Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Taip, sava Valentino dienos tradicija, – susimąstė. – Bijūnai ir... nagi, reikėtų dar ko nors. Ar nereikėtų?

– Bijūnai ir... – Laužė galvą Liusė. Daugiau nieko nereikėjo. Ničnieko, tik Danielio ir... ką gi... – Ką pasakytum apie bijūnus ir bučinį?

– Labai labai gera mintis.

Tada jis pabučiavo ją. Lūpos prasivėrė su niekam neprilygstančiu geismu.

Audringas, naujas, tiriantis bučinys. Tarsi niekada nebūtų bučiavęsi.

Pirštus įpynęs į jos plaukus, karštai alsuojantis ties kaklu, lūpomis tyrinėjantis ausies spenelius, raktikaulį, gilią suknelės iškirptę Danielis paskendo bučiniuose. Nė vienas nepajėgė pakankamai kvėpuoti, tačiau nenorėjo liautis.

Liusės kaklu nuslinko karščio peršulys. Pulsas padažnėjo.

Ar vyksta tai?

Mirs iš meilės tiesiog čia, švytinčio balto miško viduryje. Nenorėjo palikti Danielio, nenorėjo išlėkti į dangų, į dar vieną juodą skylę, su vieninteliu bendrakeleiviu Bilu.

Velniai rautų tą prakeikimą. Kodėl ji prie jo prikaustyta? Kodėl negali išsilaisvinti?

Akyse susikaupė nusivylimo ašaros. Pasitraukė nuo Danielio lūpų, prispaudė savo kaktą prie jo kaktos ir sunkiai alsuodama laukė, kada ugnis nusvilins sielą ir pasiims šio kūno gyvenimą.

Tik... kai liovėsi bučiavusi Danielį, karštis atslūgo tarsi nuo ugnies nukėlus puodą. Ji vėl suskubo prie jo lūpų.

Karštis išsiskleidė joje it rožė vasarą.

Tačiau kažkas buvo kitaip. Ši ugnis nebuvo ta visa ryjanti, naikinanti liepsna, ištremdavusi ją iš praeitų gyvenimų kūnų ir ištisus teatrus paversdavusi dūmais. Šįkart Liusė juto šiltą, svaiginančią ekstazę, užplūstančią bučiuojant tą, kurį išties myli – tą, kuris tau skirtas amžiams. Ir dabar.

Danielis nervingai ją stebėjo, jusdamas, kad vyksta kažkas svarbaus.

– Ar kas nutiko?

Tiek daug reikėjo pasakyti...

Ant liežuvio galo sukosi tūkstančiai klausimų, tačiau tada vaizduotę supurtė gergždžiantis balsas.

Vienintelė Valentino diena, kurią judu galėsite praleisti drauge.

Kodėl taip yra? Tarp jų tvyrojo tiek daug meilės ir vis dėlto nei anksčiau, nei kada nors vėliau šios garsios romantiškos metų dienos vienas kito glėbyje jie nebepraleis.

Tačiau dabar stovi čia, sustingę akimirkoje tarp praeities ir ateities. Liūdnoje ir malonioje, brangioje, gluminančioje, keistoje ir neįtikėtinai gyvoje akimirkoje. Liusė nenorėjo jos sugadinti. Galbūt Bilas, gerasis jaunasis dvasininkas ir brangioji draugė Lora buvo savaip teisūs.

Galbūt yra gera tiesiog mylėti.

– Nieko tokio. Tiesiog bučiuok mane, bučiuok, bučiuok...

Danielis pakėlė Liusę nuo žemės ir laikė it liūliuotų. Lūpos priminė medų. Mergina apsivijo rankomis jo kaklą. Jo rankos palietė nugarą. Liusė vos galėjo kvėpuoti. Ją perpildė meilė.

