Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Labas.

– Labas, – Liusė įtraukė oro.

Aukštas, raumeningas, be galo paslaptingas. Pažintų jį bet kur. Mergina ištiesė rankas, trokšdama pajusti ryšį, saldžiausią jausmų antplūdį, prisilietus prie tikrojo mylimojo odos...

Danielis.

Muzika jau ketino pranešti, kad metas keisti partnerius, ir sulėtėjo – beveik magiškai virto nuostabiai gražiu kūriniu.

Pievoje išdėliotų žvakių liepsnelės vėl sumirgėjo tamsaus dangaus fone, atrodė, kad visas pasaulis sulaikė kvapą. Liusė įsistebeilijo į Danielio akis ir visi judesiai bei spalvos aplink jį išbluko.

Ji rado jį.

Jo rankos išsitiesė, apjuosė jos liemenį. Liusės kūnas suvirpo nuo prisilietimo malonumo ir sutirpo Danielio glėbyje. Nieko pasaulyje nebuvo nuostabesnio už šokį su jos angelu. Pėdos bučiavo žemę lengviausiais žingsneliais, juk skrydis Danielio kūnui buvo įgimtas. Merginos širdis džiugiai plazdėjo. Taip būdavo tik tada, kai šalia jusdavo mylimąjį.

Nieko nebuvo nuostabesnio. Galbūt išskyrus jo bučinį.

Liusės lūpos prasiskyrė laukdamos, tačiau Danielis tik stebėjo ir gėrė ją akimis.

– Maniau, niekada neateisi, – ištarė ji.

Liusė prisiminė pabėgimą Pranešėjais iš savo namų sodo, praeities gyvenimų gaudynes ir degančius praeities kūnus, prisiminė kovas, kurias juodu su Danieliu patyrė tam, jog ji liktų saugi ir gyva. Kartais buvo lengva pamiršti, kaip puikiai jiedviem drauge sekėsi. Koks jis mielas, koks geras. Būdama drauge Liusė jautėsi it skristų.

Vieno žvilgsnio užteko, kad mažyčiai rankų plaukeliai pakiltų, o skrandis imtų nervingai vartytis. Šis pojūtis ničnieko nereiškė, palyginti su tuo, kas jai nutikdavo bučiuojant Danielį.

Jis pakėlė kaukę ir taip stipriai priglaudė merginą prie savęs, kad ši nebegalėjo pajudėti. Nenorėjo. Įdėmiai tyrinėjo kiekvieną veido dalelę, ilgiausiai akimis užsibūdama ties švelnia lūpų kreive. Viską ištyrusi, negalėjo patikėti. Tikrai jis!

– Visada pas tave grįšiu, – jo akys gramzdino ją į transą. – Niekas negali manęs sulaikyti.

Trokšdama jį pabučiuoti, Liusė pasistiebė ant pirštų galiukų, tačiau Danielis prie lūpų prispaudė pirštą ir nusišypsojo.

– Eime su manimi, – sušnibždėjo imdamas už rankos.

Nusivedė ją pro pievos pakraštį, besilinksminančiuosius, juosiančių ąžuolų žiedą. Aukšta žolė kuteno pėdas, kelią nušvietė mėnesiena. Pagaliau jie įžengė į vėsią miško tamsą. Ten Danielis pakėlė mažą švytintį žibintą, tarsi plano dalį.

– Kur mes einame? – paklausė Liusė, nors, kol jie drauge, tai nebuvo svarbu.

Danielis tik papurtė galvą ir nusišypsojo. Ištiesė ranką ir padėjo jai peršokti ant tako užvirtusią medžio šaką.

Beeinant muzika tilo, galiausiai tapo sunkiai atskiriama nuo tylaus pelėdų ūkavimo, voverių šnarėjimo medžiuose ir švelnios lakštingalos giesmės. Žibintas Danielio rankoje šokinėjo, šviesa trūkčiojo, krito ant nuogų šakų raizgalynės priešais juos. Kadaise Liusė būtų sunerimusi dėl miško šešėlių, tačiau dabar tie potyriai atrodė tūkstantmečio senumo.

Jiedu ėjo susikibę rankomis. Pėdomis pajuto siaurutį akmenukais nubertą takelį. Naktis vėso, ieškodama šilumos mergina prigludo prie Danielio ir jaukiai įsitaisė apgaubusių rankų glėbyje.

Priėjo kryžkelę. Vaikinas akimirką stabtelėjo tarsi pasiklydęs. Atsisuko į Liusę.

– Viską paaiškinsiu, – ištarė. – Esu skolingas tau Valentino dienos dovaną.

Liusė nusijuokė.

– Nesi skolingas. Tik noriu būti su tavimi.

– Tačiau gavau tavo dovaną...

– Mano dovaną? – Liusė nustebusi pakėlė akis.

– Sujaudino mane iki širdies gelmių, – paėmė jos ranką. – Turiu atsiprašyti už tai, kad verčiau tave sunerimti dėl mano jausmų. Iki pat vakar dienos nemaniau, kad galėsiu su tavimi šiąnakt čia susitikti.

