Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Štai koks reikalas: dabar Valentino diena, arba kitaip sakant, ankstyvoji jos forma. Danielis – riteris, tai reiškia, kad gali rinktis vakarėlius. Gali savo apsilankymu pagerbti nesibaigiančią, bažnyčios palaimintą aukštuomenės šventę jo lordo pilyje, – Bilas mostelėjo galva į už jų kylančius baltus bokštus. – Neabejoju, ten bus puikus keptas elnias, galbūt netgi su žiupsneliu druskos, juk privalai draugauti su dvasininkija . Juk tai jų puota.

Liusė dirstelėjo atgal, į pasakų pilį. Ten gyveno Danielis? Ar jis dabar už tų sienų?

– Arba, – tęsė chimera, – jis gali linksmintis tikrame vakarėlyje, šiąnakt surengtame pievoje, ne tokiems gerbiamiems prasčiokams, kur alus liejasi it vynas, o vynas teka it alus. Jie šoks, valgys ir, svarbiausia, eis pas mergas.

– Eis pas mergas?

Bilas maža rankele pamosikavo ore.

– Tau nėra dėl ko jaudintis, mieloji. Danielio akys mato tik vienintelę mergiotę iš visų. Kalbu apie tave.

– Merga, – ištarė Liusė žvelgdama į šiurkštaus audinio suknelę.

– Yra viena pasileidusi merga, – Bilas niuktelėjo Liusei alkūne, – kuri dalyvaus mugėje ir pro kaukės akių plyšius minioje ieškos savo gražuolio, – patapšnojo jai skruostą. – Argi neskamba nuostabiai, mažoji sese?

– Ne linksmybių ieškoti atkeliavau, Bilai.

– Pamėgink vieną vakarą, kas žino, tau gali patikti. Daugeliui žmonių patinka.

Liusė nurijo seiles.

– Tačiau, kas nutiks, kai jis mane ras? Ką turėčiau sužinoti prieš sudegdama, prieš...

– Tprū, tprū! – suriko Bilas. – Lėčiau, karštakoše. Juk sakiau – šis vakaras skirtas tik linksmybėms. Šiek tiek romantikos. Naktis, – mirktelėjo, – mums abiem.

– O kaip prakeikimas? Kaip galiu viską mesti ir švęsti Valentino dieną?

Užuot atsakęs išsyk, padaras mąsliai patylėjo.

– O jeigu pasakyčiau, kad ši Valentino diena yra vienintelė, kurią jūs, vaikai, galite praleisti drauge?

Žodžiai Liusę pribloškė.

– Vienintelė? Mes... niekada nešventėme Valentino dienos?

Bilas papurtė galvą.

– Po šiandienos? Ne.

Liusė prisiminė dienas Doveryje, kai jiedvi su Kele stebėdavo kitas mergaites, kurios Valentino dieną gaudavo šokoladinių širdelių ir rožių.

Sielojimasis dėl to, kokios vienišos jos likdavo su savo braškiniais pieno kokteiliais vietinėje užkandinėje, tapo tradicija. Jos leisdavo ištisas valandas spėliodamos, ar egzistuoja bent mažytė tikimybė kada nors Valentino dieną būti pakviestoms į pasimatymą.

Mergina nusijuokė. Nelabai ir suklydo: Liusė niekada nešventė Valentino dienos su Danieliu.

Dabar Bilas pasakoja, kad ji teturi šią naktį.

Paieška keliaujant Pranešėjais, visos pastangos sulaužyti prakeikimą ir sužinoti, kas glūdi už visų jos reinkarnacijų, begalinio ciklo pabaigos siekimas – taip, visa tai buvo svarbu. Be jokios abejonės.

Tačiau juk pasaulis nepasibaigs, jeigu šį vienintelį kartą ji pasidžiaus drauge su Danieliu?

Pakėlė galvą į Bilą.

– Kodėl dėl manęs tai darai? – paklausė.

Chimera truktelėjo pečiais.

– Turiu širdį, jaučiu silpnybę...

– Kam? Valentino dienai? Kodėl aš tuo netikiu?

– Netgi aš kadaise mylėjau ir praradau.

Akimirkos dalelę atrodė, kad Bilas nuliūdo ir susimąstė. Įsmeigė akis į Liusę ir sušnarpštė.

Mergina nusikvatojo.

– Gerai, – pasakė. – Pasiliksiu. Tik šiąnakt.

– Puiku, – padaras staiga pašoko ir kreiva letena parodė į alėją. – Dabar eik, pasilinksmink, – sušnairavo. – Tiesą pasakius, pasikeisk suknelę. Tada pasilinksmink.

Antras skyrius

PRIEŠTARINGA SIELA

Po kelių valandų Liusė padėjo alkūnes ant nedidelės palangės.

