Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Palinko prie Tesrielės, užgulė ją ir sugriebė strėlę. Tesrielės kraujas beprotiškai degino. Ariana suriko. Keistas, ant angelo kūno patekusio demoniško kraujo sukeltas skausmas priminė tūkstančius atšipusių, į jos sielą smingančių kalavijų.

Kraujas susimaišęs su krauju buvo dar blogiau.

Ariana sugriežė dantimis ir pamėginusi ištraukti strėlę iš demonės rankos kone paklaiko iš skausmo.

– Paleisk mane!

Tesės nagai perdrėskė angelės gerklę. Pasipylė kraujas. Ariana sustūgo it žvėris.

Susiliejęs su Tesrielės krauju, jos kraujas užvirė, pavirto rūgštimi ir nusvilino odą. Kur tik kairiajame kūno šone susimaišydavo jųdviejų kraujas, ten iškildavo burbulai, bjaurūs randai nusėjo gumbais koją, liemenį ir kaklą.

Ariana nepasitraukė.

– Pažvelk, ką padarei, – netekusios tiek daug kraujo Tesės lūpos pamėlo. Kančią pabrėžė sadistiškas juokas. – Netgi mano kraujas tau reiškia anatemą[10], o man toks yra tavasis. Jie visada... – Balsas sutrūkčiojo, akys ėmė klaidžioti. – Jie visada tą sakė.

– Nejudėk!

Ariana pamėgino nekreipti dėmesio į deginančią rūgštį.

Rūpėjo tik tai, kaip sustabdyti Tesės kraujavimą. Nežinodama, ką daryti, suėmė rankomis abu suglebusius sparnus.

– Tu viską tik sunkini! – suspigo Tesė.

– Liaukis! Jau netekai pernelyg daug kraujo.

Demonę ėmė purtyti konvulsijos, tačiau ji padėjo ranką ant akmens ir pakėlė galvą tiek, kad užtektų įdėmiai pažvelgti į Arianos akis.

– Sudaužei man širdį. Negali būti ta, kuri mane išgydys.

Arianos lūpa suvirpėjo.

– Galiu. Išgydysiu.

Ji įsikabino į pienininkės suknelę ir ploną audinį dantimis suplėšė į skiautes. Nepadės , – galvojo vyniodama bei tempdama medžiagą į negrabiai sukurptą raištį ir kruopščiai dengdama juo kraujuojantį kairįjį Tesės sparną.

Greitai susuko kitą raištį. Pirštai nutirpo nuo šalčio ir baimės. Tesės kūnas priešinosi, tačiau jos akys buvo užmerktos. Demonė nereagavo į Arianos įtikinėjimus pabusti.

Raiščiai nepadės. Tesės žaizdoms reikėjo dangiškų jėgų įsikišimo. Reikėjo Gabės pagalbos, kuri tikrai įtūš, tačiau ji buvo Gabė , todėl vis tiek padės. Tesės sparnai niekada nebus tokie kaip anksčiau, tačiau galbūt vieną dieną ji vėl galės skristi.

Tik kai kiek įmanydama geriau sutvarstė Tesės sparnus, Ariana pažvelgė į savo pačios kūną. Išvydo apgailėtiną vaizdą.

Kaklą degino skausmas. Kairysis suknelės šonas sudriskęs į skutus. Oda išmarginta nutekėjusiu krauju, sidabriniais pūliais, angeliško kūno audinio gabalėliais. Neturėjo kuo apsirišti žaizdų. Visą medžiagą sunaudojo Tesei.

Įsikniaubė į demonės sterblę ir sukūkčiojo. Reikėjo pagalbos, tačiau apdegusi ir išvargusi nešti Tesės negalėjo. Šiaip ar taip – kokia prasmė? Galbūt Tesė buvo teisi: kai vienas mylimasis kenčia sudaužytos širdies skausmą, kad ir kaip stipriai kitas norėtų padėti, pagydyti nesugebės.

Ariana suvokė, jog kiekviena būtybė, prieš puldama mylėti, turi išmokti pasitenkinti vienatve, nes nežinia kada kitas mylimasis iš tos meilės pasitrauks. Didžiulis paradoksas: sieloms reikia vienai kitos, tačiau taip pat būtina, kad jos to poreikio ilgėtųsi.

– Turiu keliauti, – sušnibždėjo angelė Tesei. Ši alsavo sunkiai, paviršutiniškai. – Atsiųsiu pagalbą. Kas nors atvyks ir tavimi pasirūpins.

– Mylėsiu tave ir niekada nepamilsiu nieko kito. Įrodysiu tai iškeliaudama ir kovodama už tokią meilę, kokia dalijomės mudvi, už meilę, kuria tikiu. Viliuosi, jog vieną dieną rasi tą, kurio ieškai, – Arianos skruostu nuslydo ašara. – Laimingos Valentino dienos, mano vienintele.

