Лорен Кейт - Kenčiantieji

Ilgą laiką atrodė, kad šešėlis visiškai nieko nedaro. Liusė jautėsi it žaisdama su sena Ouija būrimo lenta, kurią turėjo vaikystėje. Nepaaiškinama energija pirštų galiukuose. Lengvo, besikartojančio judėjimo pojūtis, smilktelėjęs anksčiau, nei Pranešėjo pavidale pavyko įžvelgti kokį nors pokytį.

O tuomet pasigirdo švilpimas, tarsi kas skrostų orą, ir šešėlis pradėjo lėtai trauktis, glaustis į kažin kokį tamsų darinį. Netrukus jis pavirto didele juoda dėže, plevenančia viršum merginų pirštų galiukų.

– Ar matai? – aiktelėjo Šelbė. Per šešėlio švilpesį beveik nesigirdėjo jos balso. – Tenai, viduryje?..

Panašiai kaip per pamoką pasidingojo, kad nuo Pranešėjo nuslinko šydas, atskleidęs sukrečiantį spalvų šėlsmą. Liusė prisidengė akis ir stebėjo, kaip ryški šviesa tarsi grįžo atgalios į šešėlio ekraną, į ūkanotą neryškų vaizdinį, kol galiausiai įgavo aiškų prislopintų spalvų pavidalą.

Mergaitės žvelgė į svetainę. Matėsi mėlynu pledu užtiesto krėslo nugarėlė. Krėslas buvo su pakoja ir atspurusiu apatiniu kampu. Senas televizorius mediniu korpusu be garso transliavo kažkurią „Morko ir Mindės“ seriją. Ant apvalaus skiautinių kilimėlio susirangęs miegojo storas Džeko Raselo terjeras.

Iš kitos patalpos, veikiausiai virtuvės, kažkas stumtelėjęs atvėrė duris. Į svetainę įėjo moteris – vyresnė už Liusės senelę pastarosios mirties dieną. Ji vilkėjo raštuotą rausvą suknelę, mūvėjo storas baltas kojines, po kaklu ant grandinėlės sūpavosi akiniai. Moteris nešė padėklą su pjaustytais vaisiais.

– Kas šitie žmonės?.. – balsu spėliojo Liusė.

Kai senoji moteris nuleido padėklą ant kavos stalelio, iš už krėslo išniro šlakuota ranka ir paėmė didelį banano gabalą.

Liusė pasilenkė, norėdama įsižiūrėti geriau, ir vaizdo ryškumas pasislinko drauge su ja. Nelyginant žvelgtų į trimatę panoramą. Mergina net nepastebėjo, kad krėsle sėdi pagyvenęs vyriškis. Geibus, su keliais žilų plaukų kuokšteliais ant galvos ir senatvinių dėmių nusėta kakta. Vyriškio burna judėjo, bet Liusė ničnieko negirdėjo. Ant židinio atbrailos rikiavosi įrėmintos fotografijos.

Švilpesys ausyse sustiprėjo tiek, kad Liusė net suvirpėjo. Ji nieko nedarė, tik galvojo apie tas fotografijas, ir vaizdas ūmai priartėjo. Nuo pokyčio apsvaigo galva, o viena įrėminta nuotrauka atsidūrė visai čia pat.

Dėmėtą stiklą juosė plonytis paauksuotas rėmelis. Po stiklu glūdėjo pageltusi nedidelė juodai balta fotografija su dailiu karpytu apvadu. Joje buvo įamžinti du žmonės: ji ir Danielis.

Sulaikiusi alsavimą, Liusė tyrinėjo savo veidą, kuris nuotraukoje atrodė kiek jaunesnis nei jos dabar. Tamsūs pečius siekiantys subanguoti plaukai. Balta palaidinukė su Piterio Peno apykakle. Platus „A“ formos sijonas iki pusės blauzdų. Baltomis pirštinaitėmis aptrauktos rankos Danielio delnuose. Jis žvelgė tiesiai į ją ir šypsojosi.

Pranešėjas pradėjo vibruoti, paskui virpėti. Vaizdas sumirgėjo ir pamažėle išdilo.

– Ne! – sušuko Liusė, kone šokdama vidun. Pečiais palytėjo Pranešėjo kraštą, bet toliau prasiskverbti jai nepavyko. Geliančio šalčio kirtis privertė Liusę atšlyti atgal. Jai pasidingojo, kad oda sudrėko, o rankas per riešus kažin kas suveržė.

– Nedaryk nesąmonių, – perspėjo Šelbė.

Per vėlu.

Ekranas pajuodo, o Pranešėjas išsprūdo iš jų rankų ir žnektelėjo ant miško paklotės, subyrėdamas į gabalus nelyginant sudužęs juodas stiklas. Liusė vos ištvėrė nepravirkusi. Krūtinė sunkiai kilojosi. Jautėsi taip, tarsi dalis jos būtų mirusi.

