Лорен Кейт - Kenčiantieji

Visa buvo atlikta taip subtiliai, jog nė vienam iš ne nefilimų moksleivių ar mokytojų nekilo įtarimas, kad čia ne vien gamtos darbas. Liusė spoksojo net išsižiojusi, negalėdama patikėti, jog matė tą, ką matė, kol Dona ėmė tylutėliai ploti delnais:

– Stulbinama, kaip ir visuomet.

Frančeska nežymiai šyptelėjo:

– Na, juk dabar geriau, tiesa?

Liusė pamažėle pradėjo pastebėti visokias menkas smulkmenėles, kurios galėjo būti angelų darbas. Kelionė užsakomuoju reisu buvo kur kas malonesnė nei viešuoju transportu, kuriuo ji dundėjo vakar. Parduotuvių fasadai atrodė kur kas gaivesni, tarsi kas būtų perdažęs visą miestą.

Moksleiviai išsirikiavo į eilę prie jachtos, kuri spindėjo taip, kaip spindi tik labai brangūs daiktai. Glotnus jos siluetas buvo išlinkęs it kiaukutas, o kiekviename iš trijų lygių plytėjo po atskirą erdvų denį. Moksleiviai sulipo į priešakinį denį, didžiuliais langais atskirtą nuo trijų ištaigingų kajučių. Šiltoje, saulėtoje prieplaukoje Liusės nerimas dėl Kemo ir Atstumtųjų atrodė kone juokingas. Ji pati nustebo pajutusi, kaip visi nuogąstavimai savaime išsisklaidė.

Liusė įkandin Mailso užkopė į kajutę antrame jachtos lygyje. Prie išlinkusių solidžiai rusvos spalvos sienų glaudėsi atitinkamai išlenkti ilgi juodi ir balti minkštasuoliai. Pustuzinis moksleivių jau įsitaisė ant sofų ar rinkosi prie vaišėmis apkrautų kavos stalų.

Mailsas atkimšo skardinę kolos, išpilstė į dvi plastikines taures ir vieną ištiesė Liusei.

– Taigi demonas sako angelui: „Paduosi mane į teismą? Ir kurgi tu rasi tokį teisininką?“ – Mailsas kumštelėjo jai į pašonę. – Pagavai? „Nes teisininkai privalo...“

Juokingiausia vieta, anekdoto „vinis“. Liusės mintys klaidžiojo visai kitur, ir mergina net nesumojo, kad Mailsas šmaikštauja. Ji prisivertė nusijuokti. Nusikvatojo garsiai, netgi delnu pliaukštelėjo per barą. Perdėta Liusės reakcija Mailsui pasirodė mažumą įtartina.

– Vaje, – išsunkė Liusė, užgniauždama savo apsimestinį juoką. – Šitas buvo geras.

Jų kairėje tuno užkandėle gardžiavosi aukšta raudonplaukė Lilita, viena iš trynukų. Su ja Liusė šnekėjosi pačią pirmą dieną mokykloje. Lilitos ranka stabtelėjo pusiaukelėje į burną.

– Kokie banalūs mišrūniški juokeliai?! – ji piktai dėbsojo į Liusę ir su panieka kraipė blizgančias lūpas. – Iš tikrųjų manai, kad juokinga? Ar kada nors lankeisi požeminiame pasaulyje? Čia nėra ko juoktis. Iš Mailso galima tikėtis visko, tačiau tu... vyliausi, kad tavo skonis geresnis.

Liusė nustebo.

– Nemaniau, kad čia skonio reikalas, – atšovė ji. – Bet jei apie tai prabilome, aš mieliau stosiu Mailso pusėn.

– Liaukitės. – Frančeska padėjo rankas Liusei ir Lilitai ant pečių. – Apie ką bešnekėtumėte, atminkite: esate laive drauge su septyniasdešimt trimis ne nefilimų moksleiviais. Svarbiausias šiandienos žodis – taktiškumas .

Liusės manymu, tai buvo viena keisčiausių „Pakrantės“ mokyklos ypatybių. Jie mokėsi mokykloje su paprastais vaikais, visąlaik apsimetinėdami, jog neužsiiminėja tuo, kuo iš tiesų užsiiminėjo nefilimų buveinėje. Liusė vis dar norėjo pasikalbėti su Frančeska apie Pranešėjus, papasakoti, ką ji šią savaitę veikė miške.

Frančeska grakščiai nužingsniavo tolyn, o prie Liusės ir Mailso įsibruko Šelbė.

– Manote, man užteks takto laukti, kol nusičiurkš septyniasdešimt trys ne nefilimai?

– Kokia tu netikusi, – nusijuokė Liusė ir nustebusi pažvelgė į Šelbę, kai toji atkišo jai lėkštę su itališkais užkandžiais. – Tik pažiūrėkit, kas vaišina, – pratarė ji. – Ir dar vadiniesi vienturtėle.

Šelbė trūktelėjo lėkštę atgal, Liusei tespėjus pasičiupti vieną alyvuogę:

– Nepriprask, gero po truputį.

