Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Bet ta mergina nebuvo akla, – sukuždėjo Liusė prisiminusi, kaip lankas sekė kiekvieną Kemo judesį. Nepažįstamoji jo neperšovė tik todėl, kad Kemas judėjo nepaprastai sparčiai. Tačiau Liusei vis vien dingojosi, kad ta mergina kažkokia kitokia.

– Buvo. Tiesiog savo kelionėje per žemę ji naudojasi kitais jutimo organais. Ir šiek tiek mato . Tai turi savų trūkumų ir savų pranašumų.

Jo akys be perstojo naršė medžių liniją. Liusė nuščiuvo nuo minties, jog miške gali tykoti daugiau Atstumtųjų. Daugiau tokių sidabrinių lankų bei strėlių.

– Na, o kas nutiko jai? Kur ji dabar?

Kemas dėbtelėjo į merginą.

– Ji mirė, Liuse. Žybt – ir jos nebėra.

Mirė? Liusė žvelgė į tą vietą, kur visa tai nutiko, kur strėlė pervėrė nepažįstamąją. Dabar čia buvo tuščia – kaip ir visoje aikštelėje. Krestelėjo svaigstančią galvą.

– Aš... aš maniau, kad neįmanoma nužudyti angelo.

– Tik tuo atveju, jei neturi deramo ginklo.

Jis paskutinį kartą leido Liusei trumpai žvilgtelėti į strėles, o tada suvyniojo jas į skepetą, kurią išsitraukė iš kišenės, ir pasikišo po savo odiniu švarku.

– Šių daikčiukų labai sunku įsigyti. Ak, liaukis drebėjusi, aš neketinu tavęs žudyti. – Kemas nusigręžė ir ėmė tyrinėti aikštelėje paliktų mašinų dureles. Po minutėlės vyptelėjo iš pasitenkinimo, pastebėjęs pilką su geltonu sunkvežimiuką, kurio vairuotojo pusės langas buvo atviras. Kyštelėjo ranką vidun ir atrakino spynelę. – Padėkok, kad tau nereikės kulniuoti į mokyklą pėsčiomis. Nagi, lipk vidun, greičiau.

Kai Kemas atplėšė keleivio pusės dureles, Liusei atkaro žandikaulis. Mergina tepajėgė stovėti ir žiūrėti, kaip jis bando užvesti variklį.

– Išties manai, jog ketinu drauge su tavimi sėsti į ką tik nuvarytą automobilį? Ir dar išsyk po to, kai savo akimis mačiau, kaip kažką nužudei?..

– Jei nebūčiau jos nužudęs, – jis pagrabaliojo kažkur apie vairaratį, – ji būtų nužudžiusi tave, aišku? Kaip manai, kas tau atsiuntė tą laišką? Tave išviliojo iš mokyklos ketindami nudėti. Dabar supranti?

Liusė atsišliejo į sunkvežimio dangtį nebeišmanydama, ką daryti. Prisiminė, kaip prieš palikdama „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą kalbėjosi su Danieliu, Ariana ir Gabe. Jie minėjo, kad Liusę persekios panelė Sofija bei kiti jos sektos nariai.

– Tačiau šita mergina neatrodė... Ar Atstumtieji yra Seniūnų dalis?

Kemui pavyko užvesti variklį. Jis mikliai iššoko laukan, apėjo automobilį ir įgrūdo Liusę į keleivio vietą.

– Važiuojam, greičiau! Su tavim it su kate. – Kemas privertė ją atsisėsti ir užsegė saugos diržą. – Deja, Liuse, tave medžioja ne vienos rūšies priešai. Štai kodėl gabenu tave atgal į mokyklą, kur esi saugi. Dabar. Tučtuojau.

Liusė nemanė, jog būtų labai išmintinga važiuoti su Kemu, tačiau neabejojo, kad pasilikti čia vienai būtų kur kas pavojingiau.

– Paaiškink man, – pratarė mergina, kai Kemas pasuko atgal į „Pakrantės“ mokyklą, – jeigu tie Atstumtieji nepriklauso nei Dangui, nei Pragarui, tai kieno jie pusėje?

– Atstumtieji yra pasibjaurėtinas tamsos šešėlis. Jei dar nepastebėjai, tai dabar žinosi, kad pasaulyje yra kur kas blogesnių padarų už mane.

Liusė pasidėjo rankas ant kelių, trokšdama vėl atsidurti bendrabučio kambaryje, kur galėjo jaustis – šiaip ar taip, įsivaizduoti, kad jaučiasi, – saugi. Kodėl turėtų patikėti Kemu? Juk Kemas jau ne sykį ją apgavo.

– Nieko negali būti blogiau už tave. Tai, ko tu sieki... ką bandei padaryti „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, buvo siaubinga ir neteisinga. – Liusė papurtė galvą. – Tu vėl bandai mane apmulkinti.

