Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Ką gi, – lėtai atsiliepė Liusė, – tiek to...

– Tas faktas, jog esu regėjusi buvusį gyvenimą, anaiptol nereiškia, kad žinau, kaip tai daroma, ir juo labiau nereiškia, kad tas gyvenimas buvo mano.

– Vadinas, jis buvo ne tavo?

– Po galais, ne, reinkarnuoja tik pamišėliai.

Liusė suraukė antakius ir suleido nagus į šlapią smėlį, trokšdama pasilaidoti.

– Ei, aš pajuokavau. – Šelbė žaismingai kumštelėjo draugei. – Reinkarnacija specialiai pritaikyta mergaitei, kuriai lemta tūkstantį kartų patirti lytinį brendimą. – Ji ištaisė grimasą. – Vieno sykio man per akis, didžiai dėkui.

Taigi Liusė buvo Toji Mergaitė. Mergaitė, kuriai lemta tūkstantį kartų subręsti. Niekada nebuvo apie tai pagalvojusi. Beveik juokinga: žvelgiant iš šalies tie nesuskaičiuojami brendimai atrodė visų blogiausia jos lemties dalis. Bet iš tiesų viskas kur kas painiau. Liusė jau ketino pareikšti, jog yra pasirengusi ištverti tūkstančius spuogų ir hormonų svyravimų, kad tik galėtų pažvelgti į savo buvusius gyvenimus ir geriau save suprasti, bet užuot taip ir padariusi pakėlė akis į Šelbę ir paklausė:

– Jei tas gyvenimas nebuvo tavo, kieno praeitį pamatei?

– Po velnių, na, ir smalsumas!..

Liusė pajuto, kaip gyslomis vis sparčiau teka kraujas.

– Šelbe, dėl Dievo meilės, padėk man!

– Gerai, – galiausiai išsunkė Šelbė ir numojo ranka. – Tąkart tryniausi vakarėlyje Koronoje. Žinai, vyko tokia pašėlusi orgija, visi pusnuogiai, spiritizmas ir taip toliau, na, bet istorija ne apie tai. Prisimenu, jog išlindau laukan įkvėpti gryno oro. Lijo, nelabai mačiau, kur einu. Pasukau į skersgatvį ir ten pastebėjau tą vaikiną, man jis pasirodė kažkoks pavargęs. Buvo palinkęs prie tamsos rutulio. Niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi, tas rutulys priminė gaublį, tik švytintį, tarsi raibuliuojantį viršum jo rankų. Vaikinas šaukė...

– Kas ten buvo?

– Tada nė nenutuokiau, o dabar žinau – tai buvo Pranešėjas.

Liusė klausėsi it pakerėta.

– Ir tu matei šmėstelint kažkokį to Pranešėjo saugomą buvusį gyvenimą? Kas ten buvo?

Šelbė pažvelgė Liusei į akis ir nurijo seiles:

– Buvo siaubinga, Liuse.

– Atsiprašau, – atsiliepė mergina. – Klausiu dėl to, kad...

Buvo sunku ištarti tai, ko ketino paprašyti. Frančeska neabejotinai nepritartų. Bet Liusei reikėjo atsakymų, be to, jai reikėjo pagalbos. Šelbės pagalbos.

– Man reikia žvilgtelėti į kai kuriuos savo buvusius gyvenimus, – prabilo Liusė. – Šiaip ar taip, turiu pamėginti. Pastarosiomis dienomis tiek visko nutiko, ir su viskuo turėjau tiesiog susitaikyti, nes kas man, beveik nieko nežinančiai, beliko? Aš galėčiau žinoti, žinoti kur kas daugiau, jei tik pamatyčiau, iš kur esu kilusi. Kur buvau. Ar mano žodžiuose yra kokios prasmės?..

Šelbė linktelėjo.

– Privalau sužinoti, kas mane siejo su Danieliu praeityje, kad tvirčiau suvokčiau, kas mudu sieja dabar. – Liusė įkvėpė oro. – Tas vaikinas skersgatvyje... ar matei, kaip jis elgėsi su Pranešėju?

Šelbė trūktelėjo pečiais.

– Na, jis tiesiog kažkaip suteikė šešėliui pavidalą. Aš net neįsivaizduoju, koks laikmetis ten buvo, nenutuokiu, kaip tas vaikinas jį aptiko. Štai kodėl mane taip sujaudino Frančeskos ir Stiveno demonstracija. Mačiau, kas įvyko aną naktį, ir nuo to laiko kaip įmanydama stengiausi visa tai pamiršti. Nė nenumaniau, kad tada regėjau Pranešėją.

– Kaip galvoji, jeigu aš galėčiau aptikti Pranešėją, ar tu įstengtum jį suvaldyti?

– Nepažadu, – atsiliepė Šelbė, – bet pamėginsiu. Tu žinai, kaip juos susekti?

– Nelabai, bet argi turėtų būti sunku? Jie visą gyvenimą neduoda man ramybės.

Šelbė uždėjo delną ant Liusės rankos.

