Лорен Кейт: Įsimylėjusieji

– Šelbe? – pertraukė ją Mailsas. – O ką manai apie grįžimą namo? Čia ne mūsų vieta, pameni? Jau padėjome Liusindai suteikdami jai vilties ir nukreipdami į Valentino mugę, tačiau prakeikimo įvykių eigos pakeisti negalime. Turime rasti Pranešėją.

– Na, tu juk žinai, kad ir kur Liusė nuklystų, jiedu priversti būti netoli vienas kito, – greitai išbėrė mergina. – Jeigu tik rastume Danielį. Kaip tame posakyje: du žvirbliai vienu šūviu. Jis eitų į mugę, o mes rastume kelią į „Pakrantę“.

– Nežinau, ar lengvai įkalbėtume Danielį eiti į tą mugę.

– Kitaip negalėsime grįžti namo! Negrįšime tol, kol neišpildysime Liusei duoto pažado! Nenoriu tapti dar vienu ją nuvylusiu žmogumi, – Šelbė staiga prarado pasitikėjimą savimi. – Ji verta geresnių dalykų.

Mailsas lėtai iškvėpė. Suraukęs antakius – taip atrodydavo visada, kai mąstė – ėmė žingsniuoti aplink šulinį.

– Tu teisi, – pagaliau ištarė. – Dar viena diena nieko nereikš.

– Tikrai? – sucypė Šelbė.

– Tačiau kur ieškosime Danielio? Ar Liusinda nieko neminėjo apie pilį? Galėtume rasti ją ir...

– Kiek pažįstu Danielį, manau, jis niūrinėja kažkur netoliese. Bet kur .

Šelbė išgirdo arklių kanopų taukšėjimą ir pasuko galvą į nuo turgavietės besidriekiantį platų centrinį taką. Palei nakčiai uždarytas pirklių palapines šmėkštelėjo didingas sniego baltumo žirgas.

Žirgui pražingsniavus pro paskutinę stoginę, atviroje vietoje jį išvydusi Šelbė aiktelėjo.

Juodame odiniame, šermuonėlių kailiais išklotame balne sėdintis siluetas, kurį Šelbė, Mailsas ir dauguma miestelėnų drąsiai ir pagarbiai stebėjo, buvo tikras riteris švytinčiais šarvais.

Plačiapetis, veidą slepiantis po šalmo antveidžiu, kilmingumu dvelkiantis riteris jojo per aikštę. Šarvuotos kojos tvirtai laikėsi balnakilpėse. Kojas dengė poliruoti antblauzdžiai, raumeningą kūną aptempė grandinių marškiniai. Nuo metalinio šalmo plokščiu viršumi leidosi dvi lenktos plokštelės, virš nosies susijungiančios į kampuotą apsaugą. Antveidyje žiojėjo dvi mažytės kvėpuoti skirtos angos, o prie akių – siauras plyšys. Tai jaudino. Riteris matė visus, o žiūrovai tegalėjo žvelgti į stulbinantį išorinį jo atvaizdą. Prie kairiojo šono prisegtoje makštyje glūdėjo kalavijas. Ant šarvų riteris vilkėjo ilgą baltą tuniką su raudonu kryžiumi ant krūtinės. Šelbė prisiminė tokį apdarą mačiusi Monty Python [4] filme.

– Kodėl nepaklausus jo? – susimąstė mergina.

– Rimtai?

Šelbė sudvejojo. Žinoma, mintis apie pasirodymą tikram gyvam riteriui kėlė jaudulį. Tačiau kaip kitaip jie ras Danielį?

– Turi geresnę idėją? – mostelėjo į grėsmingai artėjantį siluetą. – Jis riteris. Danielis riteris. Juk egzistuoja tikimybė, kad jiedu bendrauja tame pačiame riterių būryje, tiesa?

– Gerai, gerai. Šel? – Mailsas negiliai įkvėpė. Taip elgėsi visada, kai nervinosi. Arba tada, kai manė, jog gali įžeisti Šelbę. – Pasistenk nekalbėti tuo Džordžijos gražuolės akcentu, gerai? Meilės ištikta Liusinda to gal ir nepastebėjo, tačiau turime pasistengti prisitaikyti. Prisimink, ką apie kišimąsi praeitin sakė Rolandas.

– Aš mėginu prisitaikyti, aš mėginu prisitaikyti.

Šelbė stryktelėjo nuo šulinio, ištiesė pečius taip, kaip, jos manymu, turėtų atrodyti padori ledi, nevykusiai mirktelėjo Mailsui ir nužingsniavo tiesiai prie riterio.

Tačiau vos žengė keletą trumpų žingsnelių, riteris atsisuko į ją, pakėlė antveidį ir primerkė tamsias akis – tokiu žvilgsniu Šelbė buvo nuverta ne vieną kartą.

Vilką minim, vilkas čia. Argi Mailsas ką tik nekalbėjo apie Rolandą Sparksą?

