Лорен Кейт - Kenčiantieji

Septintas skyrius

DVYLIKA DIENŲ

– Nesuprantu, kodėl tu tokia paslaptinga, – kitą rytą Liusei pareiškė Šelbė. – Čia praleidai, hm... šešias dienas? Ir jau tapai didžiausia „Pakrantės“ mokyklos didvyre. Gal visgi ketini pateisinti savo reputaciją?..

Sekmadienio ryto dangumi plaukė kamuoliniai debesys. Liusė su Šelbe vaikštinėjo mažame „Pakrantės“ mokyklos paplūdimyje, gurkšnodamos iš termoso arbatą bei užsikąsdamos apelsinu. Stiprus vėjas iš miškų atginė sodrų sekvojų kvapą. Aukštai pakilęs potvynio vanduo pakrantėn plakė juodų dumblių dryžius, o taką užvertė suneštais trūnijančiais medžiais.

– Nieko ten nenutiko, menkniekis, – suniurnėjo Liusė. Sakė netiesą. Šokti į ledinį vandenį įkandin Donos buvo ne menkniekis, o neabejotinai kažkas . Tačiau Stivenas – jo tono griežtumas, gniaužtų tvirtumas – privertė Liusę patikėti, jog pasakoti apie Donos išgelbėjimą nevalia.

Mergina pažvelgė į atslūgstančios bangos paliktą sūrią putą. Ji stengėsi nežiūrėti tolyn, į tamsius gilius vandenis – gal tuomet nustos galvoti apie rankas , slypinčias ledinėse gelmėse. Saugumo dėlei . Ko gero, Stivenas omeny turėjo visus moksleivius. Visų jų labui. Antraip, jeigu jis kalbėjo tik apie Liusę...

– Dona jaučiasi gerai, – pratarė ji. – Tai yra svarbiausia.

– Hm... taip, tavo dėka, skęstančiųjų gelbėtoja.

– Nepradėk manęs taip vadinti.

– Tau mieliau galvoti apie save kaip apie plataus profilio gelbėtoją? – Šelbė erzinosi savo stiliumi – nė nešypteldama. – Frenkė užsiminė, kad dvi pastarąsias naktis aplink mokyklos teritoriją šlaistėsi kažkoks įtartinas tipas. Tu turėtum...

– Ką? – Liusė kone išpurškė savo arbatą. – Kas toks?

– Kartoju: įtartinas tipas. Jie nežino. – Šelbė įsitaisė ant vėjų nugairinto plokščio akmens ir meistriškai pašokdino vandens paviršiumi kelis akmenėlius. – Matyt, kažkieno draugužis. Vakar laive po viso to sambrūzdžio nugirdau, kaip Frenkė kalbėjosi apie jį su Krameriu.

Liusė prisėdo šalia draugės ir ėmė knaisiotis po smėlį, ieškodama akmenėlių.

Kažkas sukiojosi aplink „Pakrantės“ mokyklą. Gal Danielis?..

Galėtų būti ir jis. Taip principingai tesintis pažadą nesimatyti su ja, bet nepajėgiantis laikytis atstu. Vos pagalvojus apie Danielį, Liusę persmelkė begalinis ilgesys. Pajuto, kad tuoj apsiašaros, ir sudraudė save. Tai būtų kvaila. Juk nėra jokių įrodymų, kad ten buvo Danielis. Tas įtartinas tipas galėjo būti Kemas. Bet kas. Atstumtasis.

– Ar Frančeska atrodė sunerimusi? – paklausė ji Šelbės.

– O tu nebūtum?

– Palūkėk... Ar dėl to neištykinai praėjusią naktį? – Tai buvo pirma naktis, kai Liusės nepažadino pro langą besiropščianti kambario draugė.

– Ne. – Ko gero, įgudimo Šelbės rankai suteikė joga. Kitas jos paleistas akmenėlis atšoko šešis kartus, išpiešdamas plačias arkas, ir kone sugrįžo atgalios it bumerangas.

– Beje, kur tu dingsti kiekvieną naktį?

Šelbė susigrūdo rankas į savo minkštos raudonos liemenės kišenes. Ji taip intensyviai stebeilijo į pilkas bangas, jog buvo akivaizdu – arba mergaitė ten kažką mato, arba nenori atsakyti į klausimą. Liusė pasekė draugės žvilgsnį ir bemaž nudžiugo suvokusi, kad vandenyje nematyti ničnieko, vien pilkos putotos bangos, atsiritančios nuo pat horizonto.

– Šelbe...

– Ko? Aš niekur nedingstu.

Liusė atsistojo. Apmaudu, jog draugė nieko nenori jai pasakoti. Pasilenkė nusibraukti nuo kojų drėgno smėlio, bet tuomet Šelbė trūktelėjo ją atgal ir vėl pasodino ant uolos.

