Лорен Кейт - Kenčiantieji

Liusė spėliojo, kaip Šelbei pavyksta išlikti tokiai ramiai. Jeigu ji būtų ką tik išsiskyrusi su Danieliu ir popietei „pasiskolinusi“ jo automobilį, nieku gyvu neįstengtų liautis galvojusi apie buvusius jųdviejų pasivažinėjimus, apie pokalbius, vykusius pakeliui į kiną, apie tai, ką sykį veikė ant užpakalinės sėdynės. Tikriausiai Šelbė taip pat galvojo apie savo buvusįjį. Liusė norėjo paklausti, bet draugė jau anąkart nedviprasmiškai pareiškė, jog tema išsemta.

– Gal ketini persidažyti plaukus? – galiausiai pasiteiravo Liusė, prisiminusi Šelbės žodžius apie tai, kas padeda atsigauti nutrūkus santykiams.

Šelbė rūsčiai suraukė antakius:

– Tas kvailys net to nevertas. – Ilgokai patylėjusi pridūrė: – Bet ačiū tau.

Kelionė truko didžiąją popietės dalį. Šelbė ją praleido tylėdama, galynėdamasi su radijo aparatu, perjunginėdama kanalus ir klausydamasi keisčiausių muzikinių čirpinimų, kokius tik sugebėjo aptikti. Oras atvėso, medžiai praretėjo, kraštovaizdis darėsi vis kalvotesnis. Liusė stengėsi išlikti rami ir apgalvojo šimtus susitikimo su šiais tėvais versijų. Vengė mąstyti apie tai, ką apie šią jos kelionę pasakytų Danielis.

– Štai, – tarstelėjo Šelbė, kai tolumoje priešais jas pasirodė didžiulis kalnas su sniego kepure. – Miestas įsikūręs tose priekalnėse. Turėtume jį pasiekti išsyk po saulėlydžio.

Liusė neišmanė, kaip atsidėkoti Šelbei už tai, kad patenkino jos troškimą ir atgabeno čionai. Kad ir kas ją paskatino taip pasielgti, Liusė jautėsi labai dėkinga – ji abejojo, kad būtų įstengusi čia atvykti viena.

Šastos miestas atrodė ekscentriškas ir skoningas, su daugybe pagyvenusių žmonių, tingiai vaikštinėjančių plačiomis gatvėmis. Šelbė atidarė langelius ir įleido vidun gaivaus ankstyvo vakaro oro. Tai šiek tiek apramino streikuoti susiruošusį Liusės skrandį – jį sugniaužė nuo minties, jog visai netrukus teks kalbėtis su žmonėmis, kuriuos mergaitėms parodė Pranešėjas.

– Ką aš jiems pasakysiu?.. Staigmena, aš esu jūsų iš numirusiųjų prisikėlusi dukra, – balsu repetavo Liusė, automobiliui stabtelėjus prie šviesoforo.

– Jei nenorim, kad ta maloni pagyvenusi pora galutinai išeitų iš proto, turim ką nors sugalvoti, – atsiliepė Šelbė. – Gal apsimesk prekybos agente, paprasčiausiai pasibelsk į duris ir užkalbink juos?

Liusė pažvelgė į savo džinsus, nunešiotus teniso batelius ir purpurinę kuprinę. Ji menkai primena savimi pasitikinčią prekiautoją.

– O kuo aš prekiausiu?

Šelbė vėl pajudėjo iš vietos.

– Automobilių šampūnais ar panašiom nesąmonėm. Gali pasakyti, jog krepšyje turi dokumentus. Vieną vasarą taip ir dirbau, nuo durų prie durų. Vos nepelniau kulkos. – Ji virptelėjo, tada pažvelgė į išblyškusį Liusės veidą. – Liaukis, tavo mama ir tėtis neketina tavęs nušauti. O, žiūrėk, mes jau atvykome!

– Šelbe, gal galėtume minutėlę pasėdėti ir patylėti?.. Man reikia atsikvėpti.

– Atleisk. – Šelbė pasuko į didelę automobilių stovėjimo aikštelę priešais sublokuotus vienaukščius namelius su terasomis. – Galim ir atsikvėpti.

Nepaisant jaudulio, Liusei teko pripažinti, jog tai labai graži vieta. Nameliai pusračiu išsidėstė aplink tvenkinį. Tarp jų stovėjo ir pagrindinis administracinis pastatas su vestibiuliu, o lauke už durų rikiavosi kėdės su ratukais. Didelis plakatas skelbė: „SVEIKI ATVYKĘ Į ŠASTOS GRAFYSTĖS PENSININKŲ BENDRUOMENĘ.“

Liusei taip išdžiūvo gerklė, jog buvo sunku nuryti seiles. Ji nežinojo, ar įstengs išlementi tiems žmonėms bent du žodžius. Gal tai vienas tų dalykų, apie kuriuos neverta pernelyg daug galvoti. Gal ji teprivalo prisiversti nueiti iki durų ir pabelsti, o jau tuomet nuspręs, ką daryti toliau.

– Trisdešimt ketvirtas numeris, – Šelbė pašnairavo į stačiakampį tinkuotą namą su raudonu ispaniškų čerpių stogu. – Panašu, kad tas. Jeigu nori, kad aš...

