Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Eis į šventę ir susiras Danielį. Parodys Liusindai, kokia galinga gali būti jų meilė.

Šįvakar bus šokiai. Ore tvyros magija. Ir – netgi jeigu tai bus vienintelis kartas visoje ilgoje Danielio ir Liusindos istorijoje – šįvakar ji patirs ypatingą džiaugsmą, galėdama Valentino dieną praleisti su tuo, kurį myli.

Trečias skyrius

DŽIUGI NETVARKA

– Eleonora! – suriko Liusė tankioje šokėjų minioje pro šalį energingu džigo[11] ritmu šokinėjančiai draugei.

Tačiau Eleonora neišgirdo.

Sunku pasakyti, ar Liusės balsą užgožė patenkintos minios, stebinčios lėlių teatro spektaklį, šūksniai. Pasirodymas vyko vienoje kilnojamųjų scenų, įrengtų vakarinėje šokių aikštės pusėje, ir buvo skirtas triukšmingai, alkanai miniai, išsirikiavusiai palei ilgus maisto stalus rytinėje pievos dalyje. Galbūt balsas nugrimzdo pievos viduryje nerūpestingai straksinčių, besisukinėjančių ir ratu skriejančių, romantiškai nusiteikusių šokėjų minioje.

Atrodė, kad Valentino mugės šokėjai ne tik šoka – jie rėkavo, juokėsi, visa gerkle pritarė trubadūrų dainoms, šaukė draugus per visą purviną šokių aikštę. Darė viską vienu metu. Ir iš visų plaučių.

Draugė atsidūrė ten, kur Liusės nebegirdėjo. Šokio žingsneliais trypčiojo ir sukosi ąžuolais apjuostoje pievelėje. Liusei neliko nieko kito, tik vėl atsisukti į nerangųjį partnerį ir tūptelėti.

Išstypęs pagyvenęs vyras pageltusiais skruostais ir netaisyklingomis lūpoms bei sukumpusiais pečiais atrodė tarsi norėtų pasislėpti už per mažos lūšies kaukės.

Tačiau Liusindai tai nerūpėjo. Ji neprisiminė, kada taip smagiai šoko. Jie šoko nuo pirmo saulės bučinio horizontui, o dabar danguje it šarvai švytėjo žvaigždės. Praeities danguje visada švietė tiek daug žvaigždžių. Naktis buvo vėsi, tačiau Liusės veidas nuraudo, o kakta sudrėko nuo prakaito. Besibaigiant dainai, ji padėkojo partneriui ir trokšdama pasprukti prisigretino prie šokėjų eilės.

Juk džiugiai bešokdama po žvaigždėmis, Liusė nepamiršo tikrosios savo buvimo čia priežasties.

Nužvelgė pievą ir sunerimo: jeigu Danielis kažkur ten, gali jo ir nerasti. Ketvertas juokdarių, kostiumais apsivilkusių trubadūrų susirinko ant išklypusios pakylos šiaurinėje pievos pusėje ir timpčiodami liutnių bei lyrų stygas uždainavo dainą, sentimentalią it Bitlų baladė. Vidurinės mokyklos šokiuose šios lėtos dainos vienišas merginas – ir Liusę – priversdavo sunerimti, tačiau čia dainas derino su judesiais ir nė vienas nelikdavo be partnerio. Tiesiog griebdavai artimiausią šiltą kūną, laimei ar nelaimei, ir šokdavai. Šį kartą – džigas su pasišokčiojimais, šokis judant ratu, susibūrus į maždaug aštuonių žmonių grupeles. Liusė juto, kad kai kuriuos judesius Liusinda žino iš prigimties, kitus buvo lengva išmokti.

Jeigu tik Danielis čia būtų...

Liusė pasitraukė į pievos pakraštį. Norėjo pailsėti. Apžiūrinėjo moterų sukneles. Šiuolaikiniais standartais suknelės nebuvo itin prašmatnios, tačiau moterys vilkėjo jas taip išdidžiai, kad apdarai atrodė tokie pat elegantiški kaip ir matyti Versalyje. Vyravo vilnoniai audiniai, keletas suknelių buvo puoštos medvilnės ar drobės elementais, įsiūtais apykaklėje arba apsiuvuose. Daugelis miestelėnų teturėjo vieną porą batų, todėl visur švysčiojo nudėvėti odiniai aulinukai. Tačiau Liusė greitai suprato, jog šokiams tokia avalynė kur kas patogesnė nei kojas spaudžiantys aukštakulniai.

Mūvėdami geriausius bridžius vyrai atrodė it dabitos. Dauguma dėl šilumos vilkėjo ilgas vilnones tunikas. Gobtuvai karojo ant pečių – šį vakarą nešalo, oras buvo gana šiltas. Daugelis vyriškų odinių kaukių mėgdžiojo miško gyvūnų snukius ir derėjo prie gėlėmis išmargintų moteriškų veido apdangalų. Kelios moterys mūvėjo brangiai atrodančias pirštines. Tačiau kitos šįvakar Liusės paliestos rankos buvo šaltos, suskirdusios ir raudonos.

