Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Ar ketini jas išvyti, ar man teks kviesti mokyklos apsaugą? – pasiteiravo Šelbė.

Ignoruodama kambario draugės pastabą, Liusė plačiai atlapojo duris, ir abi viešnios, neužsičiaupdamos nė sekundei, įgriuvo vidun.

– Pagaliau, – nusikvatojo Džesmina, tiesdama Liusei kavos puodelį ir klesteldama ant nepakloto apatinio gulto. – Mums tiek daug reikia aptarti.

Nei Dona, nei Džesmina niekada nebuvo užsukusios į šį kambarį, bet Liusei patiko, kad abi jaučiasi it namie. Jų elgesys jai priminė Penę, kuri „skolindavosi“ atsarginį Liusės kambario raktą, kad galėtų užsukti kada panorėjusi.

Liusė dirstelėjo į savo kavą ir nugėrė gurkšnį. Jai nevalia lieti emocijų, tik jau ne čia ir ne dabar, šios trijulės akivaizdoje.

Dona patraukė į vonią ir ėmė raustis spintelėje šalia praustuvės.

– Kadangi esi svarbi organizacinio komiteto narė, tai, mūsų manymu, turėtumei tarti pasveikinimo žodį, – pareiškė ji ir su nepasitikėjimu dėbtelėjo į Liusę. – Bet kodėl tu dar neapsirengusi? Jachta išplaukia mažiau nei po valandos.

Liusė pasikasė kaktą.

– Priminkite man, kas čia vyksta?..

– Ak! – dramatiškai atsiduso Dona. – Žinai Eimę Branšou? Mano laboratorinių darbų partnerę? Tą, kurios tėtis turi didžiulę jachtą? Ar visa tai tau ką nors primena?

Pagaliau padėtis ėmė po truputį aiškėti. Šeštadienis. Plaukiojimas jachta. Džesmina ir Dona pateikė oficialų edukacinį pasiūlymą „Pakrantės“ mokyklos renginių komitetui – kitaip tariant, Frančeskai, – ir kažkokiu būdu gavo palaiminimą. Liusė sutiko joms pagelbėti, bet iki šiol nepajudino nė piršto. O dabar galvojo tik apie Danielį – apie tai, kaip persimainė jo veidas, Liusei papasakojus apie kelionę jachta. Regis, Danieliui visiškai nepatiko mintis, jog mergina pramogaus be jo.

Dona griozdė Liusės spintą. Ištraukė ilgą trikotažinę baklažanų spalvos suknelę ilgomis rankovėmis, švystelėjo ją Liusei ir nuvarė merginą į vonią.

– Ir nepamiršk po suknele užsimauti tamprių! Ant vandens būna žvarbu.

Pakeliui į vonią Liusė pačiupo mobilųjį telefoną, kurį buvo įjungusi pakrauti. Praėjusią naktį, kai Kemas išlaipino ją prie bendrabučio, Liusė sulaužė pagrindinę pono Koulo taisyklę ir parašė žinutę Kelei. Jei ponas Koulas žinotų, kaip ji trokšta sulaukti draugės laiško... jis veikiausiai vis vien labai įtūžtų. Bet dabar jau per vėlu.

Atsidarė tekstinių žinučių aplanką ir prisiminė, kaip virpančiais pirštais surinko melagingą tekstą:

Pagaliau turiu telefoną! Registratūroje pernelyg daug ausų, bet aš paskambinsiu, kai tik galėsiu. Čia viskas puiku, tik labai pasiilgau tavęs! Parašyk nedelsdama!

Jokio atsako iš Kelės.

Ji serga? Užsiėmusi? Išvykusi iš miesto?

Ignoruoja Liusę, nes draugė nerodė jai dėmesio?

Liusė žvilgtelėjo į veidrodį. Ir jautėsi, ir atrodė sumautai. Tačiau juk sutiko pagelbėti Donai su Džesmina, trauktis jau nevalia. Ji užsitempė trikotažinę suknelę, o nušviesintus plaukus sukėlė ant pakaušio ir susegė keliais segtukais.

Kai Liusė išėjo iš vonios kambario, Šelbė dorojo pusryčius, kuriuos merginos atsinešė popieriniame maišelyje. Maistas atrodė išties prašmatniai – sluoksniuoti pyragaičiai su vyšniomis, obuoliai tešloje, karštos bandelės su sviestu, vyniotinis su cinamonu bei trijų rūšių sultys. Džesmina kimšo didžiulę bandelę su sėlenomis ir varškės sūriu.

– Kas čia vyksta?.. – pro praviras duris kyštelėjo galvą Mailsas. Po žemai užsmaukta beisbolo kepuraite nesimatė vaikino akių, tačiau jam šypsantis šonuose mažumėlę pakildavo plaukai, o skruostuose išryškėdavo duobutės. Dona akimoju pradėjo kikenti – be jokios priežasties, tik dėl to, kad Mailsas buvo patrauklus, o Dona buvo Dona.