– Noriu tau padėti, Liuse, bet visa tai nesuvokiama. Man baisu. O kas, jei pamatysi kažką, na, kažką, ko neturėtum matyti?..

– Kai iširo draugystė su NTBV...

– Man regis, aiškiai pasakiau, kad ne...

– Tik paklausyk: argi nesidžiaugi, jog išsiaiškinai priežastį – kokia ji bebūtų, – paskatinusią tave nutraukti tuos santykius, juk geriau anksčiau nei per vėlai? Turiu omeny, jeigu būtum susižadėjusi ar panašiai, ir tik tuomet...

– Nesąmonės! – Šelbė mostu nutildė Liusę. – Sprendimas priimtas. O dabar eime, surask mums šešėlį.

Liusė su Šelbe patraukė paplūdimiu atgalios ir užkopė stačiais akmeniniais laiptais, palei kuriuos į drėgną smėlingą žemę kuokštais kabinosi nuskurusios raudonos bei geltonos verbenos. Nužingsniavo per tvarkingą žalią terasą, aplenkdamos lėkščiasviedį žaidžiančią ne nefilimų moksleivių grupelę. Praėjo pro savo kambario langą trečiame bendrabučio aukšte ir pasuko už pastato kampo. Stabtelėjusi visžalių sekvojų miško pakraštyje, Liusė bedė pirštu į tarpą tarp medžių:

– Anąsyk šešėlį užtikau štai ten.

Šelbė patraukė į mišką pirma Liusės, spardydama nukritusius klevų lapus, ir sustojo po dideliu paparčiu.

Po sekvojomis tvyrojo tamsa, ir Liusė džiaugėsi, kad drauge yra Šelbė. Pagalvojo apie aną miške praleistą dieną, prisiminė, kaip greit, persekiojant šešėlį, bėgo laikas. Ji tiek vargo, bet nieko neišpešė. Ūmai Liusei dingtelėjo šiurpi mintis.

– Jeigu mums pavyks surasti ir nutverti Pranešėją, ir net jeigu mes įstengsime peržvelgti jo saugomus prisiminimus, – garsiai svarstė ji, – kokia tikimybė, kad tas Pranešėjas turės ką parodyti apie mane ir Danielį?.. Gal mes teišvysime kitą šiurpią biblijinę sceną, panašią į tą, kurią stebėjome klasėje?

Šelbė papurtė galvą:

– Apie Danielį nieko nežinau. Bet jeigu mums pavyks iškviesti Pranešėją ir priversti jį atsiskleisti, jis būtinai parodys kažką apie tave. Pranešėjas yra susijęs su iškvietėju, nors jo pateikiama informacija ne visuomet atrodo įdomi. Na, čia tarsi elektroninis paštas, kai drauge su svarbiais laiškais gauni ir šlamšto, bet tas šlamštas taip pat adresuotas tau.

– Kaipgi jie gali būti susiję su iškvietėju?.. Tai reikštų, kad Frančeska su Stivenu regėjo Sodomos ir Gomoros žūtį.

– Na, taip. Jiedu visada sukiojosi netoliese. Anot gandų, anketiniai jų duomenys išties įspūdingi. – Šelbė dėbtelėjo į Liusę. – Ko išpūtei akis? O kaip, tavo manymu, jie gavo darbą „Pakrantės“ mokykloje? Juk čia išties gera mokykla.

Viršum jų šmėstelėjo kažkas tamsus ir slidus: nuo sekvojos šakos į ilgėjančius šešėlius šastelėjo sunki Pranešėjo mantija.

– Štai, – Liusė negaišdama bedė į jį pirštu ir užsikorė ant šakos, palinkusios Šelbei už nugaros. Pasistiebė, balansuodama ant vienos kojos, ir pasviro į kairę, stengdamasi palytėti Pranešėją pirštų galais. – Negaliu jo pasiekti.

Šelbė čiupo kankorėžį ir sviedė į šešėlį, karantį nuo šakos.

– Ne! – sukuždėjo Liusė. – Tu jį suerzinsi!

– Tai jis mane erzina, apsimesdamas tokiu drovuoliu. Tiesiog ištiesk ranką.

Liusė ištaisė grimasą, bet padarė kaip liepiama.

Ji žiūrėjo, kaip kankorėžiai atšoka nuo neapsaugotos šešėlio pusės, o paskui išgirdo tykų šnaresį, nuo kurio ausis užgulė baimė. Viena šešėlio pusė labai lėtai tįso nuo šakos... Galiausiai nuslydo ir šleptelėjo skersai virpančios ištiestos Liusės rankos. Mergina pirštais suėmė Pranešėjo kraštus, nulipo žemėn ir prisiartino prie Šelbės nešina savo šaltu, pelėsiais atsiduodančiu laimikiu.

– Na, štai, – iškvėpė ta, – aš nutversiu iš vienos pusės, o tu iš kitos, kaip matėme pamokoje. Oi, jis kažkoks pažliugęs. Tiek to... atleisk gniaužtus, jis niekur nesiruošia sprukti. Leisk jam pailsėti ir atgauti formą.