Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Kodėl ne?

– Tai ilga, kvaila ir paini istorija...

– Ką gi, kiekviena mergina su bent puse smegenų žino, kad tėra vienintelis dalykas, kuris gali pagelbėti, kai išsiskiri su savo vaikinu...

– Ne, mes visai neišsiskyrėme... – pradėjo Liusė, bet Šelbė nė nemanė nutilti.

– Reikia pakeisti šukuoseną, – pareiškė ji.

– Pakeisti šukuoseną?. .

– Nauja pradžia, – gūžtelėjo Šelbė. – Aš buvau nusidažiusi plaukus oranžine spalva, buvau nusikirpusi trumpai. Po velnių, kartą netgi nusiskutau, kai tas bukagalvis iš tiesų sudaužė man širdį.

Kitapus kambario virš tualetinio stalelio kybojo nedidelis ovalus veidrodis įmantriais mediniais rėmais. Lovoje įsitaisiusi Liusė matė savo atvaizdą. Padėjo dubenį su makaronais į šalį, atsistojo ir priėjo arčiau.

Ji nusikirpo plaukus po Trevoro žūties, tačiau tai visai kas kita. Šiaip ar taip, jie vis vien buvo apsvilę. O nuvykusi į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą apkirpo Arianą. Liusė tikėjosi suvokianti, ką turėjo omeny Šelbė, kalbėdama apie „naują pradžią“. Tu gali tapti kažkuo kitu, apsimesti, kad esi visai ne tas asmuo, kuris ką tik patyrė tiek skausmo. Ir nors Liusei nereikėjo apverkti (dėkui Dievui!) nutrūkusių santykių su Danieliu, ji liūdėjo dėl daugelio kitų netekčių. Penė, jos šeima, gyvenimas, kurį gyveno iki visų šių pokyčių...

– Tu iš tiesų svarstai mano pasiūlymą, tiesa? Ar jau traukti peroksido butelį, kurį laikau po praustuvu?

Liusė panardino pirštus į savo trumpus juodus plaukus. Ką pamanys Danielis? Bet jeigu jis nori, kad Liusė būtų laiminga šioje mokykloje iki jiedu vėl galės būti drauge, privalu atsisveikinti su ta Liuse, kuri gyveno „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje.

Liusė atsigręžė į Šelbę:

– Duok šen butelį.

Ketvirtas skyrius

PENKIOLIKA DIENŲ

Ji nebuvo tokia blondinė, kokia įsivaizdavo tapsianti.

Liusė sudrėkino rankas praustuvėje ir perbraukė savo trumputes nušviesintas garbanėles. Ji ištvėrė ilgą sunkų ketvirtadienį – gausybė pamokų, įskaitant ir netikėtai griežtą dviejų valandų trukmės saugos paskaitą – Frančeska pakartojo, kodėl nevalia nerūpestingai elgtis su Pranešėjais (atrodė, jog paskaita buvo skirta būtent Liusei); pagrindiniame pastate vieną po kito teko rašyti nenumatytus biologijos bei matematikos kontrolinius; ir visas aštuonias valandas iš eilės į ją apstulbę spoksojo visi bendraklasiai – tiek nefilimai, tiek ir paprasti.

Nors praėjusią naktį bendrabutyje Šelbė geranoriškai pagelbėjo Liusei pakeisti išvaizdą, tačiau nežarstė komplimentų, kaip tą darydavo Ariana, ir netapo jai tokiu patikimu ramsčiu, kokiu buvo Penė. Šįryt išėjusi iš kambario Liusė vargiai tramdė jaudulį. Pirmas ją pamatė Mailsas ir kilstelėjo nykščius pritarimo ženklan. Tačiau tas vaikinas buvo toks mielas ir mandagus, jis nieku gyvu neišsiduotų manąs, jog iš tiesų Liusė atrodo siaubingai.

Aišku, išsyk po humanitarinių mokslų pamokos prie Liusės prišoko Dona su Džesmina, nekantraujančios pačiupinėti jos plaukus ir pakamantinėti, kas gi paskatino Liusę juos nušviesinti.

– Visai kaip Gven Stefani, – linkčiodama pareiškė Džesmina.

– Ne, veikiau kaip Madona, teisingai? – paprieštaravo Dona. – „Vogue“ laikotarpis. – Liusei nespėjus išsižioti, Dona bakstelėjo pirštu į ją ir į save. – Šiaip ar taip, spėju, kad nuo šiol mūsų nebevadins dvynėmis.

– Dvynėmis?.. – Liusė pakraipė galvą.

Džesmina šnairai dėbtelėjo į Liusę.

– Liaukis... tik nesakyk, kad niekada nepastebėjai. Jūs abi atrodote... na, gerai, atrodėte labai panašios. Praktiškai kaip seserys.

