Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Tik triskart paklausėme, kokią kaukę ketini rinktis šiam vakarui, – Eleonora priešais Liusindos veidą sumosikavo trimis ryškiaspalvėmis kaukėmis. – Maldauju, nutrauk tą nežinomybę!

Paprastos odinės, akis bei nosį uždengiančios domino kaukės, šilkiniu kaspinu surišamos ant pakaušio. Pagamintos iš tos pačios šiurkščios medžiagos, tačiau kiekviena nudažyta skirtingai: raudona, išmarginta mažomis juodomis našlaitėmis, žalia, išpiešta dailiais baltais žiedais ir dramblio kaulo spalvos kaukė su blyškiai rausvomis rožėmis netoli akių.

– Ji žvelgia taip, tarsi niekada per penketą dalyvavimo maskarade metų nebūtų šių kaukių mačiusi! – sumurmėjo Eleonora Helenai.

– Ji apdovanota gebėjimu naujai matyti senus daiktus, – atsakė Helena.

Liusė sudrebėjo, nors kambaryje buvo šilčiau nei daugelį žiemos mėnesių. Atsidėkodamas už kiaušinius, kuriuos miestelėnai įteikė kaip dovaną, lordas kiekvieną namų ūkį apdalijo mažu ryšeliu kedro malkų. Taigi, židinys liepsnojo skaisčiai ir linksmai, sveiku raudoniu nuspalvindamas merginų skruostus.

Danielis buvo tas riteris, kuriam pavedė surinkti kiaušinius ir išdalyti malkas. Ryžtingai įžygiavo pro duris, bet išvydęs Liusindą išsvirduliavo lauk. Tądien viduramžių Liusinda jį matė paskutinį kartą. Kai ištisus mėnesius slapčia susitikinėdavo miške, Liusės praeities „aš“ buvo tikra, jog Danielio daugiau nepamatys.

Kodėl?

Liusė juto Liusindos gėdą dėl prasto jos šeimos būsto, tačiau tai neatrodė teisinga. Danieliui nerūpėtų faktas, jog Liusinda valstiečio duktė. Jis žinojo, kad mergina visada buvo daugiau nei tai. Čia slypėjo kažkas kita. Kažkas, ko pernelyg nuliūdusi Liusinda aiškiai nesuvokė. Tačiau Liusė galėjo padėti – surasti Danielį, grąžinti jį atgal, bent jau tam laikui, kuris liko gyventi.

– Manau, tau tiktų dramblio kaulo spalvos kaukė, – stengdamasi padėti pasufleravo Lora.

Tačiau Liusė negalėjo prisiversti galvoti apie kaukes.

– Ak, bet kuri tiks. Gal dramblio kaulo, derės prie suknelės, – bukai timptelėjo nudėvėtos plačios vilnonės suknelės audinį.

Merginos prapliupo juoktis.

– Juk neketini vilkėti šios prastos turguje pirktos suknelės? – aiktelėjo Lora. – Visos ketiname pasirodyti su pačiais geriausiais drabužiais! – Ji dramatiškai susmuko skersai medinio, netoli židinio stovinčio suolo. – Ak, niekada nenorėčiau įsimylėti vilkėdama baisiąją antradienio suknią!

Į Liusės mintis įsiveržė prisiminimas: apsivilkusi gražiausia suknele Liusinda apsimetė ledi ir įsmuko į pilies rožių sodą. Štai kur pirmąkart sutiko Danielį. Štai kodėl jų meilė nuo pat pradžių atrodė it išdavystė. Danielis Liusindą palaikė ne valstiečio dukterimi.

Štai kodėl mintis apie tai, kad teks vėl vilkėti tą gražią raudoną suknelę ir apsimesti, jog linksminasi šventėje, Liusindą pribloškė.

Tačiau Liusė Danielį pažinojo geriau nei Liusinda. Jeigu vaikinui pasitaikys proga drauge praleisti Valentino dieną jis tuo tikrai pasinaudos.

Žinoma, šio vidinio sąmyšio merginoms paaiškinti ji negalėjo. Tik nusisuko ir plaštakos viršumi subtiliai nusišluostė ašaras.

– Ji atrodo taip, tarsi meilė jau būtų ją radusi ir bjauriai įskaudinusi, – tyliai sumurmėjo Helena.

– Aš sakau – jeigu meilė su tavim elgiasi bjauriai, tai ir tu būk jai bjauri! – įsakmiu tonu pareiškė Eleonora. – Sutrypk liūdesį šokių bateliais!

– Ak, Eleonora, – išgirdo save Liusė. – Tu nesuprasi.

– O tu supranti? – nusijuokė draugė. – Toji, kuri net savo vardo į Kupidono urną neįmetė!

– Ak, Liusinda! – Lora sudėjo rankas prie burnos. – Kodėl? Bet ką atiduočiau, jeigu motina leistų įdėti savo vardą į Kupidono urną!

