Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Jos praeities „aš“.

Žvelgė, kaip ji žingsniuoja akmenimis grįstu tiltu, vedančiu prie aukštų pilies durų. Praėjusi pro duris, patraukė prie įėjimo į fantastišką rožių sodą. Krūmai buvo suformuoti į aukštas it sienos gyvatvores. Praeities Liusindos plaukai buvo palaidi, ilgi ir netvarkingi, besidriekiantys iki pusės baltos lininės suknelės nugaros. Ji ilgesingai pažvelgė į sunkius rožinius ir raudonus žiedus, taip viliojančiai žydinčius virš sodo vartų.

Paskui mergina atsistojo ant pirštų galiukų, ištiesė per vartus blyškią ranką ir belapio krūmo viduryje pasiekusi vienintelės, neįtikėtinai raudonos rožės stiebelį, palenkė jį prie nosies.

Ar įmanoma liūdnai uostyti rožę? Liusė nežinojo. Suprato, kad kažkas toje merginoje – joje pačioje – buvo liūdna . Kodėl? Ar tai susiję su Danieliu?

Liusė jau ketino visiškai išlįsti iš šešėlių alėjos, tačiau išgirdo balsą. Išvydo prie jos praeities „aš“ artėjančią figūrą.

– Štai kur tu.

Liusinda paleido rožę. Ši švystelėjo atgal į sodą. Žiedas įstrigo spygliuose. Raudoni ašaros formos lapeliai pabiro ant merginos pečių. Ji atsisuko į balso pusę.

Liusė pamatė, kaip pakito merginos laikysena. Pasirodžius Danieliui jos veidu nuvilnijo šypsena. Tą patį pajuto ir Liusė. Galbūt jųdviejų kūnai ir skirtingi, kasdienybė nepanaši, tačiau kalbai pasisukus apie Danielį, jų sielos tampa viena.

Vaikinas vilkėjo visą šarvų komplektą, tik šalmas nedengė galvos. Auksiniai plaukai sugludę nuo prakaito ir purvo. Akivaizdu, jog atvyko iš kelionės: dėmėta kumelė atrodė išvargusi. Liusė iš paskutiniųjų kovojo su potraukiu pulti į Danielio glėbį. Jo grožis gniaužė kvapą: toks riteris švytinčiais šarvais galėjo užtemdyti bet kurį pasakų karžygį.

Tačiau šis Danielis nebuvo jos. Šis Danielis priklausė kitai merginai.

– Grįžai! – Liusinda pasileido bėgti.

Vėjyje suplevėsavo garbanos.

Praeities „aš“ rankos išsitiesė, vos keli centimetrai nuo Danielio...

Narsiojo riterio vaizdas suplazdėjo ore.

Ir dingo. Liusės pilve susikaupė šleikštulys – ji stebėjo, kaip ploname ore nyksta Danielio arklys ir šarvai, o Liusinda – negalėjusi sustabdyti laiko – stačia galva trenkėsi į raugėjančią akmeninę chimerą.

– Klaida! – sukikeno chimera ir apsuko mirties kilpą.

Liusinda suklykė, užmynė suknelę ir rankomis bei keliais krito į purvą. Nuo pilies fasado ataidėjo grubus Bilo juokas. Padaras pakilo aukščiau ir ėmė apžiūrinėti į jį per gatvę įsistebeilijusią Liusę.

– Štai kur tu! – priartėjo vartaliodamasis kūliais.

– Juk liepiau niekada daugiau taip nesielgti!

– Kalbi apie mano akrobatinius triukus? – Bilas užšoko jai ant peties. – Jeigu nesitreniruosiu, nelaimėsiu medalių, – sušneko rusišku akcentu.

Liusė nustūmė jį žemyn.

– Turėjau galvoje apsimetimą Danieliu.

– Ne dėl tavęs apsimečiau. Dėl jos. Gal tavajai praeities „aš“ tai pasirodė juokinga.

– Nepasirodė.

– Ne mano kaltė. Be to, neskaitau minčių. Tikiesi, jog suvoksiu, kad kaskart prabilusi kalbi visų Liusindų vardu. Nieko neminėjai apie pasišaipymą iš praeities. Juk tai smagu. Bent jau man.

– Tai žiauru .

– Jeigu primygtinai reikalauji smulkmenų, ką gi, ji visa tavo. Manau, nereikia tau aiškinti, jog tai, ką tu su jomis darai, nėra itin humaniška.

– Tu mane išmokei keliauti trimatėje erdvėje.

– Apie tai ir kalbu, – šiurpiai sukikeno.

Liusės rankų oda nuėjo pagaugais.

Bilo akys užkliuvo už mažytės akmeninės chimeros ant vieno sodo vartų stulpo. Apsivertęs ore padaras grįžo prie stulpo ir tarsi pagaliau radęs tikrą draugą uždėjo ranką chimerai ant peties.

