Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

O, kad Liusė dabar matytų savąjį angelą, šokantį priešais...

– Angelai, kurie rytoj pramiegos darbo valandas, atminkite mano žodžius, pone Herikai.

– Nejaugi šiuose jaunuose veiduose nematote džiaugsmo? – jaunesniojo vikaro žvilgsnis nuklydo pieva, sutiko Liusės akis ir nušvito.

Mergina suvokė, kad pasislėpusi po kauke, atsakydama vikarui šypsosi. Tačiau jos džiaugsmas šį vakarą gerokai padidėtų, jeigu atsidurtų Danielio glėbyje. Kitaip, kokia viso šito romantiško laisvadienio prasmė?

Atrodė, kad Liusė ir raukšlėtasis vikaras tebuvo vieninteliai maskaradu nesimėgaujantys žmonės. Paprastai mergina mėgo gerus vakarėlius, tačiau dabar tetroško kiekvienam praeinančiam vaikinui nuplėšti kaukę. Gal ji jau prasilenkė su Danieliu minioje? Kaip sužinoti, ar šios eros Danielis jos ieško?

Ji taip atvirai įsispoksojo į aukštą blondiną erelio kauke, kad šis sparčiai nužingsniavo pro žaislininko palapinę bei lėlių teatrą ir atsistojo priešais.

– Turėčiau prisistatyti, ar jūs ir toliau norėtumėte tiesiog spoksoti? – pašaipus balsas buvo nepažįstamas ir kartu kažką priminė.

Akimirką Liusė sulaikė kvapą.

Įsivaizdavo ekstazę, apimančią jo rankoms apkabinus jos liemenį... tai, kaip jis atlošdavo ją prieš bučinį... mergina troško paliesti vietą, kur iš menčių išsiskleidžia sparnai, slaptą randą, apie kurį žinojo tik ji...

Kai norėdama pakelti kaukę, Liusė ištiesė ranką, vaikinas nusišypsojo iš jos drąsos, tačiau šypsena išnyko taip greitai kaip ir Liusės, kai ši išvydo po kauke paslėptą veidą.

Vaikinas buvo tobulai gražus. Problema ta, kad jis nebuvo Danielis. Kiekvienas jo veido bruožas – kampuota nosis, stiprus žandikaulis, skaisčiai pilkos akys – išbluko, palyginti su vaikinu, apie kurį ji galvojo.

Liusė giliai, liūdnai atsiduso.

Vaikinas neslėpė sumišimo. Bandė kažką sumurmėti, paskui vėl užsitraukė kaukę. Liusė pasijuto baisiai.

– Atleiskite, – pasakė skubiai traukdamasi. – Palaikiau jus kai kuo kitu.

Laimei, susidūrė su Lora, kurios veidą, skirtingai nei Liusindos, nušvietė magiška naktis.

– Ak, tikiuosi, jie greitai trauks iš Kupidono urnos! – šokinėdama ant kulnų ir gailestingai traukdama Liusę nuo vaikino erelio sušnibždėjo Lora.

– Ar vis tiek įbrukai ten savo vardą? – Liusė išspaudė šypseną.

Lora papurtė galvą.

– Motina mane nužudytų!

– Ilgai neužtruks, – šalia atsirado Eleonora.

Ji nervinosi. Pasitikėjo savimi visur, išskyrus bendravimą su vaikinais.

– Trauks suskambus bažnyčios varpams, suteikdami įsimylėjėliams progą pašokti. Galbūt, jeigu pasiseks, ir pasibučiuoti.

Bažnyčios varpai. Liusei pasirodė, kad aštuntos valandos varpai ką tik skambėjo, tačiau neabejojo, jog laikas bėga greičiau, nei ji suvokia. Ar jau beveik devynios? Laikas, kurį galėjo praleisti su Danieliu, bėgo greitai, todėl stovėti ir it apsėstai stebėti kaukių galeriją buvo neprotinga. Nė viename antveidyje nešvytėjo violetinės akys.

Privalo veikti. Kažkas kuždėjo, kad šokių aikštelėje gali sektis geriau.

– Ar vėl šoksime? – paklausė merginų, tempdama jas atgal į minią.

Ūžautojai žolę sutrypė į purvą. Muzika tapo įmantresnė, užgrojo greitą valsą. Šokiai taip pat pasikeitė.

Liusė mėgdžiojo lengvus, greitus žingsnelius, mokėsi sudėtingesnių rankų judesių. Delnas į delną su džentelmenu priešais, paprastas tūpsnis, keletas šuoliukų plačiu ratu aplink partnerį, posūkis į kitą pusę ir apsikeitimas su mergina iš kairės. Delnas į delną su kitu jaunuoliu ir šokis kartojasi.

Viduryje dainos, gaudydama kvapą ir kikendama, Liusė sustojo priešais naują partnerį. Staiga pajuto, kad kojos tarsi prisiklijavo prie purvinos žemės.

