nebūtų mačiusi šešėlių, niekada nebūtų pakliuvusi į bėdą ir praradusi brangių draugų, jei nebūtų susipainiojusi su Kemu, jei Danielis galėtų būti šalia. Bet šioje vietoje jos nerimstančios mintys atsidurdavo aklavietėje: kaipgi būti normaliai ir kartu turėti Danielį? Danielį, kuris anaiptol nebuvo normalus. Tai neįmanoma. Todėl ji atsidūrė čia ir privalėjo viską ištverti.

– Ko gero, aš vis dar bandau apsiprasti su „Pakrantės“ mokykla. – Liusės balsas virpėjo, išduodamas jos nerimą, aidėdamas nuo nuožulnių lubų. – Bet man čia patinka.

Stivenas nusijuokė.

– Ką gi, mudu su Frančeska nusprendėme pagelbėti tau pritapti mūsų mokykloje, tad šiandien atšauksime įprastas antradienio ryto mokinių prezentacijas...

– Valio! – sušuko kitapus klasės įsitaisiusi Šelbė.

Ant jos suolo gulėjo šūsnis prirašytų kortelių, o prie kojų – didžiulis plakatas, kuris skelbė „ŠMĖKLOS NĖRA TOKIOS BLOGOS“. Taigi Liusė išvadavo Šelbę nuo pristatymo. Tai turėtų šiek tiek sušildyti kambario draugių santykius.

– Stivenas norėjo pasakyti, – įsiterpė Frančeska, – jog mes ketiname sužaisti žaidimą, „Ledlaužį“.

Ji nusliuogė nuo stalo ir nukaukšėjo per klasę, dalydama mokiniams popieriaus lapus.

Liusė tikėjosi išgirsti dejonių chorą – juk taip į panašius pasiūlymus paprastai reaguoja paauglių klasė. Tačiau šie vaikai su viskuo sutiko ir atrodė patenkinti. Jie nė neketino kam nors prieštarauti.

Padėjusi lapą ant Liusės suolo, Frančeska tarė:

– Tai padės tau susigaudyti, kas yra kai kurie tavo bendraklasiai ir ko mes čia siekiame.

Liusė žvilgtelėjo į popieriaus lapą. Šis buvo padalytas į dvidešimt langelių. Kiekviename langelyje įrašyta frazė. Jai jau teko žaisti šį žaidimą – kadaise vasaros stovykloje vakarų Džordžijoje, kai buvo dar maža mergaitė, o kitąsyk jau mokykloje Doveryje. Žaidimo tikslas – apeiti patalpą ir prie kiekvienos frazės įrašyti po mokinio vardą. Paprastai ji nesunkiai įveikdavo užduotį, nors, be abejo, čia turėtų pasitaikyti ir keblesnių variantų. Tačiau kai mergina atidžiau įsižiūrėjo į frazes – tikėdamasi perskaityti įprastus dalykus, pavyzdžiui, „Jis laiko vėžliuką“ ar „Kada nors norėtų šokti su parašiutu“, – mažumėlę sutriko. Šįsyk frazės buvo kitokios – tarkime, „Šneka daugiau nei aštuoniolika kalbų“ ar „Aplankė išorinį pasaulį“.