Лорен Кейт - Kenčiantieji

Buvo akivaizdu, jog Liusė – vienintelė ne nefilimė klasėje. Ji vėl pagalvojo apie nervingą padavėją, kuris jai ir Šelbei atnešė pusryčius. Galbūt Liusė geriau jaustųsi tarp vaikų, gyvenančių iš stipendijos. Bredis Menzūrėlė nė nenutuokė, ko išvengė.

– Jei niekas neturi klausimų, – prabilo Stivenas, – galite pradėti.

– Eikite laukan ir puikiai praleiskite laiką, – pridūrė Frančeska. – Galite nesiskubinti – darbuokitės tiek, kiek tik reikės.

Liusė įkandin kitų išėjo į aikštelę ir patraukė link turėklų. Ūmai jai per petį pasilenkė Džesmina ir žaliai lakuotu nagu bakstelėjo į vieną langelį:

– Aš turiu giminaitį, kuris yra grynakraujis cherubinas, – pratarė ji. – Senas pamišėlis dėdė Karlosas.

Liusė maktelėjo galvą, tarsi nutuokdama, ką tai turėtų reikšti, ir įrašė Džesminos vardą.

– Ak, o aš galiu pakilti į orą, – sučiulbėjo Dona, besdama pirštu į kairį viršutinį Liusės lapo kampą. – Na, gal ne šimtu procentų, ne visuomet, bet paprastai kai išgeriu kavos.

– O... – Liusė stengėsi nespoksoti į Doną. Ne, nepanašu, kad mergina juokauja. Ji gali pakilti į orą?. .

Stengdamasi neišsiduoti, kad jaučiasi nevisavertė, Liusė paskubomis peržvelgė lapą. Ieškojo ko nors, apie ką bent šį tą nutuoktų.

Sugeba iškviesti Pranešėjus.

Šešėlius. Tą paskutinę naktį „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje Danielis pasakė tikrąjį jų vardą. Nors iš tiesų pati niekada jų „nekvietė“ – jie paprasčiausiai pasirodydavo, – bet šiokios tokios patirties Liusė visgi turėjo.

– Mane galite įrašyti čia, – ji bakstelėjo į kairįjį apatinį lapo kampą. Džesmina su Dona pakėlė į ją akis, žvelgdamos pagarbiai, bet nėmaž neabejodamos naujosios draugės žodžiais, o paskui vėl palinko prie savo lapų, toliau pildydamos langelius. Liusės širdis kiek aprimo. Gal viskas ne taip jau blogai?..

Per kelias kitas minutes ji sutiko Lilitą, manieringą raudonplaukę, vieną iš nefilimų trynukų („Atskirti mus gali iš rudimentinių uodegų, – paaiškino mergina. – Maniškė išlenkta“); Oliverį, sodriabalsį drūtą vaikiną, kuris per praėjusių metų vasaros atostogas lankėsi išoriniame pasaulyje („Jis taip totaliai pervertintas, kad net negaliu tau apsakyti“); Džeką, kuris jautėsi galįs skaityti mintis, ir todėl bus teisinga, jeigu Liusė jį įrašys prie šios frazės „Jaučiu, kad tu taip ir padarysi, juk neklystu?“ Jis sudėjo pirštus it pistoletą ir plekštelėjo liežuviu.

Liusei dar buvo likę trys tušti langeliai, kai prie jos priėjo Šelbė ir ištraukė popieriaus lapą iš rankų.

– Aš galiu ir tai, ir šitai, – pratarė ji, rodydama į du langelius. – Kurį iš jų norėtumei man priskirti?

Šneka daugiau nei aštuoniolika kalbų ar Probėgom regėjo buvusius gyvenimus .

– Luktelėk... – sukuždėjo Liusė. – Tu... tu gali regėti buvusius gyvenimus?..

Šelbė keliskart kilstelėjo antakius ir brūkštelėjo savo vardą langelyje prie „aštuoniolikos kalbų“. Liusė stebeilijo į popieriaus lapą ir mąstė apie savo buvusius gyvenimus bei apie tai, kaip beviltiškai tie gyvenimai jai nepasiekiami. Ji nepakankamai įvertino Šelbę.

Tačiau kambario draugė jau spėjo pradingti. Šelbės vietoje stovėjo vaikinukas – šalia jo Liusė prisėdo klasėje. Jis buvo bent puse pėdos aukštesnis už Liusę, su atvira draugiška šypsena, strazdanomis nusėta nosimi ir skaidriai mėlynomis akimis. Ir jis pats, ir netgi jo įprotis kramtyti pieštuką atrodė kažkoks... sveikas. Liusė suvokė, kad tai keistokas žodis, norint apibūdinti žmogų, su kuriuo niekada nesikalbėjo, bet nepajėgė sugalvoti nieko tinkamesnio.

– O, dėkui Dievui, – jis nusijuokė ir delnu plekštelėjo sau per kaktą. – Vienintelis dalykas, kurį aš sugebu, įrašytas vieninteliame tau likusiame langelyje.