Kranktelėjo varna, praskriejo virš galvų ir nutūpė ant kreivos šakos.

– Tada atjojo pasiuntinys ir perdavė visiems mano prižiūrimiems riteriams griežtą nurodymą dalyvauti mugėje. Kone nuvariau arklį – taip skubėjau šįvakar rasti tave. Tiesiog troškau atsidėkoti tau už labai apgalvotą dovaną.

– Bet, Danieli, aš ne...

– Ačiū, Liusinda, – vaikinas parodė odinį dėklą durklui.

Liusė stengėsi neparodyti sumišimo, tačiau to daikto anksčiau niekada nematė.

– Ak, – patyliukais nusijuokė ir pirštais pačiupinėjo servetėlę kišenėje. – Ar kartais nejauti, kad kažkas mus stebi?

Danielis nusijuokė.

– Visą laiką.

– Gal tai mūsų angelai sargai, – pajuokavo Liusė.

– Galbūt, – atsakė Danielis. – Tačiau, laimei, manau, dabar čia esame tik mudu.

Nuvedė ją prie kairiojo takelio. Jiedu nuėjo dar kelis žingsnius, pasuko į dešinę ir praėjo pro kreivą ąžuolą. Tamsoje Liusė pajuto nedidelę, apskritą vietą, kur, ko gero, kadaise augo dabar nukirstas didžiulis ąžuolas. Jo kelmas styrojo aikštelės viduryje. Kažkas ant jo stovėjo, tačiau to Liusė dar nepajėgė įžvelgti.

– Užsimerk, – liepė Danielis.

Mergina padarė kaip liepiama ir pajuto, kad žibintas juda tolyn. Išgirdo Danielį, šnarantį aplink aikštelę, ir vos nepradėjo dirsčioti, tačiau pasistengė valdytis. Norėjo patirti staigmeną taip, kaip ją paruošė Danielis.

Po akimirkos Liusės nosį užpildė pažįstamas kvapas. Ji užsimerkė ir giliai įkvėpė. Kažkas švelnaus, gėlėto... su niekuo nesupainiojamo.

Bijūnai.

Tebestovėdama užmerktomis akimis, Liusė prisiminė klaikų „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos bendrabučio kambarį, kurį nuostabų pavertė ant lango stovinti vaza su Danielio į ligoninę atneštais bijūnais. Prisiminė uolos atbrailą Tibete, kur atsidūrė, kad pamatytų Danielį, vieną po kito teikiantį žiedus jos praeities „aš“ pernelyg greitai pasibaigusiame žaidime. Beveik užuodė vasarnamį Helstone, pilte užpiltą baltais it plunksnos bijūnų žiedais.

– Dabar atsimerk.

Danielio balse išgirdo šypseną. Atsimerkusi išvydo jį, stovintį priešais kelmą, papuoštą didžiule aukštoje varinėje vazoje pamerkta bijūnų puokšte. Užsidengė burną ir aiktelėjo. Tačiau tai buvo ne viskas. Mylimasis prikaišiojo žiedų tarp liaunų šakų. Vazomis pavertė visų aplinkinių kelmų duobutes. Švelniais, sniego baltumo žiedlapiais nuklojo žemę. Nupynė jai vainiką. Visur prikabinėjo mažyčių žibintų ir uždegė juose žvakes. Visa aikštelė magiškai švytėjo. Ketindamas uždėti jai ant galvos vainiką, Danielis žengė į priekį ir Liusė – drauge su viduramžių „aš“ – kone ištirpo.

Viduramžių Liusinda nesuvokė tokios gėlių gausybės. Neįsivaizdavo, kaip tai įmanoma vasario mėnesį, tačiau vis tiek gėrėjosi kiekviena staigmenos detale. Tačiau Liusinda Prais žinojo, kad šie skaisčiai balti bijūnai reiškė daugiau nei Valentino dienos dovaną. Jie Danielio Grigorio amžinos meilės simbolis.

Ant jo veido mirgėjo žvakių šviesa. Danielis šypsojosi, tačiau atrodė, jog nervinasi tarsi nežinotų, ar jai patiks dovana.

– Ak, Danieli, – Liusė puolė į jo glėbį. – Gėlės nuostabios.

Vaikinas apsuko ją ratu ir tvirtai uždėjo ant galvos vainiką.

– Juos vadina bijūnais. Ne tradicinės Valentino dienos gėlės, – mąsliai krestelėjo galva. – Tačiau vis dėlto... jie tam tikros tradicijos dalis.

Liusei patiko suprasti tikslią Danielio žodžių prasmę.

– Galbūt galėtume paversti juos sava Valentino dienos tradicija? – pasiūlė.

Vaikinas ištraukė iš puokštės didelį žiedą ir laikydamas prie jos širdies įspraudė tarp pirštų. Kiek kartų per visą jų istoriją Danielis kartojo šį veiksmą? Jo akyse Liusė matė niekada nesenstančią ugnelę.