Лорен Кейт - Kenčiantieji

Viduje rado laiškelį, atspausdintą rašomąja mašinėle ir perlenktą į tris dalis.

Brangioji Liuse,

Turiu kai ką tau pasakyti – labai ilgai tą atidėliojau. Ar galime šįvakar apie šeštą susitikti mieste prie Nojaus Kyšulio? Pirmuoju greitkeliu kursuojantis autobusas Nr.5 sustoja per pusę mylios į pietus nuo „Pakrantės“ mokyklos. Pasinaudok šiuo autobuso bilietu. Lauksiu tavęs prie Nort Klifo. Nekantrauju tave pamatyti.

Myliu, Danielis

Liusė apčiupinėjo voką ir viduje užtiko mažą popieriaus juostelę. Išsitraukė plonytį mėlyną ir baltą autobuso bilietą su skaičiumi „5“ vienoje pusėje ir nesudėtingu mažu Fort Brago žemėlapiu kitoje. Tik tiek. Nieko daugiau.

Liusė nieko nesuprato. Nė menkiausios užuominos apie vakarykštį jų kivirčą paplūdimyje. Jokio ženklo, kad Danielis suprato, kaip keistai ir nenuosekliai elgiasi – vieną naktį paprasčiausiai išnyksta ore, o kitą jau laukia, kad Liusė atvažiuotų pildyti jo užgaidos.

Ir jokio atsiprašymo.

Keista. Danielis galėjo pasirodyti bet kur ir bet kada. Paprastai jis nekreipdavo dėmesio į logišką realybę, kurios turėjo paisyti normalūs žmonės.

Laiškas atrodė šaltas ir grubus. Beatodairiškoji Liusės dalis buvo linkusi apsimesti, jog šio laiško apskritai nėra. Jai nusibodo ginčytis, įkyrėjo tai, jog Danielis daug ką nutyli ir nepatiki jai smulkmenų. Bet įsimylėjusioji Liusės dalis manė, kad ji pati su Danieliu pasielgė per šiurkščiai. Dėl jųdviejų santykių vertėjo pasistengti. Mergina pamėgino prisiminti, kaip atrodė Danielio akys ir kaip skambėjo balsas, jam pasakojant apie Liusės gyvenimą Kalifornijoje aukso karštligės metu. Apie tai, kaip pamatė ją pro langą ir kaip tūkstantąjį kartą už kažką įsimylėjo.

Šios mintys sukosi mergaitės galvoje, kai po minutėlės ji išsėlino iš kambario ir pasuko taku link paradinių „Pakrantės“ mokyklos vartų, artyn stotelės, kurioje Danielis liepė laukti autobuso. Mergina stovėjo po pilku niauriu dangumi, mintyse regėjo maldaujantį violetinių jo akių žvilgsnį, tas vaizdinys vertė spurdėti jos širdį. Mergina stebėjo, kaip iš rūko išnyra bespalvės mašinos, įveikia staigų greitkelio posūkį ir išnyksta vėl.

Grįžtelėjusi atgalios, į didžiulius „Pakrantės“ mokyklos plotus, ūmai prisiminė žodžius, kuriuos vakarėlyje ištarė Džesmina: Kol esame mokyklos teritorijoje, jų priežiūros ir apsaugos zonoje, galime daryti beveik viską, ką geidžiame.

Ji pasitraukė iš tos zonos, ir kas gi čia bloga? Juk iš tiesų Liusė net nebuvo šios mokyklos moksleivė; be to, jeigu ji nori dar sykį pamatyti Danielį, verta surizikuoti, net jeigu bus nutverta.

Neilgai trukus atriedėjo lauktasis autobusas. Senas, pilkas kledaras – toks pat kaip ir jo vairuotojas, atidaręs Liusei duris ir įleidęs vidun. Mergina atsisėdo laisvoje vietoje salono priekyje. Autobuse tvyrojo dulkinos, retai naudojamos, voratinkliais aplipusios palėpės kvapas. Liusė įsitvėrė į pigią dirbtine oda aptrauktą sėdynės pagalvėlę, nes autobusas it patrakęs nulėkė penkiasdešimties mylių per valandą greičiu, tarsi vos per colį nuo kelio nežiojėtų mylios gilumo praraja ir į pilką vandenyną nesmigtų stačios uolos.

Kai jie atvyko į miestą, pradėjo lyti. Žemę čaižė įkypos vandens čiurkšlės, grasindamos virsti tikra liūtimi. Didžiuma pagrindinės gatvės parduotuvių jau užsidarė nakčiai, ir šlapias miestas atrodė vienišas bei apleistas. Ne ta aplinka, kurioje Liusė įsivaizdavo malonų pokalbį.

Išlipusi iš autobuso, mergina išsitraukė iš kuprinės savo slidininko kepuraitę ir užsimaukšlino ant galvos. Nosį ir pirštų galus nutvilkė žvarbūs lietaus lašai. Liusė pastebėjo palinkusį metalinį ženklą ir, sekdama jo rodyklėmis, patraukė link Nojaus Kyšulio.

