Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Tu nejuokavai sakydamas, jog nori deramai prisistatyti. Tau išties pavyko šį tą suorganizuoti, Rolandai.

Rolandas gracingai linktelėjo.

– Sakai, šį tą? Šį tą gero ar blogo?

Klausimas buvo nevienareikšmis, bet Liusė niekam negalėjo pasakyti to, ką norėjo. Ji galvojo apie audringą pokalbį, kurį nugirdo mokytojų kambaryje. Apie tai, kaip aštriai skambėjo Frančeskos balsas. Riba tarp gero ir blogo atrodė neįtikėtinai neryški. Rolandas ir Stivenas buvo puolę angelai, kurie pasirinko kitą pusę... Jiedu buvo demonai, tiesa? Ar ji kada nors nutuokė, ką tai iš tiesų reiškia? Be to, dar buvo Kemas, ir... ką savo klausimu norėjo pasakyti Rolandas? Liusė šnairai dėbtelėjo į vaikiną. O gal jis paprasčiausiai teiravosi, ar Liusei linksma?..

Aplink sukiojosi begalė spalvingų vakarėlio dalyvių, bet Liusė jautė, kaip šalimais plakasi juodos bangos. Oras prie vandens buvo šaltas ir žvarbus, nors odą tvilkė laužo kaitra. Čia visko buvo tiek daug, taip keista ir nesuderinama...

– Kas visi šie žmonės, Rolandai?

– Nagi, pasižiūrėkime. – Rolandas parodė į draugiją, šėliojančią būgnininkų rate. – Miesčionys. – Tada mostelėjo į dešinę, į būrin susispietusius vaikinus, kurie prastokais šokio judesiais stengėsi padaryti įspūdį kur kas menkesniam merginų būreliui. – Tie vaikinai – jūreiviai, apsistoję Fort Brage. Nieko doro. Tikiuosi, kad iki savaitgalio jie išplauks. – Kai prie jo prisigretino Džesmina ir Dona, Rolandas jas apglėbė per pečius: – O šias dvi, tikiuosi, pažįsti.

– Liuse, tu mums neminėjai, kad taip artimai draugauji su dangiškuoju renginių organizatoriumi, – pareiškė Džesmina.

– Rimtai. – Dona palinko ir garsiai sukuždėjo Liusei: – Tik mano dienoraštis žino, kiek sykių aš troškau patekti į Rolando Sparkso vakarėlį. Ir mano dienoraštis niekada šito neišduos.

– Dienoraštis gal ir ne, bet aš galiu, – pajuokavo Rolandas.

Greta Liusės netikėtai išdygo Šelbė su Mailsu.

– Ar šiame vakarėlyje nėra nieko gardaus? – Vienoje rankoje Šelbė laikė du mėsainius, o laisvąją ištiesė Rolandui. – Šelbė Steris. O kas tu?

– Šelbė Steris, – pakartojo Rolandas. – Aš esu Rolandas Sparksas. Ar niekada negyvenai rytinėje Los Andželo dalyje? Ar mudu nebuvome susitikę anksčiau?..

– Ne.

– Ji apdovanota fotografine atmintimi, – įsiterpė Mailsas, tiesdamas Liusei vegetarišką sumuštinį. Gražus gestas, nors sumuštinis ir nebuvo jos mėgstamiausias. – Aš esu Mailsas. Beje, šaunus vakarėlis.

– Labai šaunus, – sutiko Dona, drauge su Rolandu linguodama į būgnų mušimo taktą.

– O kaipgi Stivenas ir Frančeska? – Liusė bemaž šaukė Šelbei į ausį. – Ar jie mūsų neišgirs? – Prasmukti pro radarą – vienas dalykas, bet visiškai kitas – stačiai į tą radarą pasiųsti garsinį smūgį.

Džesmina grįžtelėjo atgal, į mokyklos teritoriją.

– Be abejo, jie mus išgirs, bet, laimei, moksleivių pavadėlis „Pakrantės“ mokykloje pakankamai ilgas. Šiaip ar taip, nefilimų moksleivių. Kol esame mokyklos teritorijoje, jų priežiūros ir apsaugos zonoje, galime daryti beveik viską, ką geidžiame.

– Įskaitant ir limbo varžybas? – Rolandas nutrūktgalviškai šyptelėjo ir ištraukė ilgą ploną šaką. – Mailsai, ar palaikysi kitą galą?

Po akimirkos šaka buvo pakelta, būgnų dundesys pakito, ir atrodė, jog visi vakarėlio dalyviai liovėsi veikę tai, ką veikė iki šiol, bei išsirikiavo į vieną ilgą gyvą limbo liniją.

– Liuse! – šūktelėjo jai Mailsas. – Juk nesiruoši čia stovėti visą naktį?

Ji tyrinėjo minią, jausdamasi nerangi ir visiškai netrokšdama judintis iš vietos. Tačiau Dona su Džesmina paliko jai tarpelį ir taip pat kvietė prisijungti. Šelbė mankštino nugarą, tarsi ruošdamasi rimtoms varžyboms, – ko gero, ji gimė, pasiruošusi varžytis. Net jūreivėliai rengėsi dalyvauti žaidime.