Rolandas dirsčiojo tai į Šelbę, tai į Mailsą. Akivaizdžiai juos pažino, vadinasi, jis – jų dabarties Rolandas – matytas mūšio nusiaubtame Liusindos Prais namų sode. Taigi jie papuolė į bėdą.

– Ką judu čia darote?

Mailsas akimirksniu atsidūrė prie Šelbės, rankos globėjiškai apglėbė pečius. Labai gražu iš vaikino pusės, kad neketino leisti sučiupti tik jos vienos.

– Mes ieškome Danielio, – pasakė jis. – Gal galite mums padėti? Žinote, kur jis?

– Padėti jums? Rasti Danielį? – suglumęs suraukė antakius. – O gal norite pasakyti, kad ieškote Liusės, savo pačios Pranešėjuose pasiklydusios mirtingos merginos? Vaikai, jūs šokate aukščiau bambos.

– Žinome, žinome, čia mums ne vieta, – ėmė atgailauti Šelbė. – Netyčia čia patekome, – pridūrė, žvelgdama į Rolandą, sėdintį ant neįtikėtinai balto žirgo. Nė neįsivaizdavo, kad žirgai gali būti tokie didžiuliai. – Mėginame grįžti namo, tačiau negalime rasti Pranešėjo...

– Žinoma, – susierzino Rolandas. – Tarsi man ir taip neužtektų pareigų, tai dar turiu ir aukle dirbti, – nerūpestingai kilstelėjo pirštinėtą ranką. – Pakviesiu vieną Pranešėją.

– Palauk, – Mailsas pertraukė Rolandą ir žengė į priekį. – Pamanėme, kad jei čia atsidūrėme, tai gal galėtume... mmm... padaryti dėl Liusindos kai ką gero. Suprantate, šio laikotarpio Liusindai. Nieko ypatinga, tik šiek tiek praskaidrinti jos gyvenimą. Danielis ją paliko...

– Juk žinote, kaip jis kartais elgiasi, – įsiterpė Šelbė.

– Palaukite. Matėte Liusindą?

– Ji priblokšta, – atsakė Mailsas.

– O rytoj Valentino diena, – pridūrė Šelbė.

Ristūnas sužvingo. Rolandas timptelėjo vadeles ir žirgą nuramino.

– Ar ji susidvejinusi?

Šelbė suraukė nosį.

– Kas tai?

– Ar ji praeities ir dabarties „aš“ junginys?

– Norite pasakyti, panaši... – Šelbė prisiminė, kaip Jeruzalėje atrodė Danielis, pasimetęs, išsiblaškęs. Tarsi stebėtum 3D filmą be akinių.

Tačiau dar nespėjusi atsakyti pajuto, kaip po Mailso batu trakšteli jos kojos pirštai. Jeigu Rolandui nepatiko tai, jog jie čia, demonas tikrai nenudžiugtų sužinojęs apie kitas jų keliones Pranešėjais.

– Ššš, – sušnypštė vaikinas pro lūpų kraštą.

– Klausykite, juk tai labai paprasta. Ar ji pažino jus? – kamantinėjo Rolandas.

Šelbė atsiduso.

– Ne.

– Ne, – atsakė Mailsas.

– Vadinasi, ji yra šio laikotarpio Liusė ir mes neturėtume kištis, – Rolandas žvelgė į juos su atviru nepasitikėjimu, tačiau neištarė daugiau nė žodžio.

Iš suveltus plaukus laikančios guminės juostelės išsprūdo viena pasišiaušusi tamsiai geltonų plaukų sruoga ir iškrito per šalmo plyšį. Rolandas susikišo ją atgal ir nužvelgė miesto aikštę, karvės žarnas tąsančius šunis, purvinomis gatvėmis neproporcingą odinį kamuolį spardančius vaikus. Akivaizdžiai gailėjosi juos sutikęs.

– Prašau, Rolandai, – Šelbė drąsiai siekė grandinių pirštinės. Šarvinė , – pagalvojo. Tokios pirštinės vadinamos šarvinėmis . – Ar tikite meile? Nejaugi neturite širdies?

Mergina jautė, kaip žodžiai pakimba šaltame ore, ir iškart panoro juos susigrąžinti. Be abejonės, nuėjo per toli. Nežinojo, kokia Rolando istorija. Puolus angelams, jis stojo į Liuciferio pusę, tačiau niekada neatrodė toks blogas. Tiesiog paslaptingas ir neperprantamas.

Angelas žiojosi kažką sakyti. Šelbė laukė dar vienos pamokos apie kelionių Pranešėjais pavojus ar grasinimų įskųsti Frančeskai ir Stivenui. Ji susigūžė ir nusuko akis.

Paskui išgirdo tylų nuleidžiamo antveidžio žvangtelėjimą. Akių plyšys tapo neįžvelgiamas.

Puikiai viską sugadinai, Šelbe .