– Ar gali palaukti mašinoje, kol grįšiu? Būtų šaunu, labai tau dėkui... Ilgai netruksiu!

Nelaukdama, kol neteks drąsos, Liusė šoko iš automobilio ir šaligatviu nukūrė link namo. Oras buvo šiltas, svaiginančiai kvepėjo rožėmis. Visur būriavosi patrauklūs senyvi žmonės. Vieni, pasiskirstę į komandas, įsitaisė prie kortų stalelių aikštelėje šalia įėjimo, kiti lėtai vaikštinėjo po tvarkingą gėlyną palei tvenkinį. Ankstyvo vakaro šviesoje Liusė stengėsi atpažinti šioje minioje matytą porą, bet nepastebėjo nieko panašaus. Matyt, reikės eiti tiesiai prie jų namo.

Nuo verandon vedančio takelio Liusė matė pro langą besiliejančią šviesą. Prisiartino, norėdama įsižiūrėti geriau.

Buvo labai keista ir net šiurpu: tą patį kambarį ji visai neseniai regėjo šešėlyje. Net storą baltą šunį, susirangiusį ant kilimėlio. Girdėjosi, kaip virtuvėje kažkas plauna indus. Liusė matė liesas, rudomis kojinėmis aptemptas vyriškio kulkšnis – prieš kažkiek metų tas žmogus buvo jos tėvas.

Jis nebuvo panašus į Liusės tėvą. Jis neatrodė kaip jos tėtis, o moteris neatrodė kaip mama. Nevalia sakyti, kad jiedu buvo kuo nors blogi. Ne, jiedu atrodė labai malonūs. Labai simpatiški... svetimi žmonės. Jei Liusė pabels į duris ir ims skiesti apie mašinų ploviklius, ar jiedu atrodys nebe tokie svetimi?

Ne, nusprendė mergina. Bet tai dar ne viskas. Nors ji neatpažino savo tėvų (jeigu ši pora išties buvo jos tėvai), jiedu neabejotinai galėtų atpažinti ją .

Liusė pasijuto visiška kvaiša, nes nepagalvojo apie tai anksčiau. Šie žmonės tik pažvelgs į mergaitę ir supras, kad ji yra jų duktė. Liusės tėvai atrodė gerokai vyresni už kitus čia regėtus žmones. Jiems gali būti pernelyg sunku ištverti tokį sukrėtimą. Jį vargiai beištveria pati Liusė, o ši pora bemaž septyniasdešimčia metų vyresnė už ją...

Liusė atsidūrė prie jų svetainės lango ir susigūžė už dygliuoto pelyno krūmo, įsitvėrusi į palangę. Jeigu šių žmonių dukra mirė septyniolikos, vadinasi, jiedu palaidojo ją maždaug prieš penkiasdešimt metų. Per tiek metų tėvai turėjo susitaikyti su netektimi. Ar susitaikė? Ko gero, dabar šiems mieliems žmonėms mažiausiai trūksta Liusės, išnyrančios iš už dygaus krūmokšnio...

Šelbė nusivils. Liusė ir pati jautėsi nusivylusi. Skaudu suvokti, kad buvo atsidūrusi taip arti jų... Įsikirtusi į savo buvusių tėvų namo palangę, Liusė davė valią ašaroms. Ji net nežinojo, kuo vardu šie žmonės.

Aštuntas skyrius

VIENUOLIKA DIENŲ

Kam: thegaprices@aol.com

Nuo: lucindap44@gmail.com

Siuntimo data: pirmadienis, 11 15, 9:49.

Tema: Linkėjimai iš toli

Brangūs mama ir tėti,

Nepykite, kad negalėjau su jumis susisiekti. Mokykloje turėjau daugybę įvairiausių reikalų. Tačiau čia vyksta daug gerų dalykų. Dabar mano mėgstamiausi yra humanitariniai mokslai. Štai kad ir dabar dirbu prie vieno darbo, už kurį gausiu papildomų kreditų. Bet šis projektas atima iš manęs labai daug laiko. Ilgiuosiu jūsų, mano brangieji, ir viliuosi greitai pasimatyti su jumis. Ačiū, kad esate tokie puikūs tėvai. Žinau, kad nepakankamai dažnai tai jums sakau.

Su meile

Liusė

Liusė savo nešiojamajame kompiuteryje nuspaudė siuntimo mygtuką ir tuojau pat internetinėje naršyklėje persijungė į tiesioginę Frančeskos prieš visą klasę vedamą prezentaciją. Liusė vis dar pratinosi prie mokyklos, kurioje mokiniai pamokų metu galėjo naudotis kompiuteriais, turinčiais prieigą prie belaidžio interneto. „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje iš viso buvo septyni mokiniams skirti kompiuteriai. Jie visi stovėjo mokyklos bibliotekoje. Bet kompiuteriu buvo galima naršyti vos po kelias su akademiniais tyrimais susijusias interneto svetaines. Visos kitos interneto svetainės buvo užblokuotos. Ir net jei pavykdavo kaip nors prisigauti prie kompiuteryje įvesto interneto slaptažodžio, realiai pasinaudoti juo būdavo neįmanoma.