Лорен Кейт - Kenčiantieji

Pašokusi nuo lovos, Šelbė nudramblojo į vonią valytis dantų. Ilgokai pasiraususi kelioniniame krepšyje Liusė galų gale aptiko savo dantų šepetėlį. Tada nusekė paskui Šelbę ir šiek tiek susidrovėjusi ranka parodė į dantų pastą.

– Pamiršau įsidėti, – paaiškino ji.

– Net neabejoju, kad, apakinta savo šlovės spindulių, tu pamiršai paprastas gyvenimo smulkmenas, – įgėlė Šelbė, tačiau paėmusi tūtelę ištiesė ją Liusei.

Merginos tylėdamos apie dešimt sekundžių brūžavo dantis, kol Liusė galų gale nebeištvėrė.

– Šelbe? – užkalbino išspjovusi gausybę putų.

Pasidėjusi galvą ant porcelianinės kriauklės atbrailos, kambario kaimynė išspjovė putas ir atsiliepė:

– Ką?

Užuot uždavusi bent vieną klausimų, kurie nedavė ramybės vos prieš kelias sekundes, Liusė, pati labai nusistebėjusi savimi, netikėtai sumurmėjo:

– Ką aš kalbėjau per miegus?

Po visą mėnesį persekiojusių labai ryškių, sudėtingų, su Danieliu susijusių sapnų, šįryt Liusė pirmą kartą prabudo negalėdama prisiminti nė menkiausios sapno detalės.

Nieko. Nė menkiausio angelo sparno prisilietimo. Nė vieno bučinio į lūpas.

Ji spoksojo į veidrodyje atsispindinčius šiurkščius Šelbės veido bruožus. Jai reikėjo, kad šita mergiotė padėtų atgaivinti atmintį. Ji turėjo sapnuoti Danielį. Jeigu nesapnavo... ką tai galėtų reikšti?

– Nieko nesupratau, – kiek patylėjusi atsakė Šelbė. – Kažką murmėjai dusliai ir nerišliai. Kitą kartą pasistenk aiškiau formuluoti mintis. – Išėjusi iš vonios kambario, naujoji kaimynė įsispyrė į oranžines paplūdimio šlepetes. – Metas pusryčiauti. Ateisi, ar ne?

Liusė išskubėjo iš vonios.

– Kaip reikia apsirengti? – ji tebevilkėjo pižamą. Vakar vakare Frančeska net neužsiminė apie aprangos reikalavimus. Beje, ji nepasakė ir apie kambario kaimynę.

Šelbė gūžtelėjo pečiais.

– Gal manai, kad aš – mados policija? Renkis taip, kad užtruktum kuo trumpiau. Aš alkana.

Liusė įsispraudė į nutrintus džinsus ir apsivilko juodą susegamą megztinį. Ji būtų mielai sugaišusi dar kelias minutes, kad pirmasis pasirodymas mokykloje aplinkiniams padarytų geresnį įspūdį. Vis dėlto teko čiupti kuprinę ir paskui Šelbę žingsniuoti iš kambario.

Dieną miegamųjų korpuso koridorius atrodė visiškai kitaip. Didžiuliai langai žvelgė į vandenyną, o nišose įmontuotos lentynos buvo grūste prigrūstos storų spalvingų knygų kietais viršeliais. Grindys, sienos, lubos ir nišos buvo iškaltos klevo dailylentėmis. Iš tokios pat medienos pagaminti ir statūs sraigtiniai laiptai bei Liusės kambario baldai. Toks interjeras turėjo sukurti medinės trobelės šilumos ir jaukumo iliuziją, tačiau mokyklos išplanavimas buvo tiek pat įmantrus ir sudėtingas, kiek „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje – nuobodus ir primityvus. Koridorius kas kelis žingsnius šakojosi į mažus šalutinius koridoriukus, sraigtiniai laiptai vedė į blausiai apšviestus labirintus. Palypėjusios du laiptų maršus, Liusė su Šelbe praėjo nišą, primenančią slaptas duris, paskui pro dvigubas stiklines duris išlindo į dienos šviesą. Saulė švietė neįtikėtinai ryškiai, tačiau oras buvo gana vėsus. Liusė džiaugėsi, kad apsivilko megztinį. Kvepėjo vandenynu, bet šis kvapas buvo kitoks nei namuose. Oras nebuvo toks sūrus kaip Rytų pakrantėje. Be to, vandenynas dvelkė kalkėmis.

– Pusryčiai patiekti terasoje, – Šelbė ranka parodė į plačią žalią keturkampę veją. Ją iš trijų pusių juosė sodriai mėlyni hortenzijų krūmai, o neapsodintas kraštas rėmėsi į statų šlaitą, vedantį žemyn prie vandenyno. Liusei buvo sunku patikėti, kad mokyklos aplinka tokia nepaprastai graži. Ji neįsivaizdavo, kaip pajėgs ištverti viduje ir sulaukti, kol baigsis pamokos.

