Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Kad vandens temperatūra – devyniolika laipsnių, – atsakė Rolandas.

– Aš ne apie tai, – neatlyžo mergina, žvelgdama jam tiesiai į akis. – Ar jis atsiuntė tave čionai saugoti manęs?

Rolandas pasikasė galvą.

– Paklausyk, Danielis šiuo metu išvykęs tvarkyti savo reikalų. – Jis išraiškingai mostelėjo į dangų. – O tau derėtų pasirūpinti saviškiais, – Liusei pasidingojo, kad Rolandas linktelėjo galva į mišką, dunksantį už bendrabučio.

– Ką? Aš neturiu asmeninių reikalų. Čia esu dėl to, kad...

– Nesąmonės, – nusikvatojo Rolandas. – Visi turime savų paslapčių, Liuse. Maniškės atginė mane į „Pakrantės“ mokyklą. Taviškės nuvedė į tuos miškus.

Liusė jau ketino prieštarauti, bet vaikinas mostu ją nutildė. Ir pažvelgė tuo savo paslaptingu žvilgsniu.

– Neketinu įstumti tavęs į bėdą. Tiesą sakant, aš tavo pusėje. – Rolandas pasekė Liusės žvilgsnį, įsmeigtą į jūrą. – O dabar grįžkime prie vandens. Jis šaltas. Ar bent kartą maudeisi? Kiek žinau, tau patinka plaukioti.

Jo žodžiai privertė Liusę susimąstyti. „Pakrantės“ mokykloje ji praleido tris dienas, kasdien žvelgė į vandenyną, klausėsi bangų mūšos, nuolatos kvėpavo sūriu oru, bet iki šiol nebuvo nusileidusi į pakrantę. Ir tvarka čia buvo kitokia nei „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kur kybojo išsamus draudimų sąrašas. Liusė neišmanė, kodėl ši mintis jai net nešovė į galvą.

Mergina papurtė galvą.

– Ką galima veikti tokiame šaltame paplūdimyje?.. Ogi nieko, nebent susikurti laužą, – Rolandas dėbtelėjo į ją. – Ar susiradai čia draugų?

Liusė gūžtelėjo pečiais:

– Keletą.

– Atsivesk juos šįvakar, kai sutems, – jis bedė pirštu į siaurą smėlėtą pusiasalį, dryksantį per pėdą nuo uoloje iškirstų pakopų: – Nusileiskite ana ten.

Ji pašnairavo į Rolandą:

– Ką sumanei?

Rolandas šėtoniškai išsiviepė:

– Nesijaudink, neįvyks nieko neteisėta. Betgi žinai, kaip būna. Aš čia naujokas, tad nieko keista, kad noriu deramai prisistatyti.

– Po galais! Dar sykį užlipk man ant kojos, ir aš sulaužysiu tau kulkšnį.

– Jeigu tu neužstotum visos žibintuvėlio šviesos, Šele, gal ir mes matytume, kur einam.

Liusė pėdino tamsoje per mokyklos teritoriją įkandin besikivirčijančių Mailso bei Šelės ir vos įstengė susilaikyti nesijuokusi. Buvo beveik vienuolikta valanda, „Pakrantės“ mokykla skendėjo ramybėje ir tyloje, tik kažkur ūkavo pelėda. Žemai danguje, gaubiamas rūko skraistės, kybojo oranžinis priešpilnis mėnuo. Per tamsą sliūkinanti trijulė tegalėjo naudotis vienu žibintuvėliu (Šelbės), tad tik vienas jų (Šelbė) iš tiesų matė taką, vedantį link vandens. Kitiems dviem parkas, kuris dienos šviesoje atrodė toks vešlus ir puikiai prižiūrimas, dabar virto minų lauku, sėte nusėtu kankorėžiais ir storašakniais paparčiais. Jiedu nematė nieko, išskyrus Šelbės užkulnius.

Kai Rolandas pasiūlė jai šįvakar atsivesti kelis draugus, Liusė pajuto plūstelint nerimą. „Pakrantės“ mokykloje nebuvo budinčiųjų, nebuvo teritorijos stebėjimo kamerų, fiksuojančių kiekvieną moksleivių žingsnį, taigi Liusės baimę sukėlė ne grėsmė būti nutvertai. Tiesą sakant, išsmukti iš bendrabučio buvo palyginti lengva. Kur kas sunkiau sekėsi sutelkti draugiją.

Liusės manymu, į vakarėlį paplūdimyje labiausiai tiko kviesti Doną su Džesmina, bet kai ji pasibeldė į merginų kambarį penktame aukšte, atsako nesulaukė. Ir prieškambaris skendėjo tamsoje. Grįžusi į savo kambarį, užtiko Šelbę, sustingusią tokia painia jogos poza, jog buvo skaudu žiūrėti. Liusė nenorėjo trikdyti niršaus kambario draugės susitelkimo, kviesdama į kažkokį neaiškų vakarėlį, bet tuomet kažin kas garsiai pabeldė į jų duris, ir Šelbė buvo priversta grįžti į normalų būvį.

