Лорен Кейт - Kenčiantieji

Sparnai nusidriekė į dangų per kelis metrus ir užstojo visa kita. Platūs ir nepakartojami, spindintys naktyje – veikiausiai tai patys nuostabiausi sparnai visame Danguje. Liusė padais pajuto, kaip Danielis mažumėlę pakilo nuo žemės. Jo sparnai švelniai plazdėjo, nelyginant širdies plakimas, ir laikė juos per kelis centimetrus nuo pakrantės smėlio.

– Ar tu pasiruošusi? – paklausė Danielis.

Kam? Ji nežinojo. Bet tai nesvarbu.

Ir jiedu pakilo į orą – ramiai ir sklandžiai, tarsi dailiojo čiuožimo meistrai. Danielis nuslydo vandeniu, laikydamas ją glėbyje. Liusė aiktelėjo, kai pirštus nuskalavo pirmoji putota banga, o Danielis nusijuokė ir pakilo mažumėlę aukštėliau. Atlošė ją ore. Suko ratu.

Jiedu šoko. Ant vandenyno.

Mėnuo švietė tiktai jiems. Liusė juokėsi iš neapsakomo džiaugsmo, juokėsi taip, jog prajuko ir Danielis. Ji dar niekada nesijautė tokia grakšti ir laisva.

– Ačiū tau, – sukuždėjo Liusė.

Danielis atsakė bučiniu. Iš pradžių bučiavo ją švelniai. Bučiavo kaktą, nosį, galiausiai surado lūpas.

Liusė atsiliepė giliu, alkanu ir šiek tiek desperatišku bučiniu, sudėdama į jį visą savo sielą. Ji vėl buvo su Danieliu, vėl svaigo iš meilės, kuria jie dalijosi nuo amžių. Akimirkai nuščiuvo visas pasaulis, o paskui Liusė atsitokėjo, gaudydama orą. Ji net nepastebėjo, kad jiedu vėl stovi vandenyno pakrantėje.

Danielis delnu švelniai apglėbė jos pakaušį. Liusė mūvėjo slidininko kepuraitę – užsitraukė ją iki pat ausų, slėpdama savo nublukintus plaukus. Danielis nutraukė kepuraitę, ir merginos galvą nutvilkė vėjo šuoras.

– Ką padarei savo plaukams?

Jis kalbėjo švelniai, bet žodžiai kažkodėl nuskambėjo it kaltinimas. Gal dėl to, kad nutilo daina, baigėsi šokis ir bučiniai, ir dabar jiedu tebuvo du žmonės, stovintys pakrantėje. Danielio sparnai pranyko odoje – dar įžiūrimi, bet jau nepasiekiami.

– Kam rūpi mano plaukai?.. – Liusei terūpėjo būti drauge su juo. Ar ne tas pats turėtų rūpėti ir Danieliui?

Mergina ištiesė ranką atsiimti savo kepuraitės. Be jos ūmai pasijuto pažeidžiama ir nesaugi. Regis, plaukų nušviesinimas Danielį paveikė kone kaip išdavystė. Liusė nusigręžė, ir Danielis vėl čiupo ją į glėbį.

– Ei, – pratarė jis, prisitraukdamas merginą artyn. – Atleisk.

Ji atsiduso ir prigludo prie jo. O paskui pakėlė galvą ir pažvelgė į akis.

– Ar dabar mes saugūs? – paklausė Liusė, trokšdama, kad Danielis atskleistų jai tiesą. Ar jie pagaliau galės būti kartu? Deja, nuovargio sklidinas žvilgsnis atsakymą pateikė anksčiau, nei Danielis atvėrė burną.

– Neturėčiau čia būti, tačiau nerimavau dėl tavęs. – Jis atšlijo nuo merginos per ištiestą ranką. – Ir, iš visko sprendžiant, nerimauti buvo dėl ko. – Danielis apsivyniojo apie pirštą jos plaukų sruogą. – Nesuprantu, kodėl taip pasielgei, Liuse. Čia ne tu.

Ji atstūmė Danielį. Šie žodžiai ją erzino – erzindavo visada.

– Ką gi, aš pakeičiau plaukų spalvą, Danieli. Tad formaliai čia tebesu aš. Gal ne tokia „aš“, kokią norėtum mane matyti...

– Taip nesąžininga. Nenoriu, kad pasikeistum. Noriu, kad būtum tokia, kokia esi.

– O kokia aš esu, Danieli? Jei žinai atsakymą, būk malonus, atskleisk jį ir man. – Liusės balsas skambėjo vis garsiau, nes viršų ėmė neviltis. – Aš čia visiškai viena ir stengiuosi suvokti kodėl. Stengiuosi suprasti, ką čia iš viso veikiu... kai net nesu...

– Kas tu nesi?

Kodėl viskas taip greit pasikeitė? Kodėl anas nepakartojamas šokis ore pavirto šiuo kivirču?

– Nežinau... Tiesiog bandau susigaudyti ir ištverti. Susirasti draugų, supranti? Vakar įstojau į klubą, ir mes planuojame kurią nors dieną paplaukioti jachta. Kažką panašaus. – Iš tiesų norėjo papasakoti jam apie šešėlius. Ypač apie tai, ką veikė miške. Bet Danielis ūmai prisimerkė, tarsi ji būtų padariusi kažką bloga.