– Gerai. Aš eidavau pasimatyti su savo niekam tikusiu draugužiu. – Šelbė sunkiai atsiduso ir sviedė į vandenį akmenį, tik per plauką nenumušdama žemyn smingančio storo kiro. – Anksčiau, kol jis nebuvo tapęs mano niekam tikusiu buvusiu draugužiu.

– Oi, Šele, apgailestauju... – Liusė prikando lūpą. – Aš net nenutuokiau, kad tu turi draugą.

– Turėjau pradėti laikytis nuo jo per atstumą. Jis savotiškai interpretavo faktą, kad aš turiu naują kambario draugę. Nesiliovė zyzęs, kad vis vien įsileisčiau jį naktį. Norėjo susitikti su tavimi. Nenutuokiu, kokios rūšies mergina jis mane laiko. Nieko nenoriu įžeisti, bet trys, mano manymu, jau kompanija.

– Kas jis toks? – pasiteiravo Liusė. – Ar mokosi šioje mokykloje?

– Filipas Eivsas. Jis pagrindinės mokyklos abiturientas.

Liusė nemanė jį pažįstanti.

– Toks pablyškęs vaikis su nublukintais šviesiais plaukais, – paaiškino Šelbė. – Kažkuo panašus į Deividą Bovį, jei tas būtų albinosas. Iš tiesų tai negalėjai jo nepastebėti. – Jos lūpos virptelėjo... – Deja.

– Kodėl man nepasakei, kad draugystė iširo?

– Man mieliau siųstis „Vampire Weekend“ dainas ir plėšti jas visa gerkle, kai tavęs nėra šalia. Tai sveikiau mano čakroms. Beje, – ji bedė savo trumpu pirštu į Liusę, – tu šiandien nuo pat ryto paniurusi ir keista. Danielis tave įskaudino, ar kas?

Liusė atsilošė ir pasirėmė alkūnėmis.

– Kad įskaudintų, mudu turėtume matytis, o matytis mums neleidžiama.

Liusė užsimerkė ir leidosi bangų pliuškenimo nešama į tą pačią pirmąją naktį, kai pabučiavo Danielį. Pirmą kartą šiame gyvenime. Susiglaudę jų kūnai, medinis pajūrio takas... Stiprios jo rankos, alkanas glėbys... Tuomet viskas atrodė įmanoma. Mergina praplėšė akis. Dabar ji taip toli nuo anų dienų.

– Vadinasi, tavo niekam tikęs buvęs vaikinas...

– Ne. – Šelbė brūkštelėjo pirštais sau per lūpas nelyginant užsegdama užtrauktuką. – Aš ne ką labiau noriu kalbėtis apie NTBV, nei tu apie Danielį. Tai va.

Ką gi, sąžininga. Tik nevalia sakyti, jog Liusė visai nenorėjo kalbėtis apie Danielį. Ji veikiau nuogąstavo, kad, jei pradės , nebegalės sustoti. Galvoje, nelyginant užsikirtusi plokštelė, be atvangos sukosi tos pačios mintys – apie keturias jų drauge praleistas valandėles. Tik keturias šiame gyvenime. (Liusė pradėjo skaičiuoti nuo tos akimirkos, kai Danielis liovėsi apsimetinėjęs, kad ji neegzistuoja). Galima įsivaizduoti, kaip greitai ji nusibostų Šelbei, kuri veikiausiai turėjo begalę vaikinų, begalę patirties. Liusei nėra ko nė lygintis.

Kartą ji pasibučiavo su vaikinu, kuris pražuvo liepsnose. To bučinio beveik neatminė. Patyrė kelias itin karštas akimirkas su Danieliu. Ir viskas. Liusė tikrai nebuvo meilės srities žinovė.

Širdį vėl nusmelkė apmaudas. Taip nesąžininga: Danieliui priklausė visi tie nuostabūs prisiminimai apie juodu, kuriais jis gali guostis, kai pasidaro sunku. O ji neturėjo ničnieko.

Liusė pakėlė akis į savo kambario draugę.

– Šelbe?..

Ši, užsitraukusi ant galvos purų raudoną liemenės gobtuvą, lazda baksnojo šlapią smėlį.

– Jau sakiau, kad nenoriu apie jį kalbėti.

– Žinau. Aš pagalvojau... atmeni, tu minėjai galinti regėti buvusius gyvenimus?

Štai ko ji norėjo paklausti Šelbės, kai Dona iškrito per bortą.

– Niekada nesakiau nieko panašaus.

Lazda giliau įsmigo į smėlį. Šelbė išraudo, jos į arklio uodegą suimti tankūs šviesūs plaukai išsidraikė.

– Sakei, – Liusė pakreipė galvą. – Taip parašei mano lape. Tądien, kai mes žaidėme „Ledlaužį“. Išplėšei lapą man iš rankų ir pasakei, jog moki aštuoniolika kalbų bei gali regėti buvusius gyvenimus. Ir liepei man pasirinkti, ką įrašyti į langelį...

– Prisimenu, ką sakiau. Bet tu neteisingai mane supratai.