– „Gali sukurti veidrodinį savo ar kitų atvaizdą“, – lėtai perskaitė Liusė.

Vaikinas pakraipė galvą ir įrašė langelyje savo vardą. Mailsas Fišeris.

– Esu tikras, tokiai kaip tu tai atrodo išties įspūdinga.

– Hm... tikrai. – Liusė nusigręžė. Tokiai kaip ji, net neišmanančiai, ką tai reiškia.

– Ei, palauk, kurgi tu eini? – Mailsas trūktelėjo ją už rankovės. – Aja-jai, nesupranti juokų?

Liusė papurtė galvą, ir vaikino veidas surimtėjo.

– Turėjau omeny, palyginti su kitais bendraklasiais, aš esu beveik nieko vertas. Neskaitant manęs paties, vienintelis žmogus, kurį kada nors įstengiau atspindėti, buvo mano mama. Ji maždaug dešimt sekundžių šiurpino mano tėtį, o paskui išnyko.

– Palauk, – sumirksėjo Liusė. – Tu atgaminai veidrodinį savo motinos atvaizdą?

– Visiškai atsitiktinai. Pasak jų, tą lengva padaryti su žmonėmis, kuriuos myli. – Vaikinas nukaito, raudonis nugairino jo skruostikaulius. – Dabar tu imsi galvoti, jog esu mamos lepūnėlis. Tas „lengva“ aiškiai nusako mano sugebėjimų ribas. Na, o tu – juk tu esi įžymioji Liusinda Prais. – Ir jis labai išraiškingai pamojavo rankomis.

– Norėčiau, kad niekas daugiau šito nekartotų, – atžariai burbtelėjo ji. Paskui, pasijutusi nemandagi, atsiduso, atsirėmė į aikštelę juosiančius turėklus ir įsistebeilijo į vandenį. Buvo taip sunku perprasti visas tas užuominas ir susitaikyti su faktu, jog visi aplinkiniai apie ją žino kur kas daugiau nei ji pati apie save. Tačiau Liusė nenorėjo kamantinėti šio vaikino. – Atleisk, aš tiesiog... tiesiog maniau, jog esu vienintelė beveik nieko verta. Kaipgi tu čia atsidūrei?

– O, aš, anot jų, esu „maišytas“, – paaiškino Mailsas, pirštais pavaizduodamas kabutes. – Mamos giminėje prieš keletą kartų būta angelo, bet visi kiti mano giminaičiai yra mirtingi. Visos mano galios apgailėtinai menkos. Bet esu čia, nes mano tėvai materialiai remia šią mokyklą ir hm... šią aikštelę, kurioje tu stovi.

– Oho.

– Iš tiesų čia nėra nieko įspūdinga. Mano šeima tiesiog apsėsta minties, jog privalau mokytis „Pakrantės“ mokykloje. Kad girdėtum, kaip namuose mane spaudžia galų gale pradėti susitikinėti su „žavia nefilime mergina“.

Liusė nusijuokė – pirmąsyk per kelias pastarąsias dienas. Mailsas artistiškai užvertė akis į dangų.

– Na, o šįryt pamačiau tave, pusryčiaujančią su Šelbe. Ar ji tavo kambario draugė?

Liusė linktelėjo galvą.

– Plepėjom apie žavias nefilimes merginas, – pajuokavo ji.

– Na, kiek žinau, jinai... hm... – Mailsas sušnypštė ir taip plėšriai mostelėjo ranka, kad Liusė net atšlijo. – Šiaip ar taip, aš čia nesu žvaigždė ar panašiai, bet šioje mokykloje trinuosi pakankamai seniai ir iki šiol manau, kad ši vieta ganėtinai beprotiška. Tad jei kada nors įsigeisi labai normaliai su kuo nors papusryčiauti ar panašiai...

Liusė pajuto linkčiojanti galvą. Normaliai . Muzika mirtingoms jos ausims.

– Gal netgi... rytoj? – pasiūlė Mailsas.

– Skamba puikiai.

Vaikinas šyptelėjo ir atsisveikindamas pamojo ranka, o Liusė ūmai suvokė, kad visi kiti mokiniai jau sugrįžo į klasę. Pirmąkart per visą rytą likusi viena, ji nudelbė akis į popieriaus lapą, kurį laikė rankose. Jautėsi sutrikusi ir nė nenutuokė, ką manyti apie kitus „Pakrantės“ mokyklos mokinius. Ilgėjosi Danielio, kuris galėtų daug ką paaiškinti, jei nebūtų... o kur, tiesą sakant, jis buvo? Liusė nežinojo.

Kažkur toli.

Mergina priglaudė prie lūpų pirštą, prisimindama paskutinį mylimojo bučinį. Nuostabų jo sparnų glėbį. Be Danielio jai net Kalifornijos saulėje buvo šalta. Bet čia Liusė atsidūrė dėl jo. Dėl jo buvo priimta į šią angelų (ar kas jie bebūtų) klasę. Keista, tačiau buvo malonu jaustis taip neatsiejamai sujungtai su Danieliu.