Tai buvo platus pusiasalis, tačiau ne sodriai žalias kaip „Pakrantės“ mokyklos teritorija. Kyšulio žolės plotus margino šlapio pilko smėlio dėmės. Medžiai reti ir bemaž pliki, jų lapus nudraskė gūsingas vandenyno vėjas. Purviname lopinėlyje, bemaž per šimtą jardų nuo kelio, stovėjo vienišas suolelis. Ko gero, jį Danielis ir numatė susitikimui. Bet iš vietos, kurioje stovėjo, Liusė puikiai matė, kad mylimojo ten nėra. Mergina dirstelėjo į savo laikrodį. Ji vėlavo penkias minutes.

Danielis niekada nevėluoja.

Užuot įsigėręs į jos plaukus, lietus tarsi stabtelėjo ties jų galiukais. Net motušė Gamta neišmanė, kaip elgtis su šviesiai dažyta Liuse. O ši visiškai netroško laukti Danielio tokioje atviroje vietoje. Palei pagrindinę gatvę rikiavosi parduotuvės. Liusė dvejodama pasuko tenai ir stabtelėjo ilgoje medinėje terasoje po surūdijusia metaline stogine. „FREDO ŽUVYS“ – skelbė mėlynos išblukusios raidės. Parduotuvė buvo uždaryta.

Šis užkampis visiškai nepanėšėjo į žavųjį Mendosiną, miestą, kuriame jiedu su Danieliu stabtelėjo pakeliui į „Pakrantės“ mokyklą. Fort Bragas buvo pramoninė, senovinė žvejų gyvenvietė su pleištu į vandenyną smingančiais žemės dryžiais ir siaurose įlankėlėse pūvančiais dokais. Liusei belaukiant, motorinė valtis pargabeno į krantą žvejus. Mergina žiūrėjo, kaip uoloje iškirstomis pakopomis iš apačioje dryksančių dokų vorele kopia tvirti, užsigrūdinę vyrai kiaurai permirkusiais apsiaustais.

Pasiekę gatvės lygį, jie po vieną ar nebyliais būreliais traukė pro tuščią suolelį, pro liūdnus pakrypusius medžius ir pro uždarytų parduotuvių fasadus link žvyruotos automobilių stovėjimo aikštelės, plytinčios pietiniame Nojaus Kyšulio pakraštyje. Vyrai lipo į senus apdaužytus sunkvežimius, burzgino variklius ir išsivažinėjo kas sau. Aikštelė ištuštėjo, kol joje stovėti liko vienas vyras, tačiau jis neatplaukė jokia škuna. Tiesą sakant, atrodė, kad šis žmogus ūmai materializavosi iš rūko. Liusė šastelėjo atatupsta ir atsišliejo į metalinę žuvies parduotuvės langinę, stengdamasi atgauti kvapą.

Kemas.

Jis žingsniavo žvyruotu keliu tiesiai į ją, o jam iš šalių pėdino du tamsiai apsitaisę žvejai, kurie, regis, nė nepastebėjo vaikino. Kemas vilkėjo siaurus juodus džinsus ir juodą odinį švarką. Lietuje žvilgėjo tamsūs plaukai, trumpesni nei tuomet, kai Liusė jį matė paskutinį kartą. Kaklo šone ryškėjo tatuiruotės dalis – besišakojantys saulės spinduliai. Palyginti su bespalviu apniukusiu dangumi, jo akys atrodė neįtikimai žalios – kaip visuomet.

Kai regėjo jį paskutinį kartą, Kemas stovėjo juodos pasibaisėtinų demonų armijos priešakyje, toks bejausmis, nuožmus ir... pikta lemiantis. Nuo tų prisiminimų gyslose stingo kraujas. Liusė galėtų žerti jam į akis galybę kaltinimų bei prakeiksmų, bet būtų kur kas geriau, jei susitikimo pavyktų išvengti...

Per vėlu. Žalios Kemo akys įsmigo į Liusę – ir ši sustingo. Ne todėl, kad jis būtų paleidęs į darbą savo apgaulingą žavesį, kuriam ji kone pasidavė „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, tiesą sakant, vaikinas neabejotinai sunerimo ją išvydęs. Jis staigiai pasuko į šalį, kone atsitrenkdamas į atsilikusius žvejus, ir po akimirkos atsidūrė šalia jos.

– Ką tu čia veiki?

Kemas atrodė ne vien sunerimęs. Liusė nusprendė, kad jis atrodo beveik išsigandęs. Pečiai pakelti, o lakstančios akys niekur nestabtelėdavo ilgiau nei sekundei. Kemas ničnieko nepasakė apie jos plaukus; regis, jų nė nepastebėjo. Liusė buvo tikra, jog Kemas nė nežinojo, kad ji atsidūrė Kalifornijoje. Juk Liusę čionai perkėlė dėl to, kad galėtų apsaugoti nuo tokių vaikinų kaip jis. O dabar ji pati atskleidė šią paslaptį...

– Aš čia... – Ji pažvelgė į baltą žvyruotą taką, vedantį per žolę ties uolos ketera. – Aš tiesiog išėjau pasivaikščioti.