Bet Mailsas, regis, nė nepastebėjo. Žavių mergaičių apsuptyje jis jautėsi itin laisvai – atsipalaidavęs ir nerūpestingas. Galbūt jis užaugo su būriu seserų, ar panašiai. Vaikinas buvo kitoks nei didžiuma „Pakrantės“ mokyklos vaikų, pabrėžtinai demonstruojančių savo išskirtinumą. Mailsas buvo nuoširdus, išties nuoširdus.

– Ar tu turi savo lyties draugų? – pasiteiravo Šelbė, vaizduodama labiau susierzinusią, nei buvo iš tiesų. Dabar Liusė jau kur kas geriau pažinojo savo kambario draugę, ir kandus pastarosios humoras atrodė bemaž žavus.

– Aišku. – Mailsas kuo ramiausiai įžengė į kambarį. – Tik mano draugai vaikinai paprastai niekada neatneša pusryčių. – Jis išsitraukė iš maišo vyniotinį su cinamonu ir atkando didžiulį kąsnį. – Puikiai atrodai, Liuse, – pilna burna išsunkė jis.

Liusė nuraudo, Dona nustojo krizenti, o Šelbė užsikosėjo į rankovę.

Koridoriuje atgijo garsiakalbis, ir Liusė akimoju pašoko. Visi kiti sužiuro į ją it į kuoktelėjusią. Deja, mergina pernelyg gerai prisiminė nuobaudas, kurios už viešųjų pranešimų ignoravimą būdavo skiriamos „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Tuo tarpu į kambarį atvilnijo gintarinis Frančeskos balsas:

– Labas rytas, „Pakrantės“ mokyklos moksleiviai. Jei ketinate drauge su mumis plaukti jachta, turėkite omenyje, kad autobusas į prieplauką išvyksta po dešimties minučių. Patikrinimui renkamės prie pietinio įvažiavimo. Ir nepamirškite apsirengti šilčiau!

Mailsas pasičiupo kelionei visus likusius pyragaičius. Šelbė apsiavė taškuotus kaliošus. Džesmina tvirčiau užsmaukė savo rožines ausines ir linktelėjo Liusei:

– Dar tiek daug reikia nuveikti! Turėsime mikliai sukurpti sveikinamąją kalbą.

– Autobuse sėskis prie mūsų, – instruktavo Dona. – Brūkštelsim ją pakeliui į Nojaus Kyšulį.

Nojaus Kyšulys . Liusė prisivertė nuryti kąsnį. Abejinga Atstumtųjų merginos veido išraiška netgi tuomet, kai dar buvo gyva; šiurpi kelionė namo su Kemu – nuo prisiminimų Liusei šiurpo oda. Kemas tvirtino išgelbėjęs jai gyvybę, bet nuo to nesijautė geriau. Išsyk po to jis paliepė Liusei daugiau nebeišeiti iš mokyklos teritorijos.

Kaip keista. Tarsi jiedu su Danieliu būtų susimokę.

Liusė prisėdo ant savo lovos krašto:

– Vadinas, keliaujame visi?..

Ji niekada nebuvo sulaužiusi Danieliui duoto žodžio. Nors iš tiesų ir neprižadėjo jam neplaukti jachta. Danielio draudimas atrodė grubus ir nepagarbus, Liusei instinktyviai norėjosi jo nepaisyti. Bet jeigu ji sutiks žaisti pagal Danielio taisykles, galbūt neteks regėti, kaip žūsta dar kažkas... Nors gal čia tik vėl atgijusi jos paranoja. Tuo laiškeliu ją sąmoningai išviliojo iš mokyklos. Mokinių pasiplaukiojimas jachta – visai kitas dalykas. Juk laivą valdys ne Atstumtieji.

– Aišku, keliaujame visi, – Mailsas stvėrė Liusę už rankos ir pakėlė nuo lovos. – Kodėl turėtų būti kitaip?

Tai buvo pasirinkimo akimirka: Liusė galėjo saugiai pasilikti mokyklos teritorijoje, kaip prisakė Danielis (ir Kemas). Nelyginant kalinė. Arba galėjo išeiti pro šio kambario duris ir įrodyti sau, kad jos gyvenimas priklauso jai.

Prabėgo pusantros valandos, kol Liusė drauge su bemaž puse „Pakrantės“ mokyklos moksleivių išvydo spindinčią prabangią 130 pėdų ilgio „Austal“ gamybos jachtą.

Išvykstant oras buvo gana giedras, bet prieplaukoje šalia dokų dar tvyrojo skysta migla, plaikstėsi vakarykščio rūko likučiai.

Iš autobuso išlipusi Frančeska suniurnėjo: „Na, pažaidėm ir užteks“, o tada kilstelėjo aukštyn delnus.

Absoliučiai kasdieniškai, tarsi atitraukdama langus dengiančias užuolaidas, ji tiesiogine prasme pirštais išvaikė rūką. Viršum tviskančio laivo atsivėrė didžiulis giedro dangaus plotas.