– Tu niekur neplauksi jokia jachta.

– Ką?..

– Pasiliksi čia, mokyklos teritorijoje, nes aš taip sakau. – Jis iškvėpė orą, jusdamas augantį Liusės pyktį. – Man labai nepatinka versti tave paklusti šioms taisyklėms, Liuse, bet... Aš taip stengiuosi, kad būtum saugi. Negaliu leisti, kad tau kas nors nutiktų.

– Tai jau taip, – Liusė sugriežė dantimis. – Nei gero, nei blogo, nei nieko. Man regis, norėtum, kad be tavęs aš apskritai ničnieko nedaryčiau.

– Netiesa, – atsiliepė Danielis. Liusei dar neteko regėti, kad jis taip greit netektų kantrybės. Paskui vaikinas pakėlė akis į dangų, ir mergina pasekė draugo žvilgsnį. Viršum jų galvų prašvilpė šešėlis – nelyginant juodutėlė raketa su baisiai rūkstančia uodega. Regis, Danielis akimoju suprato, ką tai reiškia.

– Turiu eiti, – tarstelėjo jis.

– Kaip baisu. – Liusė nusigręžė. – Išdygsti iš niekur, surandi pretekstą kivirčui ir dingsti. Ką ir besakyti, tikroji meilė.

Jis pastvėrė Liusę už pečių ir papurtė, kol ji pakėlė akis.

– Tai išties tikroji meilė, – su tokia neviltimi išsunkė Danielis, jog Liusei sugniaužė širdį. – Tu žinai.

Jo akys suspindo violetine šviesa – jose nebuvo jokio pykčio, vien begalinė aistra. Toks žvilgsnis priverčia mylėti beatodairiškai, visa širdimi, ir ilgėtis žmogaus netgi tuomet, kai jis yra šalia.

Danielis pasilenkė pabučiuoti jos skruosto, bet Liusė – apsiašarojusi, visiškai sutrikusi – nusisuko. Dar išgirdo jo atodūsį, o paskui – sparnų plakimą.

Ne .

Kai atsisuko, Danielis jau buvo pusiaukelėje tarp vandenyno ir mėnulio. Angelo sparnai skaisčiai spindėjo mėnesienos juostoje. O po akimirkos jo nebegalėjai atskirti nuo kitų danguje žibančių žvaigždžių.

Penktas skyrius

KETURIOLIKA DIENŲ

Naktį, nurimus vėjui, atslinko rūkas ir storu sluoksniu užklojo visą Fort Brago miestą. Saulei patekėjus, migla neišsisklaidė, jos niaurumu viskas persismelkė. Tad visą penktadienį Liusė jautėsi it sulėtintame kine. Mokytojai nepajėgė susikaupti, atrodė išsiblaškę, pamokos vyko vangiai. Moksleiviai buvo apatiški, apsnūdę ir iš paskutiniųjų stengėsi ištverti neužmigę iki tos ilgos, drėgnos, monotoniškos dienos galo.

Kai pamokos galiausiai pasibaigė, Liusę apniko niaurus liūdesys. Ji nežinojo, ką veikia šioje mokykloje, kuri iš tiesų nebuvo jos mokykla, šiame laikiname gyvenime, kuris tik pabrėžė, kaip jai stinga realaus, pastovaus gyvenimo. Dabar mergaitei norėjosi tik susirangyti savo apatiniame gulte ir miegoti – ne vien dėl oro ar ilgos pirmos savaitės mokykloje, bet ir dėl kivirčo su Danieliu bei galybės klausimų, kurie visiškai sujaukė jai galvą.

Praėjusią naktį išsimiegoti neteko. Paryčio tamsoje ji vienui viena klupinėdama grįžo į savo kambarį. Ilgai vartėsi lovoje, negalėdama užsnūsti. Danielio paslaptingumas Liusės nebestebino, tačiau dėl to tikrai nebuvo lengviau. O tas įžeidus, paniekinantis įsakymas pasilikti mokyklos teritorijoje? Ar dabar devynioliktas amžius? Dingtelėjo mintis, jog galbūt šitaip Danielis su ja kalbėjo prieš šimtmečius, tačiau Liusė – kaip Džeinė Eir ar Elizabetė Benet – buvo tikra, kad toks tonas niekada nepatiko nė vienai ankstesniajai jos „aš“. Be abejo, nepatiko ir dabartinei.

Liusė susierzinusi kiūtino per rūką bendrabučio linkui. Akys blausėsi, tad ji slinko apgraibomis, kol galiausiai ranka užčiuopė durų bumbulą. Įvirtusi į tuščią, miglotą kambarį, neišsyk pastebėjo voką, kurį kažkas pakišo po durimis.

Vokas buvo rausvas, plonas, kvadratinis. Liusė pavartė jį rankose ir kitoje pusėje perskaitė savo vardą, atspausdintą mažomis vienodomis raidėmis. Atplėšė voką, visa širdimi trokšdama perskaityti Danielio atsiprašymą. Žinodama, atsiprašyti turi ir pati.