Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Žiūrėk, aš gi tau sakiau , – ūmai pratarė aukštas, bet malonus balsas.

Priešais išdygo mergina su žaliu šalikėliu ir šiepdamasi kumštelėjo savo draugei. Liusė dirstelėjo pro jas, bet Šelbė buvo jau toli, ir veikiausiai nevertėjo jos vytis. Žiūrint iš arti, mergina su žaliu šalikėliu priminė jauną Selmą Hajek, mat galėjo pasigirti tokiomis pat putniomis lūpomis ir dar putnesne krūtine. Antroji – pablyškusi, šviesiai rudomis akimis ir trumpais juodais plaukais – panėšėjo į Liusę.

– Pala, tu išties esi Liusinda Prais? – pasiteiravo blyškioji mergina. Smulkučiais baltais dantukais ji laikė sukandusi kelis blizgančius segtukus ir mikliai suko savo garbanas į mažus kuodelius. – Kitaip tariant, Liusė ir Danielis? Toji mergina, ką tik atkeliavusi iš tos klaikios mokyklos Alabamoje?..

– Džordžijoje, – pataisė Liusė.

– Koks skirtumas?.. Dievulėliau, koks buvo Kemas? Kartą jį mačiau tame death metal koncerte... be abejo, pernelyg jaudinausi, kad prisistatyčiau. Klausiu ne todėl, kad domėtumeisi Kemu, nes gi akivaizdu – Danielis! – ji prapliupo juoku. – Beje, aš esu Dona, o ji – Džesmina.

– Sveikos, – lėtai atsiliepė Liusė. Tai bent naujienos. – E-e...

– Nekreipk į ją dėmesio, ji išgėrė turbūt vienuolika puodelių kavos, – Džesmina kalbėjo bent trissyk lėčiau už Doną. – Jinai norėjo pasakyt, kad mums malonu su tavimi susipažinti. Visada sakėme, kad tu ir Danielis esat didžiausia visų laikų meilės istorija.

– Rimtai? – Liusė patreškino pirštų sąnarius.

– Gal juokauji?.. – įsiterpė Dona, nors Liusei atrodė, kad tai jos krečia kažkokius juokus. – Aišku, rimtai. Ko verta vien mirtis!.. Na, gerai, ar dėl to geidi jo dar labiau? Lažinuosi, kad taip! Ir – ooo!.. – kai tave apglėbia tos liepsnos... – ji užsimerkė, prispaudė ranką sau prie pilvo, o paskui brūkštelėjo ja į viršų ir priglaudė prie širdies sugniaužtą kumštį. – Mama pasakodavo man šią istoriją, kai buvau maža.

Liusė nustėro. Prabėgomis apžvelgė šurmuliuojančią terasą spėliodama, ar kas galėjo jas nugirsti. Nuo kalbų apie ugnį merginos skruostus išmušė raudonis.

Ant valgyklos stogo suskambo metalinis varpas, skelbiantis pusryčių pabaigą, ir Liusė su džiaugsmu pastebėjo, kad visi čia esantys turėjo savų reikalų. Pavyzdžiui, skirstytis po klases.

– Kokią gi istoriją pasakodavo tavo mama? – lėtai pasiteiravo Liusė. – Apie mane ir Danielį?

– Tik apie svarbiausius įvykius, – atsimerkdama atsakė Dona. – Ar tai panašu į karščio pliūpsnį? Na, nelyginant menopauzės metu, nors nesakau, kad tu turėtum žinoti...

Džesmina pliaukštelėjo Donai per ranką.

– Ar nevaldomą Liusės aistrą tu palyginai su karščio pliūpsniu?

– Atsiprašau, – sukikeno Dona. – Tiesiog jaučiuos pakerėta. Viskas taip romantiška ir nuostabu. Aš pavydžiu – gerąja prasme!

– Pavydi, jog numirštu kaskart, vos pamėginu suartėti su savo svajonių vaikinu? Išties puikus būdas nutraukti linksmybes.

– Papasakok tą merginai, kuri bučiavosi vienintelį kartą, ir tai su Aira Franku, kamuojamu dirgliosios žarnos sindromo, – Džesmina žaismingai mostelėjo Donai.

Liusė nenusijuokė, ir Dona su Džesmina mandagiai sukikeno – tarsi manydamos, kad ji paprasčiausiai apsimeta kukli. Liusei dar niekada neteko būti tokio krizenimo objektu.

– Ką gi konkrečiai pasakojo tavo mama? – neatlyžo ji.

– Et, tiesiog įprastus niekus: staiga prasidėjo karas, situacija tapo nevaldoma, o kai jie dausose nubrėžė ribą, Danielis išrėžė: „Niekas negali mūsų išskirti“, ir tai visus įsiutino. Žinoma, ši istorijos dalis man patinka labiausiai. Taigi dabar tavo meilė kenčia amžiną bausmę, judu iki šiol desperatiškai geidžiate vienas kito, bet negalite, na, žinai...