Jaunuolis buvo aukštas ir lieknas, dėvėjo leopardo dėmėmis išmargintą kaukę. Toks piešinys Liusindai atrodė egzotiškas – jos miestą juosiančiuose miškuose leopardų nebuvo. Ko gero, pati elegantiškiausia vakarėlio kaukė. Vyras ištiesė pirštinėtas rankas. Kai Liusė atsargiai ištiesė savas, atsidūrė tvirtame, beveik savininkiškame glėbyje. Pro leopardo akių plyšius švelniai sušvito smaragdo žalumo akių rainelės ir įsmigo į merginos akis.

_______________

[11] Džigas – airiškas šokis ( vert. past. ).

Ketvirtas skyrius

ŽVAIGŽDĖSE SLYPINTI PRASMĖ

– Labas vakaras, ledi. Kaip vikriai jūs šokate. It angelas.

Liusės lūpos prasiskyrė atsakymui, tačiau balsas įstrigo gerklėje.

Kodėl Kemas turėjo sugadinti šį vakarėlį?

– Labas vakaras, sere, – virptelėjusiu balsu atsakė Liusė.

Nuo šokių įraudo veidas, išsidraikė kasos, viena suknelės rankovė nuslydo nuo peties. Nuoga oda pajuto Kemo žvilgsnį. Ketino pataisyti rankovę, tačiau pirštinėta ranka ją sulaikė.

– Tokia miela netvarka, – perbraukė pirštu per raktikaulį ir Liusė sudrebėjo. – Uždega vyro vaizduotę.

Pasikeitė dainos tonas – ženklas šokėjams pakeisti partnerius. Kemo pirštai pasitraukė nuo odos, jiedu šoko atskirai vienas nuo kito, tačiau Liusės širdis tebesidaužė.

Stebėjo Kemą akies krašteliu. Jis stebėjo ją. Mergina kažkaip juto, kad šis Kemas nėra iš dabarties ir nemedžioja jos laike. Tai čia gyvenantis ir viduramžių oru kvėpuojantis Kemas. Neabejotinai elegantiškiausias šokėjas visoje pievoje. Žingsnelius dėliojo puikiai, tarsi nežemiškai ir neliko damų nepastebėtas. Pagal dėmesį, kurio jis sulaukė, Liusė suprato, kad vaikinas nėra iš šio miesto. Atvyko specialiai į Valentino dienos mugę. Tačiau kodėl?

Jie vėl stojo į porą. Ar ji tebešoko? Kūnas tapo sustingęs ir nevikrus. Atrodė, kad net muzika įstrigo ties begaliniu viduriniuoju taktu. Liusė sunerimo, kad ji ir Kemas taip ir liks stovėti priaugę prie savo vietų bei spoksos į vienas kito akis amžinai.

– Ar viskas gerai, sere? – Liusė nenorėjo to pasakyti. Tačiau jo veide glūdėjo kažkas keisto.

Tamsa, kurios net kaukė nepaslėpė. Ne blogio tamsa, ne bauginanti jo apraiška „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos kapinėse. Ne, šio Kemo širdį suluošino sielvartas.

Kas galėjo priversti jį taip atrodyti?

Kemo akys susiaurėjo, tarsi justų jos mintis, ir veide kažkas pasikeitė.

– Niekada nesijaučiau geriau, – kilstelėjo galvą. – Nerimauju dėl tavęs, Liusinda.

– Manęs? – Liusė iš visų jėgų stengėsi neparodyti, kaip sujaudino jo žodžiai.

Troško kitokios kaukės, nematomos, kuri neleistų Kemui manyti, jog žino, kaip ji jaučiasi.

Vaikinas pakėlė kaukę ant kaktos.

– Sieki neįmanomo. Liksi sudaužyta širdimi ir viena. Nebent...

– Nebent kas?

Jis papurtė galvą.

– Tavyje tiek daug tamsos, Liusinda. – Leopardo kaukė vėl užslinko ant veido. – Grįžk atgal, grįžk atgal...

Kemas pasileido šokti ir balsas nutilo.

– Palauk! – Liusė dar nebaigė pokalbio.

Tačiau vaikinas dingo šokyje.

Lėtais ratais žingsniavo su nauja partnere. Lora. Sumurmėjo kažką į nekaltos mergaitės ausį, ši atlošė galvą ir nusijuokė. Liusė įtūžo. Troško patraukti paprastą, skaisčią Lorą tolyn nuo Kemo tamsos. Norėjo sugriebti Kemą ir priversti paaiškinti. Norėjo kalbėtis konkrečiai, ne akimirksniu prabėgančiais, melodramatiškais intervalais tarp džigo žingsnelių visuomeninės viduramžių šventės įkarštyje.

Štai jis ir vėl ateina nepriekaištingai valdydamas žingsnius, tarsi pats lemtų muzikos tempą. Liusė dar niekada nesijautė tokia nesivaldanti. Kemas beveik užėmė vietą priešais ją, tačiau juodai nuo galvos iki kojų apsirengęs aukštas šviesiaplaukis vyras mitriai jį nustūmė. Atsistojo priešais ir nė nemėgino apsimetinėti šokantis.