Лорен Кейт - Kenčiantieji

Pranešėjas akimoju dingo už medžių. Tik tuomet, kai jis išnyko, Liusė suprato: vibravo ne šešėlis. Vibravo kuprinėje esantis telefonas.

Ji apsiprato su tuo, kad neturi mobiliojo telefono. Iki šios akimirkos net neprisiminė, jog ponas Koulas padavė jai šį seną aparatą prieš išskraidindamas į Kaliforniją. Iš aparato nebuvo jokios naudos, nebent tiek, jog ponas Koulas turėjo galimybę su ja susisiekti ir papasakoti, kokias istorijas seka Liusės tėvams, manantiems, kad jų dukra tebesimoko „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Tokiu atveju Liusė, kalbėdama su tėvais, galėtų atitinkamai jiems pameluoti.

Jos numerio neturėjo niekas, išskyrus poną Koulą. Ir saugumo dėlei, nors jai tas visai nepatiko, Danielis nenurodė, kaip Liusė galėtų susisiekti su juo. O dabar per šį telefoną Liusė prarado savo pirmąją realią progą išmokti valdyti šešėlį.

Ji išsitraukė telefoną iš kuprinės ir perskaitė pono Koulo žinutę:

Paskambink tėvams. Jie mano, kad už istorijos testą tau parašiau A. Ir kad ateinančią savaitę dalyvausi varžybose, siekdama patekti į plaukimo komandą. Nepamiršk elgtis taip, tarsi viskas būtų gerai.

Po minutėlės atėjo kita žinutė:

Ar viskas gerai?

Liusė niurnėdama įmetė telefoną į kuprinę ir sunkiu žingsniu patraukė per sekvojų spygliais nuklotą mišką atgalios į savo kambarį. Žinutė privertė ją susimąstyti apie „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje likusius vaikus. Ar Ariana tebėra tenai, o jei taip, ar ji iki šiol per pamokas skraidina popierinius lėktuvėlius? Ar Molei pavyko susirasti vietoj Liusės kitą priešą? O gal, Liusei ir Danieliui išvykus, iškeliavo ir jos? Ar Rendė patikėjo istorija, kad Liusės tėvai privertė ją persikelti kitur? Liusė atsiduso. Jai labai nepatiko , kad nevalia tėvams sakyti tiesos, nepatiko, kad negalima jiems papasakoti, kaip toli ji atsidūrė ir kokia jaučiasi vieniša.

Paskambinti telefonu? Kiekvienas netiesos žodis, kurį ištars – apie A pažymiu įvertintą tariamą testą, apie bandymus patekti į neegzistuojančią komandą, – tik paaitrins namų ilgesį.

Ko gero, ponas Koulas visai neteko proto, jei siūlo paskambinti jiems ir pameluoti. Bet jeigu Liusė išklotų tėvams tiesą – tikrą tiesą, – jie pamanytų, kad duktė neteko proto. O jeigu su jais nesusisieks, tėvai nutars, kad kažkas nutiko. Nuvažiuos į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą, pamatys, kad jos ten nėra, ir kas tuomet?..

Liusė galėjo parašyti jiems elektroninį laišką. Tokiu atveju būtų lengviau meluoti. Liusė laimėtų kelias dienas iki bus priversta paskambinti. Parašys jiems šįvakar.

Mergina žengė iš miško į taką ir žioptelėjo. Jau naktis. Pažvelgė atgalios, į ūksmingą tankmę. Kiekgi ten užtruko su tuo šešėliu? Dirstelėjo į laikrodį. Pusė devynių. Ji praleido pietus. Praleido popietines pamokas. Ir vakarienę. Miške buvo taip tamsu, kad Liusė apskritai nepastebėjo bėgančio laiko, bet dabar viskas skausmingai stojo į vietas. Ji buvo pavargusi, sušalusi ir alkana.

Tris kartus pasiklydusi painiame bendrabučio koridorių labirinte, Liusė galiausiai surado savo duris. Tikėdamasi, kad Šelbė bus ten, kur išgaruoja kasnakt, mergaitė dideliu senoviniu raktu atrakino spyną ir pasuko durų bumbulą.

Šviesa buvo išjungta, tačiau židinyje liepsnojo ugnis. Ant grindų, užsimerkusi ir sukryžiavusi kojas, sėdėjo Šelbė. Meditavo. Kai į kambarį įžengė Liusė, viena jos akis akimoju atsimerkė ir piktai įsmigo į ramybės drumstėją.

– Atsiprašau, – sukuždėjo Liusė, susmukdama į arčiausiai durų stovinčią kėdę. – Nekreipk į mane dėmesio. Įsivaizduok, kad manęs čia nėra.