Prisiartinusi prie terasos, Liusė pastebėjo dar vieną pastatą – ilgą stačiakampį namą malksnomis dengtu stogu ir sodriai geltona spalva apipieštais langų stiklais. Virš įėjimo kabojo didžiulė medinė rankų darbo iškaba. „Valgykla“ – žodis buvo parašytas kabutėse, tarsi siekiant suteikti jam ironijos. Liusei tai pasirodė nuostabiausia valgykla iš visų kada nors matytų.

Terasoje stovėjo daugybė baltai dažytų metalinių sodo baldų. Įsitaisę ant kėdžių, sėdėjo apie šimtas jaunuolių. Liusė niekada gyvenime nebuvo mačiusi labiau atsipalaidavusių ir ramių mokinių. Dauguma jų ilsėjosi nusiavę batus. Užsikėlę ant stalų kojas, jie gardžiavosi įmantriais patiekalais: Benedikto kiaušiniais, belgiškais vafliais su vaisių įdaru, prabangiai atrodančiais sluoksniuotais špinatų apkepais. Jaunuoliai skaitė laikraščius, kalbėjosi mobiliaisiais telefonais, ant žolės žaidė kroketą. Doveryje Liusei teko pažinti vaikų, kilusių iš turtingų šeimų, tačiau Rytų pakrantės jaunuoliai buvo niūrūs ir pasipūtę. Jie nė kiek nebuvo panašūs į saulės nubučiuotus nerūpestingus čia susirinkusius mokinius.

Scena labiau priminė pirmąją vasaros atostogų dieną, o ne lapkričio pradžios antradienį. Vaizdas pasirodė toks malonus, kad Liusė beveik pavydėjo šiems jaunuoliams, kurių veidai bylojo apie pasitikėjimą savimi. Beveik pavydėjo.

Mergina pamėgino įsivaizduoti, kad Ariana yra čia. Įdomu, ką ji pagalvotų apie Šelbę ir apie pusryčius vandenyno pakrantėje? Tikriausiai draugė net nežinotų, iš ko pirmiausia pasišaipyti. Liusė labai norėjo pavirsti Ariana. Būtų nuostabu mokėti taip juoktis kaip ji.

Besidairant merginos žvilgsnis užkliuvo už mokinių poros – gražios rusvaodės merginos, vilkinčios taškuotą suknelę, žvilgančius plaukus susirišusios žaliu šalikėliu, ir plačiapečio vaikino smėlio spalvos plaukais, mėginančio įveikti milžinišką porciją blynų.

Liusė instinktyviai pasirengė nusigręžti, vos tik žvilgsniai susitiks, – „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje taip elgtis buvo saugiausia. Keista, tačiau... nė vienas terasoje susirinkusių jaunuolių nespoksojo į ją. „Pakrantės“ mokykloje Liusę labiausiai nustebino ne krištolinė saulės šviesa, ne jauki pusryčių terasa ir net ne turtingumo aura, gaubianti visus čia susirinkusius. Keisčiausia pasirodė tai, kad mokiniai šypsojosi.

Tiesą sakant, šypsojosi daugelis jų. Kai jos su Šelbe priėjo neužimtą staliuką, naujoji kambario kaimynė nuo jo paėmė kažkokį raštelį ir sviedė jį ant žemės. Liusė šiek tiek pasilenkė ir perskaitė REZERVUOTA. Tuo metu prie staliuko priėjo maždaug jų amžiaus padavėjas, ryšintis juodą kaklaraištį ir nešinas sidabriniu padėklu.

– Hm, šis stalelis yra re... – pradėjo vaikinukas, tačiau jo balsas netikėtai nutrūko.

– Juodos kavos, – sukomandavo Šelbė. Tada atžariai paklausė Liusės: – O tu ko norėsi?

– Hm, to paties... – sumurmėjo Liusė. Aptarnaujama ji pasijuto nepatogiai. – Gal su truputėliu pieno.

– Vaikučiai, gyvenantys iš stipendijos, – nusišaipė Šelbė. – Turi dirbti kaip vergai, kad išsiverstų.

Kai padavėjas nuskubėjo atnešti joms kavos, mergina reikšmingai pavartė akis. Tada nuo staliuko vidurio paėmė San Francisko Chronicle ir žiovaudama atsivertė pirmąjį puslapį.

To Liusei pakako, kad nebesusivaldytų.

– Ei, – ji pastūmė Šelbės ranką žemyn, kad galėtų matyti už laikraščio paslėptą veidą. Mergina iš nuostabos pakėlė vešlius antakius. – Aš irgi gyvenau iš stipendijos, – išrėžė Liusė. – Ne paskutinėje mokykloje, bet ankstesnėje...

Šelbė atsitraukė nuo Liusės rankos.

– Ar ši tavo biografijos dalis turėtų man padaryti įspūdį?

Liusė jau ketino paklausti, ką apie ją girdėjusi Šelbė, tačiau tą akimirką ant peties pajuto šiltos rankos prisilietimą.