Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Tikiuosi, tu nekemši Liusei į galvą kokių nors velniškų nešvankybių, – netikėtai prabilo Frančeska.

Ji stovėjo šalimais, rankomis įsisprendusi į šonus, ir rūsčiai žvelgė į juos. Kol nepradėjo kvatotis, Liusė nė neįtarė, kad mokytoja juokauja.

– Mudu kalbėjomės apie šešėlius – norėjau pasakyti, apie Pranešėjus, – paaiškino Liusė. – Pasak Stiveno, jų milijonai.

– Pasak Stiveno, užsikimšus klozetui nebūtina kviesti santechniko. – Frančeska šypsojosi šiltai, tačiau jos balse suskambo kažkokios slaptos gaidelės, ir Liusė pasijuto nesmagiai, tarsi būtų kalbėjusi pernelyg įžūliai. – Norėtum pamatyti daugiau tokių siaubingų reginių, kokį pademonstravome klasei aną dieną?

– Ne, omeny turėjau visai...

– Štai kodėl tam tikrus dalykus verčiau patikėti žinovams, – Frančeska pažvelgė į Stiveną. – Mano manymu, Pranešėjai, kaip langas į praeitį, yra vienas tokių dalykų. Užsikimšęs klozetas taip pat.

– Be abejo, mes suprantame, kodėl jie taip domina tave, – tarė Stivenas, užvaldydamas visą Liusės dėmesį.

Vadinas, Stivenas žino. Praeiti jos gyvenimai.

– Bet tu privalai suprasti, – pridūrė Frančeska, – jog šešėlių peržvalga be deramo pasirengimo yra be galo pavojinga. Jei iš tiesų domiesi, yra universitetų, tikslių programų, netgi aš ateityje su malonumu pasikalbėčiau su tavimi. Bet šiuo metu, Liuse, turėtum atleisti mums už klaidą – klasė dar nebuvo pasirengusi peržvalgai, – ir viską pamiršti.

Liusė jautėsi sutrikusi ir pažeidžiama. Abu mokytojai atidžiai žvelgė į ją.

Mažumėlę persisvėrusi per turėklus, žemiau plytinčiame pagrindiniame laivo denyje ji pamatė kelis savo draugus. Mailsas glaudė prie akių žiūronus ir stengėsi kažin ką parodyti Šelbei, bet toji, pasislėpusi po prašmatniais tamsintais akiniais, ignoravo vaikino pastangas. Laivagalyje ant iškyšos įsitaisė Dona, Džesmina ir Eimė Branšou. Palinkusios prie aplanko, jos paskubomis kažką rašė.

– Turiu eiti padėti rašyti sveikinimo kalbą... – sulemeno Liusė, traukdamasi nuo Frančeskos ir Stiveno. Leisdamasi spiraliniais laiptais, visąlaik jautė jų žvilgsnius. Mergina nusigavo į pagrindinį denį, pralindo po sulankstytų burių eile ir atsidūrė tarp ne nefilimų moksleivių, susispietusių apie poną Kramerį, išstypėlį biologijos mokytoją, kuris kažką postringavo apie trapią ekosistemą, glūdinčią stačiai po jų kojomis.

– Štai kur tu! – Džesmina trūktelėjo Liusę į saviškių būrelį. – Mūsų planas pagaliau įgavo šiokią tokią formą.

– Puiku. Kuo galiu padėti?

– Dvyliktą valandą ketiname paskambinti štai šiuo varpu, – Dona mostelėjo į laivo priekyje po balta sija per skridinį pakabintą didelį žalvarinį varpą. – Tuomet aš visus pasveikinsiu, Eimė pašnekės apie šią iškylą, o Džesmina papasakos apie būsimus visuomeninius šio semestro renginius. Mums tetrūksta žmogaus, kuris pakalbėtų apie aplinkosaugą. – Visos trys mergaitės sužiuro į Liusę.

– Gal ši jachta hibridinė ar kažkas panašaus? – pasiteiravo Liusė.

Eimė gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą.

Donos veidas nušvito – matyt, jai dingtelėjo gera mintis.

– Klausyk, gal galėtum pašnekėti apie tai, kaip būdami čia tampame bemaž žaliaisiais, nes tie, kurie atsiduria arčiau gamtos, ir elgiasi pagarbiau, nedaro žalos aplinkai?

– Gal kuri sugebate rašyti eiles? – pasiteiravo Džesmina. – Na, galėtume pamėginti visa tai pateikti kažkaip linksmai...

Jausdamasi kalta, jog išsisuko nuo visų įsipareigojimų, Liusė nusprendė būti sukalbamesnė.

– Eilės apie mūsų aplinką, – nutęsė ji, mąstydama apie tai, kad ničnieko nenutuokia apie poeziją ir jūros biologiją. Ir kad visiškai nesugeba kalbėti viešai. – Gerai, aš tai padarysiu.

– Puiku! – Dona nusibraukė kaktą. – Tokiu atveju štai mano vizija. – Ji užšoko ant iškyšos, kur ką tik sėdėjo, ir, lenkdama pirštus, pradėjo vardyti punktus.