Iš purvinų palei pievą besidriekiančių kelių spoksojo katės. Kūnų maišalynėje savo šeimininkų ieškojo šunys. Oras kvepėjo pušimi, prakaitu, bičių vaško žvakėmis ir saldžiu šviežiai keptų meduolių muskusu.

Prasidėjus naujai dainai, Liusė pastebėjo Eleonorą. Ši atrodė nudžiugusi, kad ją išgelbėjo iš raudona lapės snukio kauke pasipuošusio vaikino rankų.

– Kur Lora?

Eleonora mostelėjo į medžius, kur jų jaunoji draugė kažką šnibždėdama glaudėsi prie nepažįstamo vaikinuko. Mosikuodamas ore jis rodė knygą. Atrodė, kad Loros partneris itin daug dėmesio skyrė savo plaukams. Dėvėjo kaukę, primenančią triušį.

Besibraudamos per minią abi merginos sukikeno. Ant žolėje ištiestos vilnonės paklodės sėdėjo Helena su vyru. Abu dalijosi mediniu pašildyto sidro puodeliu ir nerūpestingai juokėsi. Liusė ir vėl pajuto, kaip ilgisi Danielio.

Visur įsimylėjėliai. Netgi Liusindos tėvai išėjo į šventę. Jiedu žingsniavo pieva, o šiurkšti balta tėvo barzda braižė motinos skruostą.

Liusė atsiduso, pirštais pačiupinėjo kišenėje gulinčią nėriniuotą servetėlę.

Rožės raudonos, žibutės mėlynos . Jeigu ne Danielis rašė šiuos žodžius, tada kas?

Kai paskutinį kartą gavo žinutę tariamai nuo Danielio, tai buvo Atstumtųjų spąstai...

Kemas ją išgelbėjo.

Sprandą nutvilkė karštis. Ar tai spąstai? Bilas sakė, jog tai tik Valentino vakarėlis. Tiek daug padėjo paieškose, vargu ar būtų palikęs ją vieną, jeigu egzistuotų koks realus pavojus. Tiesa?

Liusė nuginė šalin tą mintį. Bilas žadėjo, jog čia bus Danielis. Ji patikėjo. Tačiau laukimas žudė.

Mergina nusekė paskui Eleonorą prie ilgo stalo, kur stovėjo lėkštės ir dubenys kasdienio, šiupinį primenančio maisto. Pamatė pjaustytą antį su kopūstais, ant iešmų keptus triušius, katiliukus su mažyčiais ryškiai oranžiniu padažu užpiltais žiediniais kopūstais. Lėkštėse krūvelėmis gulėjo obuoliai, kriaušės, iš aplinkinių miškų surinkti džiovinti serbentai. Per visą medinį stalą driekėsi beformiai apdegę mėsos ir vaisių gabalai.

Liusė žvelgė į vyrą, kuris nuo per liemenį apjuosto diržo nusegė plokščią peilį ir atsipjovė didelį pyrago gabalą. Beišeinančiai pro duris, Liusindos motina padavė negilų medinį šaukštą, kurį ji pasikabino ant liemenį juosiančios vilnonės virvelės. Šie žmonės buvo pasirengę valgyti, taisyti ir kovoti. Liusė buvo pasirengusi mylėti.

Šalia vėl išdygo Eleonora ir prie nosies pakišo košės dubenėlį.

– Ant viršaus – agrastų uogienė. Tavo mėgstamiausia.

Liusė panardino šaukštą į tirštą mišinį. Pasklido gardus aromatas. Burnoje susikaupė seilės. Košė buvo karšta, maistinga ir skani – kaip tik tai, ko reikia, kad sukauptų jėgas kitam šokiui. Pati to nesuvokdama, suvalgė viską.

Nustebusi Eleonora dirstelėjo į tuščią dubenį.

– Išalkai šokdama?

Sušilusi ir patenkinta Liusė linktelėjo. Tada pastebėjo du rudomis sutanomis vilkinčius dvasininkus. Jie sėdėjo atokiau nuo minios, ant medinio suolo po guobos medžiu. Nė vienas nedalyvavo linksmybėse. Labiau priminė prižiūrėtojus nei ūžautojus, tačiau jaunesnysis pagal ritmą judino kojas. Kitas susiraukšlėjusiu veidu niūriai žvelgė į minią.

– Viešpats mato ir girdi šį nepadorų ištvirkavimą, vykstantį taip netoli Jo namų, – paniekinamai ištarė raukšlėtasis vyras.

– Dar arčiau, – nusijuokė kitas dvasininkas. – Ar atsimenate, pone Doketai, kiek bažnyčios aukso nukeliavo Jo Šviesybės pokyliui, surengtam Valentino dienos proga? Už tą elnią sumokėta dvidešimt aukso monetų? Šių žmonių linksmybės kainuoja tik šokiams skiriamą energiją. O šoka jie kaip angelai.