Лорен Кейт - Kenčiantieji

Ji it per miglą regėjo sumaištį jachtoje, matė po denį lakstančius ir kažin ką jai šaukiančius žmones. Bet jeigu Liusė ketino kaip nors pagelbėti Donai, privalėjo nekreipti į juos dėmesio.

Merginai pasidingojo, kad lediniame vandenyje šmėstelėjo tamsi Donos galvelė. Ji metėsi link to taško, kaip įmanydama yrėsi prieš bangas. Kažkas palytėjo pėdas (ranka?..), bet po akimirkos pojūtis išsisklaidė, ir Liusė jau nebuvo tikra, ar apskritai regėjo Doną.

Ji negalėjo panerti, laikydamasi už rato, tačiau mintyse kirbėjo negera nuojauta, kad Dona kažkur gelmėje. Liusė žinojo negalinti paleisti gelbėjimosi rato, tačiau jei to nepadarys, negalės išgelbėti Donos.

Ji stumtelėjo ratą į šalį, giliai įkvėpė ir, stipriai irdamasi rankomis, nėrė gilyn. Kai įveikė šiltesnį paviršinį sluoksnį, vanduo tapo toks šaltas, jog sugėlė visą kūną. Liusė ničnieko nematė, tiesiog naršė aplink, vildamasi užčiuopti Doną, kol dar ne per vėlu.

Pirmiausiai palytėjo draugės plaukus, trumpas sutaršytas jos garbanėles. Siektelėjo giliau ir užčiuopė skruostą, paskui kaklą, tada pečius. Keista, jog per tokį trumpą laiką vargšelė nugrimzdo taip giliai. Liusė stvėrė Doną už pažastų ir ėmė iš visų jėgų irtis aukštyn, link paviršiaus.

Jos atsidūrė giliai po vandeniu, dienos šviesa mirguliavo kažkur tolumoje. Dona atrodė kur kas sunkesnė nei turėjo būti. Liusei dingojosi, kad prie jos pririštas kažkoks sunkus svarmuo, tempiantis mergaites į gelmę.

Galiausiai Liusė su savo našta išniro į paviršių. Dona ėmė kosėti ir žiaukčioti vandeniu. Jos akys buvo raudonos, šlapi plaukai prilipę prie kaktos. Liusė viena ranka apglėbė draugę per krūtinę ir palengva nusiyrė link gelbėjimosi rato.

– Liuse... – sukuždėjo Dona. Per virstančias bangas visiškai nesigirdėjo jos balso, bet Liusė galėjo skaityti iš lūpų. – Kas atsitiko?

– Nežinau, – Liusė papurtė galvą, iš visų jėgų stengdamasi išsilaikyti ant vandens.

– Plaukite link gelbėjimo valties! – pasigirdo už nugaros.

Tačiau merginos niekur nebeįstengė plaukti. Jos vargais negalais pajėgė išsilaikyti paviršiuje.

Įgula leido į vandenį pripučiamą gelbėjimo plaustą. Jame sėdėjo Stivenas. Vos tik plaustas atsidūrė ant vandens, Stivenas ėmė pašėlusiai irtis jų link. Liusė užsimerkė, išsitiesė ant vandens ir leidosi užliejama kitos bangos. Jeigu ištvers dar truputėlį, dar šiek tiek, jos abi bus išgelbėtos.

– Čiupkit mane už rankos! – sušuko mergaitėms Stivenas.

Liusė jautė tokį sunkumą kojose, tarsi būtų plaukusi gerą valandą. Ji stumtelėjo Doną link plausto, kad Stivenas ją pirmą ištrauktų iš vandens.

Mokytojas išsirengė iki plačių kelnių ir baltų Oksfordo marškinėlių, kurie dabar buvo šlaputėliai ir lipo prie jo krūtinės. Stivenas raumeningomis rankomis pastvėrė Doną, o jo veidas išraudo nuo įtampos. Stenėdamas šiaip ne taip ištraukė mergaitę iš vandens. Dona persirito per planšyrą ir susmuko. Įsitikinęs, kad ji nebeiškris į vandenį, Stivenas atsigręžė į Liusę ir čiupo ją už rankų.

Liusė pasijuto besvorė, nes mokytojo padedama lengvai iššoko iš vandens. Atsidūrusi plauste galiausiai suvokė, kokia ji šlapia ir sušalusi.

Ir tik tose vietose, kurias lytėjo Stiveno pirštai, vandens lašai garavo nuo odos.

Liusė pakilo, ketindama pagelbėti Stivenui nutempti drebulio krečiamą Doną į plausto vidurį. Išsekusi Dona vargiai įstengė pajudėti. Liusei su Stivenu teko čiupti ją už parankių ir pakelti. Jie beveik nusigavo iki saugios vietos, tik staiga kažin kas su baisia jėga trūktelėjo Doną atgal į vandenį.

Slysdama atatupsta, mergaitė sukliko, tamsios jos akys iššoko ant kaktos. Liusė nebuvo tam pasirengusi: Dona išsprūdo iš šlapių jos rankų, o Liusė vėl atsidūrė plausto pakraštyje.