Danguje lanku švystelėjo krintanti žvaigždė. Šiaurė. Kryptis, kuria Ariana turės skristi, norėdama rasti Danielį ir Liusindą.

Kol angelė kilo nuo uolos, tvinkčiojo kaklas, nors pati buvo sužeista, sparnai išliko galingi ir nepaliesti. Plačiai juos ištiesė ir nuskrido.

_______________

[9] Azazelis – pragaro ginklakalys ( vert. past.).

[10] Anatema (gr. Ανάθεμα – atskyrimas, pašalinimas) – klaidatikių atskyrimas nuo Krikščionių bendruomenės (Bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija. Buvo praktikuojama viduramžiais visose krikščioniškose ( vert. past. ).

AMŽINA MEILĖ

DANIELIO IR LIUSINDOS VALENTINO DIENA

Pirmas skyrius

LABAI SENA MEILĖ

Liusė atitoko tolimiausiame siauros alėjos gale. Virš galvos žiojėjo saulės išblukinto dangaus prorėža.

– Bilai? – sušnibždėjo.

Jokio atsakymo.

Išsvirduliavo iš Pranešėjo ir nieko nesuvokė. Kur ji dabar? Kitame alėjos gale plieskė ryški šviesa. Išgirdo bruzdesį. Kažkokia žmonių prikimšta turgavietė. Liusė pastebėjo vaisius ir iš rankų į rankas keliaujančius naminius paukščius.

Geliantis vėjas alėjoje telkšančias balas pavertė tiže, tačiau vilkėdama juoda pokylių suknele Liusė prakaitavo... Kur pirmąsyk užsivilko šią sudriskusią suknelę? Karaliaus puota Versalyje. Rado ją kažkokios princesės spintoje. Paskui nenusivilkusi šio drabužio atsidūrė spektaklyje Henris VIII , Londone.

Pauostė petį. Tebedvokė dūmais nuo Globe teatrą sudeginusio gaisro.

Iš viršaus atsklido garsus trenksmas. Plačiai atsilapojo langinės. Dvi moterys iškišo galvas pro langus antrame aukšte. Liusė krūptelėjo, prisispaudė prie šešėlyje stūksančios sienos ir ėmė klausyti susijaudinusių moterų pokalbio prie skalbinių virvės.

– Ar Lora stebės iškilmes? – prie virvės segdama didžiules šlapias kelnes paklausė apkūnoka moteris paprastu pilku gobtuvu.

– Stebėjimas nieko blogo, – atsakė kita, jaunesnė moteris. Papurtė sausus lininius marškinius ir išmaniai sulankstė. – Jeigu tik pati nedalyvaus tuose nepadoriuose žaidimuose. Kupidono urna! Oi! Lorai tik dvylika metų! Pernelyg jauna, kad kam nors sudaužytų širdį!

– Ak, Sale, – vos šyptelėjusi atsiduso kita moteris. – Tu tokia griežta. Švento Valentino diena skirta visoms širdims, jaunoms ir senoms. Juk ir judviem su ponu nepakenktų šiek tiek romantikos, tiesa?

Į alėją įsuko vienišas prekeivis. Vyras vilkėjo mėlyną tuniką ir mėlynas aptemptas kelnes. Stūmė medinį karutį. Moterys įtartinai jį nužvelgė ir sušneko tyliau.

– Kriaušės, – uždainavo pardavėjas prie atvirų langų, kuriuose moterų galvų ir rankų nebebuvo. – Apvalus meilės vaisius! Kriaušė jūsų Valentinui pavers ateinančius metus tikra saldybe.

Liusė nuslinko palei sieną prie alėjos galo. Kur Bilas? Tik dabar suvokė, kaip stipriai tapo priklausoma nuo tos mažytės chimeros. Reikėjo kitų drabužių. Užuominos, kur ir kokiame laikotarpyje atsidūrė. Informacijos apie tai, ką ji čia veikia.

Kažkoks viduramžių miestas. Valentino dienos šventė. Kas galėjo pamanyti, jog tradicija tokia sena?

– Bilai! – sušnibždėjo.

Ir vėl nesulaukė atsakymo.

Pasiekė kampą ir apsidairė.

Priešais stūksančios masyvios ir didingos pilies vaizdas privertė stabtelėti. Į mėlyną dangų kilo pasakų bokštai. Nuo aukštų stiebų švelniai plaikstėsi auksaspalvės vėliavos. Kiekvienoje buvo išsiuvinėtas liūtas. Liusė beveik tikėjosi išgirsti trimitų gausmą. Atrodė, kad netyčia atsidūrė pasakoje.

Mergina instinktyviai panoro, kad čia būtų Danielis. Aplink tvyrojo toks grožis, kad nepasidalijęs su tuo, kurį myli, tiesiog negalėjai viskuo patikėti.

Tačiau Danielio nebuvo. Tik mergina.

Šią merginą Liusė pažino akimirksniu.