Kai po jų kojomis sugrumėjo variklis, moksleiviai pralinksmėjo. Liusei labai patiko tokios akimirkos kaip ši, kai iš tiesų negalėjai atskirti, kuris iš vaikų yra nefilimas, o kuris ne. Kelios mergaitės stovėjo lauke ir kvatojo, o jų plaukus plaikstė vėjas. Viename pagrindinės kajutės kampe būrelis berniukų iš Liusės istorijos grupės lošė pokerį. Ten ji tikėjosi pamatyti ir Rolandą, bet šis apskritai kažkur pradingo.

Prie baro įsitaisiusi Džesmina be paliovos viską fotografavo, o Dona mojo Liusei popieriaus lapu, primindama, kad joms vis vien reikia parašyti savo kalbą. Liusė jau ketino prisidėjo prie draugių, bet ūmai akies krašteliu už lango pastebėjo Stiveną.

Jis buvo su ilgu juodu paltu bei minkšta fetrine skrybėle. Stovėjo vienui vienas, atsišliejęs į turėklus. Liusę iki šiol neramino mintis, kad apie Stiveną reikia galvoti kaip apie demoną, ir ypač dėl to, kad jis iš tiesų patiko merginai – šiaip ar taip, patiko tas, ką apie jį žinojo. Dar didesnį nerimą žadino Stiveno santykiai su Frančeska. Jiedu buvo tokia įdomi pora... Liusė prisiminė Kemo žodžius, neva jis ir Danielis nėra tokie skirtingi. Tas sulyginimas erzino ir nedavė ramybės. Ji pati nepajuto, kaip atidarė tamsinto stiklo duris ir išėjo į denį.

Vakarinėje jachtos pusėje, kiek akys užmatė, plytėjo begaliniai mėlyni vandenys ir giedras dangus. Vandenynas buvo ramus, tačiau laivo šonus talžė pašėlęs vėjas. Liusė įsikibo į turėklus, prisimerkė nuo ryškios saulės ir delnu prisidengė akis. Frančeskos nesimatė.

– Sveika, Liuse, – Stivenas nusišypsojo ir nusikėlė skrybėlę. Jo veidas buvo įdegęs saulėje – lapkričio mėnesiui net pernelyg įdegęs. – Kaip sekasi?

– Geras klausimas, – atsiliepė ji.

– Ar šią savaitę nepasijutai priblokšta? Ar mūsų vaizdinė pamoka su Pranešėju tavęs pernelyg neprislėgė? Žinai, – Stivenas nuleido balsą, – mes niekada anksčiau to nedarėme.

– Ar manęs neprislėgė? Žinoma, ne. Man patiko, – nedelsdama pratarė Liusė. – Norėjau pasakyti... žiūrėti buvo skaudu. Bet tuo pat metu tas reginys tarsi kerėjo. Norėjau su kuo nors apie tai pasikalbėti...

Stivenas atidžiai žvelgė į ją, ir mergina prisiminė nugirstą mokytojų pokalbį su Rolandu. Stivenas labiau nei Frančeska buvo linkęs įtraukti Pranešėjus į mokymo programą.

– Norėčiau viską apie juos sužinoti.

– Viską apie juos? – Stivenas pakreipė galvą, atgręždamas į saulę savo ir šiaip jau nurudusį veidą. – Tai mažumėlę užtruks. Pranešėjų milijonai, po vieną bene kiekvienai istorijos akimirkai. Tyrinėjimo sritis begalinė. Didžiuma mūsų net nenutuokia, nuo ko pradėti.

– Ar dėl to apie juos nekalbėjote anksčiau?

– Diskutuotinas klausimas, – tęsė Stivenas. – Yra angelų, kurie netiki, jog iš Pranešėjų gali būti kokios naudos. Ar teigia, kad jų skelbiamos blogos žinios persveria gerąsias. Tokius šalininkus kaip aš jie vadina istorinių šiukšlių kaupėjais, pernelyg įsigilinusiais į praeitį ir nekreipiančiais dėmesio į dabarties nuodėmes.

– Bet tai tolygu sakyti... kad praeitis bevertė.

Jei taip ir būtų, tai reikštų, kad visi buvę Liusės gyvenimai virto niekuo, kad jos istorija su Danieliu nieko verta. Kas jai beliktų? Tik tas, ką apie Danielį sužinojo šiame gyvenime. Ar to išties pakaktų?

Ne, nieku gyvu.

Liusė privalėjo tikėti, kad egzistuoja kažkas daugiau, kažkas, ką ji tiktai nujaučia: neįkainojama, paslaptinga istorija, kuri išaugo į šį tą daugiau nei kelios palaimingų bučinių naktys ir keli kivirčų vakarai. Nes jei praeitis būtų bevertė, jos ir Danielio nesietų niekas daugiau.

– Sprendžiant iš tavo veido išraiškos, aš radau dar vieną šalininką, – pratarė Stivenas.