Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Nieko panašaus.

– Palik mane ramybėje. – Liusė pamėgino prasmukti pro jį. – Neturiu tau ką pasakyti.

– Mielu noru palikčiau, kadangi mums abiem nedera kalbėtis. Bet tau nederėjo išvykti iš tos mokyklos.

Ūmai Liusė susinervino, tarsi jis žinotų kažką, ko nežino jinai.

– Iš kur ištraukei, kad aš čia lankau mokyklą?

Kemas atsiduso:

– Aš viską žinau, aišku?

– Tuomet esi čia, nes ketini kautis su Danieliu?

Žalios Kemo akys prisimerkė.

– Kodėl turėčiau... Pala, nori pasakyti, jog atėjai čionai su juo susitikti?

– Neapsimetinėk. Mudu esame drauge.

Regis, Kemas iki šiol neįsisąmonino, kad Liusė pasirinko Danielį, o ne jį.

Kemas susirūpinęs pasikasė kaktą. Galiausiai prabilo, paskubomis berdamas žodžius:

– Ar jis tave kvietė? Liuse?..

Ji krūptelėjo, neištverdama skvarbaus jo žvilgsnio.

– Aš gavau laišką...

– Duok pažiūrėti.

Dabar jau Liusė sustingo, tyrinėdama keistą Kemo išraišką ir stengdamasi atspėti, ką jis žino. Kemas atrodė toks pat susirūpinęs kaip ir ji. Liusė neskubėjo jam paklusti.

– Tave apgavo. Gregoris nieku gyvu nekviestų tavęs dabar.

– Tu nežinai, ką jis dėl manęs padarytų. – Liusė nusigręžė, iš visos širdies trokšdama, kad Kemas nebūtų jos pamatęs, o ji pati atsidurtų toli nuo čia. Mergina jautė vaikišką poreikį pasigirti Kemui, jog Danielis praėjusią naktį ją aplankė. Bet tik tuo ir gali pasigirti. Jų kivirču didžiuotis neverta.

– Aš žinau, kad jis numirtų, jeigu mirtum tu, Liuse. Jei nori sulaukti rytojaus, verčiau parodyk man laišką.

– Ar nudėsi mane už popieriaus skiautelę?

– Aš nenudėsiu, bet tas, kas atsiuntė tą laišką, veikiausiai ketina.

– Ką?.. – Laiškas kone degė kišenėje, bet Liusė kaip įmanydama priešinosi norui atiduoti jį Kemui. Juk jis nežino, ką šneka. Negali žinoti. Bet Kemas taip įdėmiai stebeilijo į Liusę, kad ir ją apniko abejonės dėl keistojo laiško. Tas autobuso bilietas, nurodymai... Viskas taip paslaptinga, sausa ir formalu. Visai ne Danielio stilius. Liusė virpančiais pirštais ištraukė iš kišenės laišką.

Kemas išplėšė popieriaus lapą jai iš rankų ir raukydamasis perskaitė. Kažin ką iškošė pro sukąstus dantis ir sviedė žvilgsnį į mišką, tamsuojantį kitapus kelio. Liusė taip pat apsidairė, bet nepastebėjo nieko įtartina, tik paskutinieji žvejai krovė savo įrangą į surūdijusių sunkvežimių priekabas.

– Eime! – galiausiai išsunkė Kemas, stverdamas Liusę už alkūnės. – Jau seniai reikėjo parvežti tave į mokyklą.

Ji staigiai šastelėjo į šalį:

– Neketinu kur nors su tavimi važiuoti. Nekenčiu tavęs. Ką apskritai čia veiki?

Kemas apėjo aplink ją:

– Medžioju.

Liusė mėgino jį perprasti ir podraug neišsiduoti, jog Kemas vis dar ją nervina. Grakštus, stilingai apsitaisęs, beginklis Kemas.

– Tikrai? – Ji krestelėjo galvą. – Ir ką gi tu medžioji?

Kemas pažvelgė jai per petį į sutemose skęstantį mišką:

– Ją.

Liusė ištiesė kaklą, norėdama pamatyti, apie ką jis šneka, bet ničnieko nespėjo įžiūrėti, nes Kemas staigiai ją pastūmė. Oras keistai suvilnijo, o pro pat Liusės veidą prašvilpė kažin kas sidabrinis.

– Ant žemės! – suriko Kemas, stipriai spusteldamas Liusės pečius. Mergina išsitiesė ant verandos grindų, alsuodama medinių lentjuosčių dulkėmis. Kemas užgriuvo ant jos.

– Pasitrauk nuo manęs! – sukliko ji.

Liusė rangėsi iš pasibjaurėjimo, o į jos širdį smelkėsi ledinė baimė. Kad ir kas čia vyksta, tai iš tikrųjų blogai. Antraip Liusė nebūtų atsidūrusi tokioje padėtyje, kur vieninteliu jos gynėju taptų Kemas.