– Gerai! – nusijuokė Liusė ir įsiliejo į eilę.

Žaidimui prasidėjus, eilė judėjo sparčiai; per tris pirmuosius turus Liusė lengvai praslydo po šaka. Ketvirtąjį kartą sekėsi sunkėliau, mat prisiėjo taip atsilošti ir užversti galvą, jog galėjo regėti žvaigždes. Bet už tai ji pelnė gausybę aplodismentų. Veikiai jau pati plojo kitiems ir mažumą nustebusi sumojo šokinėjanti iš džiaugsmo, kai Šelbė išsirietusi pranėrė po šaka. Buvo nepaprastai šaunu atsitiesti po pavykusio bandymo – dingojosi, jog pasitenkinimą patiria visi susirinkusieji. Kaskart, kai Liusė išsilenkusi it akrobatė praslysdavo po šaka, pajusdavo stulbinantį adrenalino antplūdį.

Paprastai linksmintis jai nebūdavo lengva. Juoką dažniausiai lydėdavo kaltės jausmas, graužatis, kažin koks erzinantis pojūtis, kad dėl vienos ar kitos priežasties jai smagintis nevalia. Bet šiąnakt Liusė jautėsi kur kas laisvesnė. Šiąnakt, nė nesusimąstydama apie tai, ji numojo ranka į visas blogybes.

Liusė vėl stojo į eilę – šįsyk jau gerokai sutrumpėjusią, – ruošdamasi penktajam žaidimo turui. Bent pusė dalyvių jau iškrito ir dabar spietėsi aplink Mailsą bei Rolandą, palaikydami ištvermingiausius. Eilės gale stovinčiai Liusei mažumą svaigo galva, o kai kažkas ūmai stvėrė ją už rankos, mergina vos nepargriuvo.

Liusė riktelėjo, bet kažkas švelniai užėmė jai burną.

– Ššš...

Danielis trūktelėjo ją iš žaidimo dalyvių eilės, vesdamas tolyn nuo šurmulio. Jo stipri, šilta ranka slystelėjo merginos kaklu, lūpos palytėjo skruostą. Liusė alpėjo iš palaimos – ją svaigino Danielio prisilietimas, švelnus violetinis akių švytėjimas, jos išsipildęs troškimas apglėbti mylimąjį...

– Ką čia veiki? – pakuždomis paklausė Liusė. Nors omeny turėjo „Dėkui Dievui, tu čia“ arba „Be tavęs buvo taip sunku“ , ar tiesiog „Myliu tave“ . Be to, norėjo pasakyti „Tu mane palikai“ , paklausti „Kas per paliaubos?..“, nes visa tai be perstojo sukosi jos galvoje.

– Turėjau tave pamatyti, – atsakė jis.

Šypsodamasis it sąmokslininkas, Danielis nusivedė ją už didelės vulkaninės uolos. Ta jo šypsena buvo užkrečiama, nes po akimirkos nusišypsojo ir Liusė. Jiedu ne tik laužė Danielio taisykles, bet ir džiaugėsi tą darydami, – štai ką patvirtino jų šypsenos.

– Kai atsidūriau pakankamai arti, kad galėčiau išvysti šį vakarėlį, pamačiau visus šokančius, – tarė Danielis. – Ir pajutau pavydą.

– Pavydą? – nustebo Liusė. Dabar jiedu buvo vieni. Ji apglėbė plačius Danielio pečius ir pažvelgė į violetinių akių gelmę. – Kodėl turėtumei pavydėti?

– Nes, – atsakė jisai, apglėbdamas jos liemenį, – tavo šokių kortelė užpildyta. Visai amžinybei.

Danielis paėmė dešiniąją jos ranką, kairiąją perkėlė ant savo peties ir ėmė lėtai sukti šokio žingsniu. Jiedu girdėjo vakarėlyje grojančią muziką, bet šiapus uolos ji skambėjo it privačiame koncerte. Liusė užsimerkė ir prigludo prie Danielio krūtinės, jos galva atsirėmė į jo petį it trūkstama dėlionės dalelė.

– Ne, taip negerai, – po akimirkos pareiškė Danielis ir parodė į jos pėdas. Pats buvo basas. – Nusimesk batus, – pasiūlė jis, – ir aš tau parodysiu, kaip šoka angelai.

Liusė nusiavė savo juodus plokščiapadžius ir numetė juos į šalį. Smėlis tarp pirštų atrodė švelnus ir vėsus. Kai Danielis prisitraukė partnerę artyn, ši užmynė jam koją ir bemaž neteko pusiausvyros, tačiau vaikinas ją tvirtai laikė. Liusė dirstelėjo žemyn – ji stovėjo ne ant smėlio, o ant jo pėdų. Tuomet pažvelgė aukštyn – šio reginio ilgėjosi per dienas ir naktis. Danielis skleidė savo sidabrinius sparnus.