Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Jūs žinote, – tarė Frančeska, – kad šios klasės pamokose savo dėmesį dažniausiai sutelkiame į jūsų, nefilimų , galias. Į tai, kokiu būdu galite pakeisti pasaulį į gera, kad ir kaip nuspręstumėt tą daryti. Mums patinka žvelgti į priekį, ne atgal.

– Bet tai, ką regėjote šiandien, – pratęsė Stivenas, – buvo daugiau nei tiesiog istorijos pamoka su nepaprastais specialiaisiais efektais. Tai nebuvo ir paprasčiausias mūsų pademonstruotas vaizdelis. Ne, jūs regėjote tikrąsias Sodomą ir Gomorą, kurias naikino Didysis Tironas, kuomet...

– Ei! – šūktelėjo Frančeska, grūmodama jam pirštu. – Negalime sau leisti taip laisvai svaidytis pravardėmis.

– Be abejo. Ji teisi – kaip visuomet. Netgi aš kartais pasiduodu propagandai. – Stivenas akinamai nusišypsojo klasei. – Bet, kaip jau minėjau, Pranešėjai nėra paprasčiausi šešėliai. Juose gali slypėti labai vertinga informacija. Tam tikra prasme jie išties yra šešėliai, tačiau praeities šešėliai, labai senų ir ne tokių tolimų įvykių atspindžiai.

– Tai, ką matėte šiandien, – užbaigė Frančeska, – tiesiog parodė, kokį neįtikėtiną meistriškumą galės įvaldyti kai kurie iš jūsų. Kada nors.

– Jūs tikrai nenorėsite to pamėginti dabar, – Stivenas išsitraukė iš kišenės nosinę ir nusišluostė rankas. – Tiesą sakant, mes draudžiame jums net bandyti, nes galite nesuvaldyti padėties ir patys pranykti šešėliuose. Bet, galimas daiktas, kada nors tai taps įmanoma.

Liusė susižvalgė su Mailsu. Vaikinas plačiai jai nusišypsojo, tarsi nudžiugintas mokytojo žodžių. Regis, jis nėmaž nenusiminė, kad neteks pamėginti. To nepasakysi apie Liusę.

– Beje, – pridėjo Frančeska, – didžiuma jūsų veikiausiai pasijus pavargę. – Liusė apsidairė ir apžvelgė moksleivius. Frančeskos balsas juos paveikė it alavijų sultys saulės nudegintą odą. Pusė vaikų sėdėjo užsimerkę, tarsi juos kankinęs skausmas būtų atlėgęs. – Tai normalu. Peržvalga brangiai atsieina. Prireikia nemažai energijos, norint pažvelgti į vos kelių dienų praeitį, tad ką jau kalbėti apie amžius... Ką gi, efektą pajutote, todėl, – ji dirstelėjo į Stiveną, – ketiname paleisti jus anksčiau, kad galėtumėt pailsėti.

– Renkamės rytoj, ir nepamirškite pasiskaityti apie šmėklų pradanginimą, – tarė Stivenas. – Visi laisvi.

Moksleiviai lėtai kilo iš suolų. Visi atrodė išsekę ir apsvaigę. Atsistojo ir Liusė – jos kojos taip pat mažumą virpėjo, tačiau mergina kažkodėl atrodė ne tokia sukrėsta kaip kiti. Ji standžiau susisupo į nertinį ir įkandin Mailso išėjo iš klasės.

– Niūroka medžiaga, – tarstelėjo jis, žirgliodamas laiptais kas antrą pakopą. – Kaip jauties?

– Gerai, – atsiliepė Liusė. – O tu?

Mailsas pasitrynė kaktą.

– Vis dar atrodo, kad iš tiesų ten buvome. Džiaugiuosi, kad jie išleido mus anksčiau. Jaučiuosi taip, lyg man reikėtų kiek nusnūsti.

– Tiksliai! – pritarė Dona, pasivijusi juos tako į moksleivių bendrabutį vingyje. – Ko jau ko, o šito iš savo trečiadienio ryto aš nesitikėjau. Drebu iki šiol.

Ji sakė tiesą: Sodomos ir Gomoros žūtis buvo išties šiurpi. Ir tokia reali, jog Liusės oda tebejautė gaisrų kaitrą.

Jie patraukė į savo kambarius trumpiausiu keliu, aplenkdami šiaurinę valgyklos dalį ir sukdami į sekvojų paunksmę. Mokyklos teritorija buvo visiškai tuščia, nes kiti vaikai sėdėjo pamokose pagrindiniame pastate. Nefilimai vienas po kito suko iš tako ir griuvo tiesiai į lovas.

Visi, išskyrus Liusę. Ji visiškai nesijautė pavargusi. Atvirkščiai, jautė keistą energijos antplūdį. Vėl troško, kad šalia būtų Danielis. Labai norėjo pasikalbėti su juo apie Frančeskos ir Stiveno demonstraciją – ir sužinoti, kodėl jis anksčiau nepasakė, jog šešėliai yra šis tas daugiau nei jai atrodė.