– Mirtingieji! Galiu su jais gyventi, bet į liepsnojančias Pragaro gelmes nusiųsti negaliu. Nenuginčijama tiesa, – pažvelgė į Liusę. – Ne kažin koks gražbylys.

Liusė nebeištvėrė. Nulėkė pirmyn ir padėjo Liusindai atsikelti nuo žemės. Merginos suknelė suplyšo ties keliais. Veidas liguistai išblyško.

– Ar viskas gerai? – paklausė Liusė, tikėdamasi dėkingumo, tačiau mergina atšoko.

– Kas... kas tu? – aiktelėjo. – Ir koks velnias yra tas padaras? – švystelėjo ranka Bilo pusėn.

Liusė atsiduso.

– Jis tik... nesijaudink.

Šiai viduramžių inkarnacijai Bilas, ko gero, velnio nepriminė. Tikėtina, jog prie jos prilėkusi Liusė pasirodė ne ką geriau: kažkokia pamišusi mergiotė, apsirengusi dūmais dvokiančia futuristine pokylių suknele.

– Atsiprašau, – ištarė Liusė per merginos petį dirstelėjusi į Bilą.

Šis atrodė patenkintas.

– Mąstai apie trimatę kelionę? – paklausė chimera.

Liusė sutraškino krumpliais. Puiku. Žinojo, kad norėdama pasistūmėti savo paieškose, turi susilieti su šiuo praeities kūnu, tačiau merginos veide slypintis sumišimas ir nesuprantamos išdavystės šešėlis privertė sudvejoti.

– Tai, hm... tai užtruks tik akimirką.

Praeities „aš“ išplėtė akis, tačiau vos pamėgino atsitraukti, Liusė griebė ją už rankos ir suspaudė.

Po kojomis sujudėjo kieti akmenys. Pasaulis ėmė suktis it kaleidoskopas. Skrandis šoktelėjo iki gerklės. Kai viskas vėl grįžo į savo vietas, Liusei liko susiliejimui būdingas šleikštulys. Sumirksėjo ir vieną neramų akimirksnį išvydo bekūnį abiejų merginų vaizdinį. Viduramžių Liusinda – nekalta, įkalinta, persigandusi, ir šalia jos Liusė – kalta, išsekusi, apsėsta minčių.

Laiko gailėtis nebuvo. Dar vienas mirksnis...

Vienas kūnas, viena prieštaringa siela.

Viską stebėjusio storalūpio Bilo šypsena.

Per šiurkščią lininę Liusindos suknelę Liusė griebėsi už širdies. Skaudėjo. Visas kūnas virto viena širdgėla. Toks persikėlinėjimas jau virto antrąja prigimtimi – iš Rusijos į Taitį ir Tibetą – tačiau, kad ir kiek kartų tai darytų, vargu ar pripras prie netikėtai aštriai užplūstančių praeities emocijų.

Dabar Liusė juto primityvų skausmą, nepatirtą nuo pirmųjų dienų „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kai taip stipriai mylėjo Danielį, kad manė, jog kančia perplėš pusiau.

– Atrodai liguistai, – suskambo gana patenkinto priešais veidą suplazdėjusio Bilo balsas.

– Tai mano praeitis. Ji...

– Išsigandusi? Nelaiminga dėl to niekam tikusio mulkio riterio? O taip, šios epochos Danielis kvailino tave it lošimo automato svirtis kazino Senjorų dieną.

Chimera mąsliai sukryžiavo rankas ant krūtinės ir padarė dar nematytą dalyką. Bilo akys švystelėjo violetine šviesa.

– Galbūt apsilankysiu Valentino dienos mugėje, – tęsė padaras kimiu, apsimestiniu balsu. Storžieviškai supaprastintas Danielio įsikūnijimas. – Galbūt rasiu ir geresnės veiklos, tarkim, kaposiu nevykėlius savo didžiuoju kalaviju...

– Nesielk taip, Bilai, – susierzinusi Liusė papurtė galvą. – Jeigu Danielis nepasirodys šiame Valentino dienos reikale, tai tik dėl geros priežasties. Esu tuo įsitikinusi.

– Taip, – vėl sugergždė Bilo balsas. – Tu visada įsitikinusi.

– Jis stengiasi mane apsaugoti, – ginčijosi mergina, tačiau balsas suskambo netvirtai.

– Arba save...

Liusė pavartė akis.

– Gerai, Bilai, ką turėčiau sužinoti šiame gyvenime? Kad, tavo manymu, Danielis yra mulkis? Supratau. Ar galime tęsti toliau?

– Ne visai taip.

Chimera nusileido ant žemės ir atsisėdo šalia.

– Tiesą pasakius, šiame gyvenime atostogausime, – pasakė. – Tą lėmė tavo įžūlumas ir maišeliai mano paakiuose, – Bilas išsitiesė ir parodė raukšlėtos nukarusios odos klostę. Suskambo maišelyje kratomų stiklo rutuliukų barškesį primenantis garsas. – Sakyčiau, abiem reikia laisvadienio.