– Laikykis! – Stivenas pačiu laiku pastvėrė Doną per liemenį. Jis stovėjo įsiręžęs, kone apversdamas plaustą. Kai sutelkė jėgas, ketindamas ištraukti Doną iš vandens, ant jo nugaros Liusė pastebėjo šmėstelint auksinius dryžius.

Stiveno sparnai.

Jie išniro akimoju, tą sekundę, kai Stivenui prireikė daugiau galios – atrodė, kad tai nutiko beveik prieš jo valią. Sparnai švytėjo it brangakmeniai, kuriuos Liusė kartą matė universalinės parduotuvės vitrinoje. Nieko panašaus į Danielio sparnus – tie buvo šilti ir švelnūs, didingi ir jaudinantys; Stiveno sparnai atrodė grubūs ir bauginantys, dantyti ir šiurpūs.

Stivenas sukriokė iš įtampos, iš paskutiniųjų įtempdamas rankų raumenis, jo sparnai suplakė dar sykį, suteikdami šeimininkui galios išplėšti Doną iš vandens.

Sparnai pakėlė tokį vėją, jog Liusę nubloškė į kitą plausto kraštą.

Vos tik Donai nustojo grėsti pavojus, Stiveno pėdos vėl palietė plausto dugną. Jo sparnai tučtuojau pranyko odoje. Beliko du maži plyšeliai marškiniuose, vienintelis įrodymas, jog tas, ką regėjo Liusė, buvo tikra. Stivenui drebėjo rankos, o jo veidas atrodė be galo nuvargęs.

Visi trys sugriuvo plausto viduryje. Dona nieko nepastebėjo, o Liusė spėliojo, ar kas nors iš žiūrėjusių į juos iš jachtos pamatė ką daugiau. Stivenas stebeilijo į Liusę taip, tarsi ši būtų pamačiusi jį nuogą. O mergina tenorėjo pasakyti, kad reginys ją ir apstulbino, ir išgąsdino; iki šiol ji nė nenumanė, kad ir tamsioji puolusiųjų angelų pusė gali šitaip užimti kvapą.

Liusė palytėjo Doną, iš dalies tikėdamasi surasti kraujuojančią žaizdą. Juk iš tiesų atrodė, kad kažkas nutvėrė ją nasrais. Bet niekur nesimatė nė menkiausio įdrėskimo.

– Kaip tu jautiesi? – galiausiai sukuždėjo Liusė.

Dona krestelėjo galvą, aptaškydama draugę vandens lašais.

– Aš moku plaukti, Liuse. Aš gera plaukikė. Kažkas mane... kažkas...

– Jis vis dar čia, – užbaigė Stivenas, čiupdamas irklus ir skubiai irdamasis jachtos link.

– Kas tai buvo? – neatlyžo Liusė. – Ryklys ar...

– Rankos, – drebėdama atsakė Dona.

– Rankos?

– Liuse! – šūktelėjo Stivenas.

Mergaitė atsigręžė į mokytoją: atrodė, kad čia nebe tas žmogus, su kuriuo ji visai neseniai šnekėjosi denyje. Tokių rūsčių akių jai dar neteko matyti.

– Tai, ką padarei šiandien, buvo... – Jis nutilo, nebaigęs sakinio. Varvantis Stiveno veidas atrodė barbariškas ir žiaurus. Liusė sulaikė alsavimą, laukdama tęsinio. Neatsargu . Kvaila . Pavojinga . – Labai narsu, – galiausiai užbaigė Stivenas, o jo skruostai ir kakta atgavo savo įprastą išvaizdą.

Liusė iškvėpė orą, vargiai beįstengdama išlementi padėką. Ji negalėjo atplėšti akių nuo drebančių Donos kojų. Ir brinkstančių raudonų žymių, juosiančių jos kulkšnis. Atrodė, jog tas žymes paliko kažkieno pirštai.

– Esu tikras, kad judvi labai išsigandote, – tyliai prabilo Stivenas. – Bet nevertėtų kelti panikos visoje mokykloje. Leiskite man pasišnekėti su Frančeska. Kol negausite mano leidimo, niekam nieko nepasakokite, sutarta? Dona?

Mergaitė linktelėjo. Ji vis dar neatitoko iš baimės.

– Liuse?

Šios veidas virptelėjo. Ji nebuvo tikra, jog reikia saugoti šitą paslaptį. Juk Dona tik per plauką nežuvo.

– Liuse?..

Stivenas suspaudė jos petį, nusiėmė akinius ir į riešutines Liusės akis įsmeigė savo tamsiai rudų akių žvilgsnį. Kai gelbėjimo plaustas ėmė kilti į pagrindinį denį, kur spietėsi visi jų kelionės draugai, mokytojas pasilenkė ir karštu alsavimu nutvilkė jos ausį:

– Nė žodžio. Ničniekam. Saugumo dėlei.