Neilgai trukus Šelbė taip ir padarė. Užmerkė savo piktąją akį ir vėl pasinėrė į meditaciją. Kambarys paskendo tyloje. Liusė įsijungė kompiuterį, įmontuotą į jos rašomąjį stalą, ir įsistebeilijo į ekraną. Mintyse dėliojo kuo neutralesnę žinutę tėvams – ir, kadangi jau vis vien ketino rašyti žinutę Kelei, kuri praėjusią savaitę užvertė elektroninį Liusės paštą neskaitytais laiškais.

Mergina spaudė klavišus kaip įmanydama lėčiau, kad klaviatūros barškėjimas nesuteiktų Šelbei papildomos priežasties nekęsti kambario draugės. Ji parašė:

Brangūs mama ir tėti, aš labai jūsų pasiilgau. Tiesiog norėjau brūkštelėti kelis žodžius. „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje gyventi gera.

Liusei sugniaužė krūtinę, kai valios pastangomis prisivertė parašyti: Visi mokslai man sekasi gerai. Netgi bandysiu patekti į plaukimo komandą!

Nors iš tiesų norėjo parašyti:

Kiek žinau, šią savaitę niekas daugiau nenumirė.

Liusė pažvelgė pro langą į giedrą žvaigždėtą dangų. Reikia kuo greičiau užbaigti laišką, antraip nebeištvers ir neišsiųs visai.

Vis spėlioju, kada liausis lyti... Tarsi lapkričio mėnesį Džordžijoje! Myliu jus, Liusė

Nukopijavo tą pačią žinutę ir Kelei, pakeisdama vos kelis žodžius, nuvedė pelės žymeklį prie ženkliuko „Siųsti“, užsimerkė, dukart spragtelėjo klavišą ir panarino galvą. Bjauri apsimetėlė dukra, melagė draugė. Ir ką gi ji sau manė? Tai nuobodžiausios, abejingiausios žinutės, kokias begalima parašyti. Jos tik sujaudins žmones, ir tiek.

Suurzgė Liusės pilvas. Po minutėlės dar sykį, jau garsiau. Šelbė atsikosėjo.

Liusė pasisuko su kėde, atsigręždama į kambario draugę, kuri, reikia manyti, susierzino. Pajuto, kaip akių kampučiuose ima tvenktis ašaros.

– Aš alkana, ar aišku? Kodėl neparašai skundo ir neprašai, kad perkeltų mane į kitą kambarį?

Šelbė ramiai įsitaisė ant savo jogos kilimėlio, sudėjo rankas it maldai ir tarė:

– Tiesiog ketinau tau pasakyti, jog mano kojinių stalčiuje guli dėžė natūralių makaronų su sūriu. Po perkūnais, nėra jokio reikalo žliumbti.

Po vienuolikos minučių Liusė jau sėdėjo savo lovoje po vilnoniu apklotu su garuojančiu makaronų dubeniu ant kelių, sausomis akimis ir kambario drauge, kuri ūmai liovėsi jos nekęsti.

– Blioviau ne todėl, kad esu alkana, – Liusė norėjo pasiaiškinti, nors makaronai su sūriu buvo tokie gardūs, o Šelbės dovana tokia netikėta, jog akis vėl apniaukė ašaros. Liusė troško kam nors atsiverti, o Šelbė buvo greta. Ji netapo švelnutėlaitė, tačiau pasidalijo savo slaptomis maisto atsargomis – o tai jau didelis žingsnis į priekį, juk iki šiol Šelbė pratarė Liusei vos kelis žodžius.

– Aš... hm... turiu šiokių tokių šeiminių bėdų. Sunku būti taip toli nuo namų...

– Vaje, vaje, – atsiliepė Šelbė, dorodama kitą makaronų dubenį. – Leisk atspėsiu. Tavo tėvai iki šiol tebėra laimingai susituokę.

– Taip neteisinga, – burbtelėjo Liusė. – Tu nė nenutuoki, ką man teko patirti.

– O tu nutuoki, ką teko patirti man? – Šelbė įdėmiai pažvelgė į draugę. – Nemanau. Na, aš tokia: vienintelis vaikas, užaugintas vienišos mamos. Tėvo padermė? Galbūt. Rakštis subinėj, nes nepakenčiu dalytis? Faktas. Bet ko nepakenčiu labiausia, tai tokių patrauklučių išpopintų lėlyčių iš laimingų šeimų ir su fantastiškais kavalieraičiais, kurios atslenka į mano teritoriją pabliauti dėl savo apgailėtino meilės romano.

Liusė įkvėpė oro.

– Viskas visai ne taip.

– Ak, ne? Tai apšviesk mane.

– Aš apgavikė, – išspaudė Liusė. – Aš... meluoju žmonėms, kuriuos myliu.

– Meluoji savo žaviam mylimajam? – Šelbės akys susiaurėjo, ir Liusė pamanė, jog kambario draugė išties susidomėjo.

– Ne, – sumurmėjo mergina. – Su juo net nekalbėjau.

Šelbė aukštielninka išsitiesė ant Liusės lovos ir pėdomis įsirėmė į viršutinio gulto apačią.