– Štai kodėl jos vardą į urną teko įmesti man! – sušuko Eleonora, sučiupdama Liusės suknelės šleifą ir tempdama ją ratu.

Po gaudynių, per kurias nuvirto suolas ir ant lango atbrailos stovėjusi lajinė žvakė, Liusė sugriebė Eleonoros ranką.

– Tu to nepadarei!

– Šiek tiek linksmybių tau nepakenks! Noriu, kad šįvakar šoktum, linksmai ir energingai, su kitais kaukėtaisiais. Nagi, padėk man išsirinkti kaukę. Kuri spalva mažina mano nosį: rožinė ar žalia? Galbūt gudrumu priversiu vyrą mane įsimylėti!

Liusės skruostai degė. Kupidono urna! Kaip tai susiję su Valentino dienos Danieliu?

Anksčiau nei ji pajėgė prabilti, kambaryje atsirado Liusindos pokylių suknelė – ilga, iki žemės, raudonos vilnos, pagražinta siaura ūdros kailio apykakle. Iškirptė gilesnė nei bet kokio drabužio, kurį Liusė vilkėtų grįžusi namo į Džordžiją. Jeigu Bilas pamatytų, ko gero, į ausį sukriuksėtų „oho!“

Kol Helenos pirštai į palaidus juodus Liusės plaukus pynė bugienio uogų kekes, toji sėdėjo ramiai. Galvojo apie Danielį, apie tai, kaip nušvito jo akys pirmąsyk pamačius Liusindą...

Visas išgąsdino beldimas. Tarpduryje pasirodė moters veidas. Liusė iškart pažino: Liusindos motina.

Nemąstydama puolė į saugų, šiltą motinos glėbį.

Abi suglaudė pečius, tvirtai ir švelniai. Pirmą kartą per visus aplankytus gyvenimus Liusė pajuto stiprų ryšį su motina. Vienu metu tapo labai laiminga ir pasiilgo namų.

Grįžusi į Tanderboltą Džordžijoje, Liusė kiek įmanydama dažniau stengėsi elgtis kaip subrendusi ir savarankiška asmenybė.

Mergina suprato, kad Liusinda elgiasi taip pat. Tačiau tokiomis akimirkomis kaip ši – kai širdgėla apniaukdavo visą pasaulį – niekas negalėjo padėti, tik jaukus motinos glėbys.

– Mano dukterys, tokios gražios ir užaugusios, verčiate mane jaustis senesne nei esu! – pirštais glostydama Liusės plaukus nusijuokė motina šviesiai rudomis akimis ir lygia, išraiškinga kakta.

– Ak, mama, – Liusė priglaudė skruostą prie motinos peties.

Prisiminė Doreną Prais ir stengėsi nepravirkti.

– Mama, papasakok mums dar kartą, kaip sutikai tėtį Valentino dienos mugėje, – paprašė Helena.

– Tik ne ta sena istorija! – sudejavo motina, tačiau merginos matė, jog jos akyse jau bręsta pasakojimas.

– Taip! Taip! – ėmė skanduoti visos.

– Ką gi, buvau jaunesnė nei Liusinda, – suskambo plonas motinos balsas. – Mano mama liepė užsidėti kaukę, kuria ji puošėsi prieš daugybę metų. Man einant pro duris, motina pasakė: „Šypsokis, vaike, vyrams patinka linksmos mergelės. Te tampa tavo naktys laimingos kaip ir dienos...“

Moteriai panirus į meilės istoriją, Liusė suvokė, kad jos akys vėl krypsta į langą, įsivaizduoja pilies bokštus ir besižvalgantį Danielį. Ieškantį jos?

Pabaigusi pasakojimą, motina kažką ištraukė iš prie juosmens pririšto maišelio ir šelmiškai mirktelėjusi įteikė Liusei.

– Čia tau, – sušnibždėjo.

Mažas, virvele apvyniotas ryšulėlis. Liusė nužingsniavo prie lango ir atsargiai, drebančiais pirštais nuvyniojo virvelę.

Viduje rado nėriniuotą širdies formos servetėlę dydžio sulig jos kumščiu. Kažkas priemone, Liusei priminusia mėlyną Bic rašiklį, įrašė žodžius.

Rožės raudonos,

Žibutės mėlynos,

Cukrus saldus,

Toks kaip ir tu.

Susirasiu tave šįvakar...

Myliu,

Danielis.

Liusė vos nepaspringo iš juoko. Šito Danielis niekada nerašytų. Akivaizdu, kažkas už to slypi. Bilas?

Tačiau tai Liusės daliai, kuri buvo Liusinda, žodžiai tepriminė keverzonių maišalynę. Liusė suprato, kad mergina nemoka skaityti. Vis dėlto ji perdavė savo praeities „aš“ eilėraščio prasmę ir pajuto, kaip išplinta Liusindos suvokimas. Įsimylėjėlei eilės suskambo it gaiviausias, nuostabiausias kada nors girdėtas kūrinys.