– Bet kai kuriuose gyvenimuose jie galėjo, – pataisė bičiulę Džesmina ir pamerkė akį Liusei, kuri, sugluminta tokių kalbų, vos bepajėgė pasijudinti.

– Nieku gyvu! – Dona valdingai kilstelėjo ranką. – Esmė ta, kad ji paskęsta liepsnose vos tik... – Pamačiusi siaubo perkreiptą Liusės veidą Dona krūptelėjo. – Atsiprašau. Šito tu tikrai nenori girdėti.

Džesmina atsikosėjo ir palinko arčiau:

– Mano vyresnioji sesuo man papasakojo vieną istoriją iš tavo praeities, ir aš galiu prisiekti...

– O-o-o!.. – Dona įsikibo Liusei į parankę, tarsi dėl savo informuotumo – dėl viso to, kas Liusei liko nepasiekiama, – būtų tapusi geidžiama drauge. Situacija varė iš proto. Liusė klaikiai sutriko. Ir šiek tiek susijaudino. Ji visiškai nebeišmanė, ar galima kuo tikėti, ar ne. Viena aišku: ji netikėtai tapo... įžymybe. Tačiau jautėsi keistai. Tarsi būtų kažkokia bevardė pliuškė, kvailai vypsanti šalia kokios nors kino žvaigždės paparaco fotografijoje.

– Vaje! – Džesmina išraiškingai pabaksnojo į laikrodį savo telefone. – Mes siaubingai vėluojame! Turėsime pasiaiškinti!

Liusė kreivai šyptelėjo ir mikliai stvėrė savo kuprinę. Ji nenutuokė, nei kokia jai pamoka, nei kur rasti reikiamą klasę, nei kaip reaguoti į Džesminos bei Donos susidomėjimą. Tokių plačių, godžių šypsenų jai neteko matyti nuo... turbūt niekada.

– Gal patarsite, kaip sužinoti, kokia man pirma pamoka? Nemanau, kad turiu tvarkaraštį.

– Jokių problemų, – numojo Dona. – Eime su mumis. Mums visoms ten pat. Visą laiką! Bus smagu!

Abi merginos, eidamos Liusei iš šalių, nusivedė naujokę tarp stalelių, prie kurių kiti vaikai baigė valgyti savo pusryčius. Nors jos „siaubingai vėlavo“, Džesmina su Dona, galima sakyti, tingiai pėdino per šviežiai nupjautą žolę.

Liusė mąstė, ar nevertėtų jų pasiteirauti apie Šelbę, bet nenorėjo pažinties pradėti nuo paskalų. Beje, merginos atrodė malonios, tačiau Liusei nereikėjo naujų geriausių draugių. Jai derėjo nepamiršti: visa tai laikina.

Laikina, tačiau stulbinamai žavu. Trys merginos žingsniavo valgyklą juosiančiu hortenzijomis apsodintu taku. Dona tauškė, bet Liusė negalėjo atplėšti akių nuo uolos skardžio, kuris bemaž statmenai smigo į šimtų pėdų gelmę, kur vilnijo raibuliuojantis vandenynas. Bangos taip kasdieniškai skubėjo į siaurą pakrantės dryžį skardžio papėdėje, kaip „Pakrantės“ mokyklos mokiniai į savo klases.

– Štai ir atėjome, – tarstelėjo Džesmina.

Tako gale stūksojo įspūdingas dviaukštis „A“ formos kotedžas. Jis glūdėjo visžalių sekvojų paunksmėje, tad pakopas, trikampį stogą ir didžiulę priešais plytinčią veją nusėjo nukritę spygliai. Prie žolėto tako rikiavosi keli iškylų stalai, bet didžiausią įspūdį darė pats pastatas. Dėl didžiulių tamsintų langų ir atvirų slankiojančių durų atrodė, kad didesnė jo pusė yra iš stiklo. Kotedžas priminė Frenko Loido Raito projektuotą statinį. Keli studentai dykinėjo didžiulėje antrojo aukšto aikštelėje, iš kurios vėrėsi vaizdas į vandenyną, kiti kopė sudvejintais laiptais, kylančiais nuo tako.

– Sveika atvykusi į Nefi buveinę, – pratarė Džesmina.

– Ar jūs čia mokotės? – išsižiojo Liusė. Statinys visiškai nepanėšėjo į mokyklą, veikiau jau į poilsio vilą.

Greta stovinti Dona spygtelėjo ir sugniaužė Liusės riešą.

– Labas rytas, Stivenai! – šūktelėjo ji ir pamojo vyresniam vyriškiui, stovinčiam laiptų apačioje. Šis buvo lieso veido, su stilingais stačiakampiais akiniais ir tankia banguotų žilstelėjusių plaukų kupeta. – Man taip patinka, kai jis vilki trijų dalių eilutę, – sukuždėjo jinai.