Žiūrint iš antro namo aukšto gyvenvietė atrodė kitaip. Sujungtų akmeninių pastatų labirintas, šen ir ten – šiaudiniai stogai. Tarsi viduramžių daugiabutis.

Vėlyvą popietę daugelis langų ir tas, pro kurį žvelgė Liusė, buvo apdengti tamsiai žaliomis gebenėmis ar tankiomis, į vainikus supintomis bugienio šakomis. Tai reiškė, jog vakare mieste vyks mugė.

Valentino diena , – susimąstė Liusė. Juto, jog Liusinda bijo.

Kai Bilas dingo už pilies ribų švęsti savo paslaptingojo „laisvadienio“, įvykiai ėmė klostytis labai greitai. Ji viena klajojo po miestą, kol tarsi iš niekur išdygo keleriais metais vyresnė mergina ir nutempė Liusę drėgnais bei šaltais laiptais į šį mažytį dviejų kambarių namelį.

– Pasitrauk nuo lango, sese, – iš kambario atsklido aukštas garsus balsas. – Įleisi Valentino dienos skersvėjį!

Mergina buvo vyresnioji Liusindos sesuo Helena, o aprūkęs dviejų kambarių namas – vieta, kur ji su šeima gyveno. Pilkos patalpos sienos buvo tuščios, o baldus atstojo medinis suolas, stalas ant kryžmai sunertų kojų ir šūsnis miegoti skirtų šiaudinių čiužinių. Ant grindų paskleista šiurkščių šiaudų ir pabarstyta levandų – menkutis bandymas atsikratyti bjauraus lajinių žvakių skleidžiamo kvapo.

– Tuoj! – šūktelėjo Liusė.

Mažytis langelis buvo vienintelė vieta, kur nekamavo klaustrofobija.

Apačioje, dešinėje pusėje, ji matė jau anksčiau pastebėtą turgavietę, o pakankamai pasilenkusi galėjo išvysti baltos akmeninės pilies kraštelį. Šis erzinantis vaizdas nedavė Liusindai ramybės – Liusė tą jautė sieloje, kurią abi dalijosi – nes tą vakarą, kai Liusinda pirmąkart rožių sode sutiko Danielį, grįžusi namo atsitiktinai išvydo jį, svajingai žvelgiantį pro aukščiausio bokšto langą. Nuo to laiko mergina kiekviena įmanoma proga stengėsi vėl jį pamatyti, tačiau vaikinas nebesirodė.

– Į ką ji taip ilgai spokso? – sušnibždėjo kitas balsas. – Kas gali būti taip įdomu?

– Gerasis Viešpats težino, – atsiduso Helena. – Mūsų sesuo nugrimzdusi į svajones.

Liusė lėtai apsisuko. Dar niekada kūnas nebuvo toks keistas. Viduramžių Liusindos dalis apatiška ir suglebusi, sužlugdyta meilės, kurią prarado. Buvo tuo įsitikinusi. Liusindos Prais dalis tvirtai laikėsi minties, jog vilties yra.

Paprasčiausia užduotis – kalbėtis su priešais stovinčiomis trimis merginomis, kurių dailius veidus iškreipė nerimas – reikalavo didelių pastangų.

Viduryje stovinti aukščiausia mergina buvo Helena, vienintelė Liusindos sesuo ir vyriausia iš penketo vaikų. Ką tik ištekėjo, todėl, tarsi norėdama tą pabrėžti, tankius šviesius plaukus buvo susipynusi į dvi kasas ir susegusi į solidų kuodą.

Šalia Helenos stovėjo Lora, jaunoji kaimynė. Liusė suprato, kad tai mergina, apie kurią prie skalbinių virvės plepėjo dvi moterys. Tik dvylikos metų, o jau kerinčiai žavi. Šviesiaplaukė didelėmis mėlynomis akimis juokėsi taip garsiai ir žaismingai, kad, ko gero, girdėjo visas miestas.

Loros motinos globėjiškumas ir tai, ką Liusindai pasakojo pati mergina – apie pasiglostymus su berniukais pažais vėsiuose lordo miško užkampiuose – sukėlė juoką. Liusė susivaldė. Tai, ką ji sužinojo iš Liusindos minčių apie Lorą, priminė jai Arianą. Kaip ir angelę, Lorą lengva įsimylėti.

Kambaryje buvo ir Eleonora, seniausia, artimiausia Liusindos draugė. Abi užaugo it seserys, vilkėdamos viena kitos drabužius. Ir riedavosi kaip seserys. Eleonora turėjo aštrų liežuvį ir dažnai kandžiomis pastabomis sunaikindavo svajingus Liusindos sumanymus. Tačiau jai sekėsi stipriai mylimą draugę grąžinti į realybę. Liusė suvokė, jog toji draugystė ne itin skyrėsi nuo dabarties santykių su Šelbe.

– Na? – paklausė Eleonora.

– Na, kas gi? – išsigando Liusinda. – Nespoksokite visos į mane!