Tolumoje suskambo bažnyčios varpai. Dabar prasidės traukimas iš Kupidono urnos, vaikinų rankos ras mylimąsias, merginų skruostai iš lūkesčio nuraus, kiekvienas tikėsis bučinio. Liusė užmerkė akis ir palinkėjo, kad kiekviena pora pievoje, kiekviena pora visame pasaulyje galėtų patirti tokį saldų bučinį, koks teko jai.

– Laimingos Valentino dienos, Liusinda.

– Laimingos Valentino dienos, Danieli. Tebūnie dar daug tokių dienų.

Danielis šiltai, viltingai pažvelgė ir linktelėjo.

– Pažadu.

Epilogas

SARGAI

Pievoje keturi trubadūrai baigė paskutiniąją dainą ir pasitraukė nuo scenos, atlaisvindami ją Kupidono urnai. Kai prie pakylos ėmė rinktis kikenantys, susijaudinę vieniši jaunuoliai ir merginos, trubadūrai nusliūkino šalin.

Vienas po kito pakėlė kaukes.

Šelbė nusviedė savo fleitą, Mailsas dar sykį sučirpino lyros stygas, o Rolandas suderino išpuoštą liutnią. Ariana įdėjo obojų į siaurą medinį dėklą ir nuėjo pasivaišinti dideliu puodeliu punšo. Tačiau susiraukė ir pridėjo ranką prie kaklo žaizdą dengiančio kruvino audinio.

– Puikiai improvizavai, Mailsai, – pasakė Rolandas. – Ko gero, jau kažkur anksčiau grojai lyra?

– Pirmą kartą, – nerūpestingai atsakė Mailsas, nors buvo akivaizdu, jog komplimentas nudžiugino. Dirstelėjo į Šelbę ir spustelėjo jos ranką. – Turbūt gerai grojau todėl, kad akompanavo Šelbė.

Mergina ėmė vartyti akis, tačiau netrukus liovėsi ir palinkusi švelniai pakštelėjo Mailsui į lūpas.

– Taip, gali būti.

– Rolandai? – staiga paklausė Ariana ir apsisuko, norėdama apžiūrėti pievą. – Kas nutiko Danieliui ir Liusindai? Prieš akimirką jie buvo štai ten. Ak, – taukštelėjo sau į kaktą. – Ar meilėje negali būti teisybės?

– Mes ką tik matėme juos šokančius, – atsakė Mailsas. – Neabejoju, jiems viskas gerai. Jiedu kartu.

– Aiškiai pasakiau Danieliui: Sukitės su Liusinda pievos centre, kur galėtume jus matyti. Panašu, kad jis vis dar nesuvokia, kiek pastangų visa tai kainuoja!

– Manau, jis turėjo kitų planų, – mąsliai ištarė Rolandas. – Meilė kartais taip elgiasi.

– Ei, atsipalaiduokite, – Šelbės balsas nuramino kitus. Atrodė, kad naujai gimusi jos meilė sutvirtino pasitikėjimą pasauliu. – Mačiau Danielį, besivedantį ją į mišką. Tuo keliu. Stokit! – suriko ir truktelėjo juodą Arianos apsiaustą. – Nesekite iš paskos. Nejaugi nemanote, kad po visko jie nusipelnė šiek tiek laiko pabūti vieni?

– Vieni? – sunkiai atsiduso Ariana.

– Vieni.

Rolandas priėjo prie Arianos ir atsargiai, vengdamas sužeisto kaklo, apglėbė.

– Taip, – Mailso pirštai susipynė su Šelbės. – Jie nusipelnė šiek tiek laiko pabūti vieni.

Tą akimirką po žvaigždėmis visus persmelkė paprastutis suvokimas. Kartais nepajėgiančiai atsiplėšti nuo žemės meilei prireikia angelų sargų pagalbos. Tačiau, kai ji, pirmą kartą ruošdamasi skrydžiui, suplazda sparnais, reikia tikėti, jog pakils ir nusklęs aukščiau visų įmanomų viršūnių, į dangų, ir dar toliau.