Dabar, vienui viena stovėdama prieš mokyklos tualeto veidrodį, Liusė spoksojo į savo atvaizdą ir galvojo apie didžiaakę Doną. Na, taip, jų spalvos panašios: blyški oda, raudonos lūpos, tamsūs plaukai. Tačiau Dona žemesnio ūgio. Ji šešias dienas per savaitę vilki šviesius drabužius. Ir yra kur kas linksmesnė nei Liusė kada nors įstengtų būti. Atmetus kelis išorinius panašumus, Liusė ir Dona yra visiškai skirtingos.

Durys atsilapojo, ir į patalpą įgriuvo žydinti brunetė su džinsais ir geltonu nertiniu. Liusė ją prisiminė iš Europos istorijos pamokų. Eimė Kažkokia. Brunetė pasirėmė į praustuvę šalia Liusės ir ėmė nervingai raukyti antakius.

– Kodėl taip nublukinai savo plaukus? – paklausė ji, įdėmiai stebeilydama į Liusę.

Ši sumirksėjo. Vienas dalykas yra šnekėtis apie savo pokyčius su draugais (tiksliau pasakius, lyg ir draugais) , bet visiškai kitas – su mergina, kuriai iki šiol nepratarė nė žodelio.

Mintyse sukosi Šelbės atsakymas, nauja pradžia , bet ką gi ji nori apgauti? Liusė jautėsi apsimetėle, o dėl to praėjusią naktį išnaudoto peroksido buteliuko tokia tapo ir išoriškai. Vargu ar ją dabar atpažintų Kelė ir tėvai... Ar ji to siekė? Tikrai ne.

Ir Danielis. Ką pagalvotų Danielis? Ūmai Liusė pasijuto akivaizdžia apgavike; net nepažįstami žmonės galėjo perprasti ją kiaurai.

– Nežinau... – Ji prasispraudė pro merginą ir pro tualeto duris. – Nežinau, kodėl taip padariau.

Nušviesinti plaukai neišblukins tamsių pastarųjų savaičių prisiminimų. Jeigu ji iš tiesų trokšta pradėti iš naujo, turi kažko imtis. Tačiau ko? Šiuo metu Liusė išmanė tiek nedaug ir beveik nieko nekontroliavo. Visas jos pasaulis atsidūrė pono Koulo ir Danielio rankose. O jie buvo kažkur toli.

Tiesiog baisu, kaip greitai ir kaip stipriai ji tapo priklausoma nuo Danielio, o dar baisiau, kad nė nenutuokė, kada pamatys jį dar kartą. Liusė tikėjosi palaimingai leisti su juo dienas Kalifornijoje, o kaip viskas susiklostė? Teisybę sakant, ji dar niekada nesijautė tokia vieniša...

Mergaitė nukiūtino per mokyklos teritoriją pamažu suvokdama, kad „Pakrantės“ mokykloje tik kartą jautėsi nepriklausoma, ir tai nutiko...

Kai ji buvo miške su šešėliu.

Po įspūdingos vakarykštės demonstracijos Liusė tikėjosi, kad Frančeska su Stivenu ir šiandien parodys kažką panašaus. Puoselėjo viltį, jog moksleiviai turės progą patys paeksperimentuoti su šešėliais. Netgi įsivaizdavo pajėgsianti visų nefilimų akivaizdoje pakartoti tą, ką darė miške.

Bet nenutiko nieko panašaus. Šiandieninė pamoka buvo didelis žingsnis atgal. Nuobodi paskaita apie Pranešėjus, etiketą ir saugumą. Ir apie tai, kodėl moksleiviams nieku gyvu, jokiomis aplinkybėmis nevalia mėginti pakartoti to, ką jie matė išvakarėse.

Taigi visos jos viltys žlugo. Kaip apmaudu.

Užuot patraukusi į bendrabutį, Liusė nužingsniavo pro valgyklą, nusileido taku link skardžio, o paskui užkopė mediniais nefilimų buveinės laiptais. Frančeskos kabinetas įsikūrė priestate virš antrojo aukšto, ir mokytoja buvo sakiusi, jog moksleiviai gali ateiti pas ją kada panorėję.

Dabar, kai aplink nebuvo nė vieno bendraklasio, pastatas atrodė visiškai kitaip. Blausus, vėjų pučiamas ir kone apleistas. Toli girdėjosi kiekvienas Liusės sukeltas garsas, ataidintis nuo nuožulnių medinių sijų. Viršutinėje laiptų aikštelėje degė žibintas, ore tvyrojo šviežiai užplikytos kavos aromatas. Liusė dar nežinojo, ar ketina papasakoti Frančeskai apie tai, ką veikė miške. Tokiai patyrusiai mokytojai kaip Frančeska Liusės bandymas galėjo pasirodyti nereikšmingas. Kita vertus, jos poelgis galėjo būti įvertintas kaip nurodymų pažeidimas.

Iš dalies Liusė tenorėjo perprasti savo mokytoją, sužinoti, ar ji yra tas asmuo, į kurį galima kreiptis tokiomis dienomis kaip ši, kai ima dingotis, kad nebeištvers.