Už durų stovėjo Mailsas. Jis užsuko pasiteirauti, ar Liusė nenorėtų suvalgyti ledų.

Liusė dirstelėjo į Mailsą, paskui į Šelbę ir nusišypsojo:

– Turiu geresnį pasiūlymą.

Po dešimties minučių visi trys – Mailsas, užsitempęs šiltą sportinį nertinį su gobtuvu ir atbulai užsimaukšlinęs Dodžerių kepuraitę, Šelbė, užsimovusi pirštuotas vilnones kojines bei apsiavusi paplūdimio basutes, ir Liusė, kamuojama nerimo dėl Rolando susitikimo su „Pakrantės“ mokyklos draugija, – jau tykino link uolos krašto.

– Tai kas gi tas vaikinas? – pasiteiravo Mailsas, atkreipdamas Liusės dėmesį į tako įdubą ir apsaugodamas ją nuo kritimo.

– Tiesiog... tiesiog vaikinas iš mano buvusios mokyklos, – burbtelėjo Liusė, kartu su draugais priėjusi uoloje iškirstas pakopas.

Ji nesumojo, kaip paaiškinti geriau. Iš tiesų Rolandas nebuvo jos draugas. Ir nors jaunuoliai iš „Pakrantės“ mokyklos atrodė tokie malonūs, protingi bei tolerantiški, Liusė nebuvo tikra, kad jiems derėtų pasakyti, kurioje puolusių angelų pusėje atsidūrė Rolandas.

– Jis draugavo su Danieliu, – galiausiai pridūrė ji. – Tikriausiai čia bus malonus jaukus vakarėlis. Nemanau, kad Rolandas šioje mokykloje pažįsta dar ką nors, išskyrus mane.

Nors laužo nesimatė, tačiau trijulė jau užuodė dūmų kvapą. O po minutėlės, nusileidę stačiomis pakopomis ir aplenkę uolos kyšulį, visi trys sustingo iš nuostabos. Priešais liepsnojo didžiulis laužas, į dangų tryško kibirkštys, plakėsi oranžiniai liepsnų liežuviai.

Pakrantėje susirinko per šimtą žmonių.

Pūtė klaikus vėjas – pašėlęs it laukinis žvėris, bet siautėjantiems vakarėlio dalyviams jis nėmaž nekliudė. Šiapus minios, arčiausiai Liusės, būgnus mušė rateliu sustoję hipiai su tankiomis barzdomis ir nunešiotais raštuotais marškiniais. Vienodas jų būgnų dundesys išjudo gretimai susibūrusius vaikiščius. Kitapus susirinkusiųjų liepsnojo patsai laužas. Liusė pasistiebė ir atpažino daugybę prie jo besišildančių „Pakrantės“ mokyklos moksleivių. Jie smaginosi, skrudindami liepsnose mėsainius ir zefyrus, šildydami ketinius indelius su pupelėmis. Liusė nė neįsivaizdavo, kokiu būdu jie sužinojo apie vakarėlį, tačiau buvo akivaizdu, kad visi puikiai leidžia laiką.

O pačiame viduryje stovėjo Rolandas. Jis nusivilko savo marškinius su sagutėmis atvartų kampuose ir nusiavė brangius odinius batus. Dabar Rolandas, kaip ir visi kiti, vilkėjo sportinį nertinį su gobtuvu bei džinsus. Stovėjo prie didelio riedulio ir, pašėlusiai gestikuliuodamas, pasakojo istoriją, kurios Liusė negirdėjo. Tarp susižavėjusių klausytojų mindžikavo ir Dona su Džesmina; ugnies nutvieksti jų veidai atrodė nepaprastai patrauklūs ir gyvi.

– Sakai, mažas jaukus vakarėlis? – išsunkė Mailsas.

Liusė žvelgė į Rolandą ir spėliojo, kokią istoriją jis dėsto. Bežiūrėdama kažkodėl prisiminė Kemo kambarį, pirmą ir vienintelį tikrą vakarėlį „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kuriame jai teko dalyvauti. O tada pasijuto besiilginti Arianos. Ir, žinoma, Penės, kuri taip nervinosi to vakarėlio pradžioje, o paskui atsipalaidavo ir kuo smagiausiai leido laiką. Ir Danielio, kuris su Liuse anuomet beveik nesišnekėjo. Dabar viskas vyko visiškai kitaip.

– Na, gerai, nežinau kaip jūs, – prabilo Šelbė, numesdama basutes ir stypčiodama ant smėlio vienomis kojinėmis, – bet aš ketinu išgerti, tuomet suvalgyti mėsainį, o paskui, galimas daiktas, eisiu pasimokyti iš kurio nors būgnininko.

– Aš irgi, – atsiliepė Mailsas. – Tik nesimokysiu mušti būgnų.

– Liuse! – Rolandas pamojo jai ranka. – Tu atėjai.

Šelbė su Mailsu jau traukė paplūdimiu link mėsainių stalo, tad Liusei beliko per šaltą ir drėgną smėlį pėdinti pas Rolandą ir jo klausytojus.