Po akimirksnio Kemas jau skuodė per tuščią automobilių stovėjimo aikštelę link kažkokios merginos – labai patrauklios maždaug Liusės amžiaus merginos su ilgu rudu apsiaustu. Nepažįstamoji buvo subtilių veido bruožų, šviesiais, bemaž baltais, į arklio uodegą suimtais plaukais ir kažin kokiomis keistomis akimis. Tos akys atrodė tuščios, tas matėsi net per atstumą, o nuo beprasmio jų žvilgsnio Liusė pastėro iš baimės.

Dar daugiau: toji mergina buvo ginkluota. Ji laikė sidabrinį lanką ir paskubomis traukė templę su strėle.

Gurgždindamas žvirgždą, Kemas dūmė link merginos, o toji kėlė savo įmantrų sidabrinį lanką, kuris švytėjo net miglose. Atrodė, jog visa tai vyksta ne šioje žemėje.

Liusė šiaip ne taip atplėšė akis nuo pamišusios lankininkės, atsiklaupė ir apžvelgė aikštelę. Norėjo pamatyti, ar dar kas nors šitaip puolė į paniką kaip jinai. Vietovė buvo tuščia ir baugiai tyki.

Gniaužė plaučius, Liusei buvo sunku kvėpuoti. Nepažįstamoji judėjo it mašina, nėmaž nedvejodama. O Kemas buvo beginklis. Mergina nusitaikė, jau galėjo pasiekti Kemą šūviu...

Tačiau sekundės dalelę pavėlavo. Kemas rėžėsi į ją, parblokšdamas aukštielninką. Grubiai išplėšė iš rankų lanką, alkūne primygdamas veidą. Mergina sukliko – aukštas, nekaltas garsas – ir pašliaužė atatupsta, kai Kemas atgręžė lanką į ją. Maldaudama ji iškėlė atgniaužtą ranką...

O Kemas paleido strėlę jai į širdį.

Liusė riktelėjo ir suleido dantis sau į kumštį. Nors visa širdimi troško būti toli, labai toli nuo čia, bet sumojo nerangiai kylanti nuo žemės ir lėtai slenkanti link Kemo. Kažkas ne taip. Liusė tikėjosi pamatyti krauju plūstančią nepažįstamąją, bet ši mergina nesigrūmė ir nedejavo.

Nes jos apskritai nebebuvo.

Ir mergina, ir strėlė, kurią į ją paleido Kemas, pradingo.

Kemas naršė automobilių stovėjimo aikštelę, rinkdamas lankininkės paleistas strėles, tarsi tai būtų skubiausia užduotis, kurią jam kada teko vykdyti. Liusė pritūpė toje vietoje, kur pargriuvo mergina. Pirštais palytėjo žvyrą, suglumusi ir sunerimusi kone labiau nei prieš akimirką. Jokio ženklo, kad čia kada nors kas buvo.

Grįžo Kemas, vienoje rankoje nešdamas tris strėles, o kitoje – sidabrinį lanką. Liusė instinktyviai siektelėjo palytėti strėlę. Niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus. Keista, bet strėlės žadino susižavėjimą... Liusės oda pašiurpo. Svaigo galva.

Kemas akimoju patraukė strėles.

– Neliesk. Jos mirtinai pavojingos.

Strėlės neatrodė pavojingos. Tiesą sakant, jos buvo be smaigalių. Paprasčiausios sidabrinės lazdelės su plokščiais antgaliais. Tačiau viena iš jų pradangino nepažįstamą merginą.

Liusė sumirksėjo.

– Kas nutiko, Kemai? – Jos balsas skambėjo liūdnai. – Kas buvo ta mergina?

– Ji buvo Atstumtoji. – Kemas nežiūrėjo į ją. Jis įdėmiai stebeilijo į lanką.

– Kas tokia?..

– Prasčiausia angelų rūšis. Maišto metu jie palaikė Šėtoną, bet niekada nebuvo įkėlę kojos į požemio karalystę.

– Kodėl?

– Na, žinai, yra tokia kategorija. Nelyginant tos merginos, kurios nori būti pakviestos į vakarėlį, bet iš tiesų ten pasirodyti neketina. – Jis išsiviepė. – Kai tik mūšis pasibaigė, jie netruko atsimesti nuo sąjungininkų ir pabandė sugrįžti į Dangų, tačiau buvo jau per vėlu. Tose dausose suteikiamas tik vienas šansas. – Jis dėbtelėjo į Liusę. – Šiaip ar taip, daugumai iš mūsų.

– Vadinasi, jeigu jie nėra išvien su Dangumi... – Ji vis dar pratinosi apie tuos dalykus kalbėti konkrečiai, – tai jie išvien... su Pragaru?

– Vargu bau. Nors prisimenu, kaip jie paršliaužė atgal. – Kemas piktai nusikvatojo. – Paprastai priimame beveik visus, kuriuos tik galime, bet Šėtono tolerancija nėra beribė. Jis išspyrė juos visiems laikams, negana to, apakino. Taigi ne tik įžeidė, bet ir sužalojo.