Liusė susmuko keturpėsčia, priglaudė kaktą prie žemės, paskui parvirto ant šono. Buvo kur kas šalčiau ir tamsiau nei tuomet, kai jos pradėjo savo eksperimentą. Laikrodis rodė šiek tiek po antros, tačiau kai mergaitės įžengė į mišką, buvo rytas. Pažvelgusi į vakarus, link miško krašto, Liusė suvokė, kad bendrabutis apšviestas visai kitaip. Pranešėjai stačiai prarydavo laiką.

Šelbė išsitiesė šalia.

– Kaip jautiesi?

– Aš visai sutrikusi. Tie žmonės... – Liusė pridėjo delną sau prie kaktos. – Neturiu supratimo, kas jie tokie.

Šelbė atsikosėjo ir nejaukiai žvilgtelėjo į draugę.

– Hm... ar nemanai, kad galbūt juos pažinojai? Prieš daugelį metų. Na, galbūt jie buvo tavo...

– Mano kas?.. – nebeištvėrė Liusė.

– Tau tikrai nedingtelėjo mintis, kad kitame gyvenime jie buvo tavo tėvai? Kad dabar jie atrodo štai taip?..

Liusei atkaro žandikaulis.

– Ne. Pala... nori pasakyti, jog kiekviename buvusiame gyvenime turėjau visiškai kitus tėvus? Galvojau, kad Haris ir Dorena... Tiesiog maniau, kad jiedu visąlaik būdavo su manimi.

Staiga Liusė prisiminė Danielio pasakojimą apie tai, kad jos mama tame buvusiame gyvenime labai prastai gamino valgį, ir viskas aplink dvokė kopūstais. Iki šiol tai neatrodė reikšminga, bet dabar tie jo žodžiai įgavo kiek kitokios prasmės. Dorena buvo puiki virėja. Rytų Džordžijoje tą žinojo visi.

Vadinasi, Šelbė gali būti teisi. Galimas daiktas, Liusė turėjo visą armiją šeimų, kurių nė neprisiminė.

– Aš tokia kvaila, – išsunkė jinai. Kodėl neįsižiūrėjo atidžiau, kaip atrodo tas vyras ir toji moteris? Kodėl nepajuto, kad juos kai kas sieja? Jautėsi it nugyvenusi visą gyvenimą ir tik dabar sužinojusi, kad buvo įvaikinta. Kiek sykių ji gimė vis kitiems tėvams?.. – Tai yra... Tai yra...

– Visiškas šūdas, – užbaigė Šelbė. – Žinau. Kita vertus, jei galėtum pažvelgti atgalios į visas savo buvusias šeimas ir pamatyti visas problemas, kilusias su šimtais iki šiol turėtų motinų, veikiausiai sutaupytum aibę pinigų, išleidžiamų terapijai.

Liusė delnais užsidengė veidą.

– Norėjau pasakyti, jei tau prireiktų šeiminės terapijos. – Šelbė atsiduso. – Dovanok, kas vėl šneka apie save? – Ji kilstelėjo savo dešiniąją ranką, paskui lėtai ją nuleido. – Žinai, Šasta ne taip toli nuo čia.

– Kokia Šasta?

– Šastos kalnas yra Kalifornijoje. Tik kelios valandos kelio ana ta kryptimi. – Šelbė mostelėjo nykščiu į šiaurę.

– Bet Pranešėjai tik parodo praeitį. Kas iš to, jei nuvažiuosime tenai? Jie veikiausiai...

Šelbė papurtė galvą.

– Praeitis – platus terminas. Pranešėjai rodo tolimą praeitį iki pat kelių sekundžių senumo įvykių bei viską, kas nutiko tarp jų. Vaizdo kampe ant stalo mačiau nešiojamąjį kompiuterį, tad, manau, yra šansas... na, žinai...

– Bet mes nė nenutuokiame, kur jie gyvena.

– Tu gal ir ne. O aš pritraukiau jiems skirto laiško kampą ir sužinojau adresą. Įsirašyk į atmintį. Šastos grafystės žiedas 1291, namo numeris 34. – Šelbė gūžtelėjo pečiais. – Tad jei nori juos aplankyti, galime per dieną suvažinėti pirmyn ir atgal.

– Gerai, – linktelėjo Liusė. Ji beviltiškai troško juos aplankyti, bet tai atrodė neįmanoma. – Kieno automobiliu?

Šelbė piktai ir dirbtinai nusijuokė:

– Mano niekam tikęs buvęs draugužis turi vieną netgi labai tikusį daikčiuką. – Ji kyštelėjo ranką į nertinio kišenę ir išsitraukė ilgą raktelį. – Tai labai dailus mersiukas , stovintis čia pat, mokyklos teritorijoje, moksleiviams skirtoje aikštelėje. Tavo laimei, aš pamiršau jam grąžinti atsarginį raktą.

Mergaitės išriedėjo į kelią anksčiau, nei kas spėjo jas sulaikyti.

Dėtuvėje Liusė aptiko žemėlapį ir pirštu nubrėžė liniją iki Šastos. Ji kelis kartus nurodė kryptį Šelbei, kuri lėkė it ištrūkusi iš pragaro, bet kaštoniniam mersedesui jos stilius, regis, patiko.