Liusė atsidūrė prie laiptų, vedančių į jųdviejų su Šelbe kambarį. Už nugaros tamsavo sekvojų miškas. Mergaitė nužingsniavo pro šalį, visiškai netrokšdama užeiti vidun, netrokšdama gulti ir miegoti, užsimiršti ir apsimesti, kad ničnieko nematė. Frančeska ir Stivenas nenorėjo įbauginti klasės; jiedu ketino kažko juos išmokyti. Kažko, ko negalėjo pasakyti tiesiai. Bet jei Pranešėjai saugo praeities žinias ir aidą, kodėl mokiniams buvo parodytas būtent tas epizodas?..

Liusė patraukė į mišką.

Laikrodis rodė vienuoliktą valandą ryto, bet po tankiomis šakomis buvo tamsu it vidurnaktį. Agrastų krūmai čaižė plikas blauzdas, bet ji vis vien brovėsi gilyn į tankmę. Mergina stengėsi neprisileisti slogių minčių – tokios mintys tik sustiprintų jos baimes. Liusė ketino nusigauti į nepažymėtą teritoriją. Į uždraustą teritoriją.

Ji ketino išsikviesti Pranešėją.

Turėjo su jais reikalų ir anksčiau. Patį pirmą sykį sugriebė vieną per pamoką, neleisdama įlįsti į kišenę. Kitą kartą bibliotekoje nubloškė šešėlį nuo Penės. Vargšelės Penės. Liusė nesiliovė spėliojusi, kokią gi žinią gabeno tasai Pranešėjas. Jei būtų žinojusi, kaip juos valdyti, jei būtų nutuokusi, kad egzistuoja toks būdas, kokį šiandien parodė Frančeska ir Stivenas, gal būtų užkirtusi kelią tam, kas nutiko?..

Liusė užsimerkė. Vėl regėjo Penę kruvina krūtine, susmunkančią palei sieną. Savo žuvusią draugę. Ne . Žvelgti atgalios į aną naktį buvo pernelyg sunku, ir Liusės širdgėla niekada neatlėgs. Dabar jai telieka žvelgti į ateitį.

Liusė pamėgino užgniaužti giliai viduje krustelėjusią baimę. Maždaug per devynis metrus priešaky jos nuo tikro sekvojos šešėlio patykomis atsiskyrė juodas, gerai pažįstamas siluetas.

Mergina žengtelėjo jo link, ir Pranešėjas pasitraukė atgal. Liusė pamažėle artinosi prie šešėlio, stengdamasi nedaryti jokių staigių judesių, mintyse melsdama, kad šis nepranyktų.

Štai.

Šešėlis pleveno po medžio šaka, bet nesitraukė.

Širdis tvaksėjo kaip pašėlusi. Liusė pamėgino nusiraminti. Taip, šiame miške buvo tamsu; taip, niekas nežinojo, kur ji patraukė; taip, be abejo, galimas daiktas, kad jos ilgokai niekas nepasiges, jei kas nors nutiks, tačiau tai ne priežastis pulti į paniką. Teisingai? Na, o kodėl jos neapleidžia kankinanti baimė? Kodėl rankos virpa taip, kaip virpėjo išvydus šešėlį vaikystėje, kai Liusė dar nežinojo, kad jie negali padaryti nieko bloga?..

Metas kažko imtis. Ji gali arba pastovėti čia sustingusi, arba pasiduoti baimei ir nelaiminga sugrįžti į kambarį, arba...

Liusė staigiai ištiesė ranką ir nutvėrė šešėlį. Trūktelėjo, pakėlė ir prispaudė prie krūtinės. Nustebo pajutusi, koks jis sunkus, koks šaltas ir drėgnas. Nelyginant šlapias rankšluostis. Rankos mažumėlę virpėjo. Ką gi su juo daryti toliau?

Atmintyje iškilo degančių miestų vaizdai. Liusė spėliojo, ar pajėgtų pamatyti tą reginį savarankiškai. Jei bent nutuoktų, kaip išpešti Pranešėjo paslaptis... Kaipgi tai nutinka? Frančeska ir Stivenas nedarė nieko daugiau, tik traukė.

Liusė sulaikė kvėpavimą, pirštais perbraukė plunksniškus šešėlio kraštus, sugriebė ir švelniai trūktelėjo. Didžiai jos nuostabai, Pranešėjas lengvai pasidavė, beveik kaip glaistas, ir įgavo siūlomą pavidalą. Mergina suraukė kaktą ir pamėgino paversti jį kvadratiniu, panašiu į tokį ekraną, kokį suformavo jos mokytojai.

Iš pradžių ėjosi lengvai, bet kuo labiau Liusė stengėsi ištempti šešėlį, tuo greičiau jis standėjo. Kaskart, kai perkeldavo rankas tolyn ir bandydavo trūktelėti kitą dalį, likusioji virsdavo šalta, gumuliuota juoda mase. Veikiai mergina jau sunkiai gaudė orą ir ranka nuo kaktos braukė prakaitą. Ji nenorėjo pasiduoti. Tačiau kai šešėlis ėmė vibruoti, Liusė sukliko ir tėškė jį ant žemės.