– Ne. – Regis, Kemas neketino ginčytis. Atrodė susimąstęs, netgi nusiminęs. Netrukus jis pasuko į vingiuotą „Pakrantės“ mokyklos įvažiavimo kelią. – Aš niekada nenorėjau tavęs įskaudinti, Liuse, niekada.

– Todėl, kai buvau kapinėse, į mūšį ir pasikvietei visus tuos šešėlius?

– Riba tarp gėrio ir blogio nėra tokia ryški, kaip tu manai. – Kemas žvelgė pro langą į „Pakrantės“ mokyklos statinius, kurie atrodė tamsūs ir negyvenami. – Tu iš Pietų, tiesa? Šiaip ar taip, šiuo metu. Tad turėtum suprasti, jog nugalėtojai pelno teisę perrašyti istoriją. Semantika, Liuse. Tau atrodo blogis, o man gali atrodyti visai kas kita. Konotacinė problema, ir tiek.

– Danielis taip nemano. – Būtų malonu pasakyti, jog šitaip nemano ji pati, tačiau Liusė dar per mažai žinojo. Iki šiol dažniausiai pasikliaudavo Danielio aiškinimais.

Kemas sustabdė sunkvežimį ant žolės už jos bendrabučio, išlipo, apėjo mašiną ir atidarė keleivio dureles.

– Danielis ir aš – dvi tos pačios monetos pusės. – Jis ištiesė ranką, ketindamas padėti Liusei išlipti; mergina ignoravo Kemo gestą. – Tau turėtų būti skaudu tą girdėti.

Ji norėjo pasakyti, kad tai negali būti tiesa, kad tarp Danielio ir Kemo nėra jokių panašumų ir visai nesvarbu, kaip Kemas stengiasi pasiteisinti. Bet per „Pakrantės“ mokykloje praleistą savaitę Liusei teko išgirsti ir pamatyti tokių dalykų, kurie prieštaravo viskam, kuo buvo įtikėjusi. Ji pagalvojo apie Frančeską ir Stiveną. Jie abu to paties kraujo: senų senovėje, prieš karus ir Nuopuolį, egzistavo tik viena pusė. Kemas nebuvo vienintelis asmuo, kuris tvirtino, jog angelai ir demonai nesiskiria taip, kaip diena ir naktis.

Liusės kambario lange degė šviesa. Ji įsivaizdavo Šelbę – veikiausiai kambario draugė sėdi ant oranžinio kilimėlio lotoso poza ir medituoja. Kaipgi ji dabar eis vidun ir apsimes, kad nematė mirštančio angelo?.. Ar kad tai, kas nutiko šią savaitę, nepasėjo širdyje jokių abejonių?..

– Tegul šio vakaro įvykiai lieka tarp mūsų, gerai? – prabilo Kemas. – O kalbant apie ateitį... padaryk mums visiems paslaugą, pasilik mokyklos teritorijoje, kur tau negresia pakliūti į bėdą.

Liusė be žodžių praėjo pro jį ir pasitraukė iš vogto sunkvežimio žibintų spindulio į bendrabučio sienų šešėlį.

Kemas įsiropštė atgal į mašiną ir negailestingai spustelėjo akceleratorių. Tačiau prieš išvažiuodamas atsidarė langelį ir šūktelėjo Liusei:

– Beje, nėra už ką!

Ji atsigręžė:

– Nesupratau... aš turėjau tau padėkoti? Už ką?

Jis parodė dantis ir vėl spustelėjo pedalą:

– Už išgelbėtą gyvybę.

Šeštas skyrius

TRYLIKA DIENŲ

– Man regis, čia , – ankstyvą kitos dienos rytą kitapus Liusės kambario durų sučiulbo skardus balsas. Kažkas pabeldė. – Be abejo, čia!

Pabeldė dar sykį, jau reikliau. Liusė nežinojo, kiek buvo valandų, tačiau neabejojo, kad gerokai per anksti visam tam krizenimui, kurį girdėjo kitapus durų.

– Čia pas tave , – iš viršutinio gulto tarstelėjo Šelbė.

Liusė sudejavo ir išsirito iš lovos. Pakėlė akis į Šelbę, kuri kniūbsčia tysojo ant savo gulto – jau su džinsais bei minkšta raudona liemene, – ir sprendė šeštadieninį kryžiažodį.

– Ar tu kada nors miegi? – suniurnėjo Liusė, slinkdama link sieninės spintos. Išsitraukė purpurinį škotiško audinio chalatą, kurį mama jai pasiuvo tryliktojo gimtadienio proga. Liusei jis tiko iki šiol – beveik.

Ji priglaudė veidą prie durų akutės ir išvydo išgaubtus besijuokiančius Donos bei Džesminos veidus. Merginos buvo su šviesiomis kaklaskarėmis ir pūkuotomis ausinėmis. Džesmina nešė padėklą su keturiais kavos puodeliais, o Dona, vienoje rankoje laikydama didelį rudo popieriaus lapą, vėl pabeldė į duris.