Liusė žinojo privalanti kreipti dėmesį į Donos užklausas („Ar nebūtų įspūdingiau, jei mes išsirikiuotume nuo mažiausios iki didžiausios?“), ypač dėl to, kad visai netrukus šimto moksladraugių akivaizdoje jai teks pasakyti kažką protinga – ir rimuota – apie aplinkosaugą. Tačiau mergina nepajėgė liautis galvojusi apie tą keistą pokalbį su Frančeska ir Stivenu.

Pranešėjus paliki žinovams . Jei Stivenas neklysta, ir kiekvienai istorijos akimirkai iš tiesų egzistuoja po Pranešėją, tai tolygu paliepti jai palikti žinovams visą praeitį. Liusė nė neketino reikšti pretenzijų dėl Sodomos ir Gomoros; merginą tedomino jos pačios praeitis – jos ir Danielio. Ir jei kas nors galėtų būti šios istorijos ekspertu, tai tik ji pati.

Bet, anot Stiveno, šešėlių yra milijonai. Veikiausiai beveik neįmanoma surasti tų, kurie saugo akimirkas iš jos ir Danielio gyvenimų. O jei ir pavyktų juos aptikti, ką gi daryti toliau, kaip išpešti informaciją?..

Ji dirstelėjo aukštyn, į antrojo lygio denį. Iš čia tegalėjo matyti Frančeskos ir Stiveno viršugalvius. Jeigu duotų valią savo fantazijai, galėtų įsivaizduoti kandų jųdviejų pokalbį. Jie šnekasi apie Liusę. Ir apie Pranešėjus. Veikiausiai sutaria, kad šešėlių jai daugiau niekada nerodys.

Liusė neabejojo, kai pasitaikys proga daugiau sužinoti apie savo buvusius gyvenimus, ji padarys viską, ką tik galės.

Minutėlę...

Pirmoji diena mokykloje... Jie žaidė „Ledlaužį“, ir Šelbė prasitarė...

Liusė akimoju pašoko – visiškai pamiršusi, kad vyksta susirinkimas. Jau bemaž pasileido per denį, kai už nugaros ūmai nuskardėjo šiurpus klyksmas.

Atsigręžusi pamatė, kaip laivo priešakyje per bortą išvirto kažin kas juodas.

Dar akimirka, ir nieko nebematyti.

Tykšt!

– Dieve mano! Dona!

Džesmina su Eime persisvėrė per pirmagalį ir įsistebeilijo į vandenį. Abi šaukė nesavais balsais.

– Nuleisiu gelbėjimo valtį! – suriko Eimė, puldama į kajutę.

Liusė stryktelėjo ant iškyšos šalia Džesminos ir neteko žado. Dona kepurnėjosi vandenyje. Iš pradžių matėsi vien tamsūs plaukai ir pašėlusiai besidaužančios rankos. Po akimirkos Dona dirstelėjo į viršų, ir blyškiame draugės veide Liusė įžvelgė siaubą.

Po šiurpios akimirkos per smulkutį Donos kūnelį persirito didžiulė banga. Jachta tebeplaukė, nenumaldomai toldama nuo nelaimėlės. Mergaitės virpėdamos laukė, kol draugė vėl pasirodys vandens paviršiuje.

– Kas nutiko? – reikliai paklausė šalimais išdygęs Stivenas. Frančeska stengėsi atrišti pirmagalyje kybantį gelbėjimo ratą.

Džesmina virpančiomis lūpomis išlemeno:

– Ji ketino paskambinti varpu... atkreipti visų dėmesį... M-m-mažumėlę persisvėrė per bortą... Nežinau, kaip ji prarado pusiausvyrą...

Liusė vėl nukreipė žvilgsnį į vandenį. Iki ledinio vandens bemaž trisdešimt pėdų. Donos vis dar nematyti.

– Kurgi ji? – sušuko Liusė. – Ar ji apskritai moka plaukti?

Nelaukdama atsakymo, atėmė iš Frančeskos gelbėjimo ratą, perkišo per jį vieną ranką ir užsiropštė ant pirmagalio.

– Liuse, ne!..

Ji girdėjo šauksmus, bet buvo jau per vėlu. Mergina sulaikė alsavimą ir nėrė į vandenį, galvodama apie Danielį, apie jųdviejų paskutinį nardymą ežere.

Pirmiausia pajuto krūtinės ląstą smelkiantį šaltį, nuo temperatūrų skirtumo skausmingai sugniaužė plaučius. Luktelėjo, kol nirimas sulėtėjo, o tada ėmė irtis paviršiun. Per galvą ritosi bangos, į burną ir nosį tiško sūrus vanduo, tačiau mergaitė nepaleido gelbėjimosi rato. Plaukti su juo buvo nepatogu, bet jeigu Liusė suras Doną – kai ji suras Doną, – joms abiem reikės šio rato, kad išsilaikytų ant vandens, kol atplauks valtis.