Лорен Кейт: Įsimylėjusieji

– Surasiu Danielį, – iš už antveidžio sudundėjo Rolando balsas. Šelbė pašoko. – Pasirūpinsiu, kad jis atvyktų į rytojaus mugę. Turiu įvykdyti dar vieną, paskutinę užduotį, tada grįšiu ir atsiųsiu Pranešėją, išnešiantį jus į „Pakrantę“, kur šiuo metu ir turėtumėte būti. Nenoriu jokių diskusijų. Sutinkate arba ne.

Šelbė sukando dantis, kad neišsižiotų. Rolandas ketino padėti.

– Ne... jokių diskusijų, – sumikčiojo Mailsas. – Nuostabu, Rolandai. Ačiū.

Puolusio angelo šalmas šiek tiek pasviro. Šelbė tai suprato kaip linktelėjimą. Rolandas daugiau neištarė nė žodžio. Paraginęs pasuko savo baltąjį žirgą į taką, vedantį iš miesto. Pirkliai išsilakstė. Žirgas ėmė risnoti, paskui pasileido šuoliais. Balta uodega plaikstėsi it besisklaidantys dūmai.

Šelbė pastebėjo kai ką keisto. Užuot išdidžiai išjojęs iš miesto, Rolandas sėdėjo nuleidęs galvą, šiek tiek sudribusiais pečiais, tarsi nuliūdęs dėl kažkokių nesuprantamų dalykų. Gal dėl jos žodžių?

– Tai rimta, – stovėdamas šalia, ištarė Mailsas.

Šelbė pasislinko arčiau. Rankos susilietė ir mergina pasijuto geriau.

Rolandas ras Danielį. Padės jiems.

Šelbė pajuto, kad šypsosi labai ne šelbiška šypsena. Galbūt kažkur, po visais tais šarvais, glūdėjo širdis, tikinti tikros meilės galia. Juk nepaisydama savo išorinio cinizmo mergina turėjo pripažinti, kad išties tiki meile. Pamačiusi, kaip šią popietę Mailsas paguodė Liusindą, suprato, jog meile tiki ir jis. Abu tyliai žvelgė į besileidžiančios saulės blyksnius ant Rolando šarvų ir klausėsi grindinio akmenimis kaukšinčių kanopų garso.

_______________

[4] Monty Python (arba The Pythons – „pitonai“) – anglų komikų trupė, išgarsėjusi savo trumpų komiškų televizijos spektaklių serialu „Monti Paitono skraidantis cirkas“ ( Monty Python’s Flying Circus ), rodytu per BBC, sukūrusi keturis pilnametražius filmus, išleidusi daug albumų ir knygų ( vert.past .).

Ketvirtas skyrius

PIRŠTINĖTA RANKA

Viduramžiais žvaigždės švietė neįtikėtinai.

Netemdomas miesto šviesų dangus virto švytinčių galaktikų peizažu. Šelbė troško tiesiog prigulti ir ilgai žiūrėti. Prieš pat nusileidžiant sutemoms, saulė paskutinį sykį žybtelėjo per pilkus žiemos debesis. Paskui viską uždengė žvaigždėmis nusėta tamsi drobė.

– Juk tai Didieji Grįžulo Ratai, tiesa? – Mailsas parodė į didelę ryškią arką danguje.

– Nežinau, – truktelėjo pečiais Šelbė, tačiau pasilenkė akimis sekdama jo pirštą. Užuodė pažįstamą, citrinomis dvelkiantį jo odos kvapą. – Nežinojau, kad domėjaisi astronomija.

– Aš ir pats nežinojau. Niekada tuo nesidomėjau. Tačiau šiose nakties žvaigždėse, o gal pačioje naktyje kažkas slypi. Viskas atrodo labai svarbu. Ar supranti?

– Taip, – įkvėpė Šelbė. Akimis klaidžiodama po dangų niekada daug nemąstydavo. Pasijuto keistai artima žvaigždėms. Artima Mailsui. – Suprantu.

Kai jiedu nusprendė likti dar vienai nakčiai, peštukė Šelbė pasirūpino paklode bei virve ir pasinaudodama landynių rajone surankiotais įgūdžiais sukurpė gana dailią palapinę. Kaip ir dauguma kitų atvykusių ūžautojų, jiedu su Mailsu stovyklą įsirengė už miesto sienų, ant aukšto šlaito. Mailsas netgi rado malkų, tačiau nė vienas nežinojo, kaip be degtuko įžiebti ugnį.

Tiesą pasakius, čia buvo gana miela. Taip, iš miškų sklido klaikus vilkų kaukimas, tačiau Šelbė sau priminė, jog kartais naktimis „Pakrantėje“ taip pat girdėdavo šaižius riksmus. Jiedu su Mailsu laikysis drauge. Jeigu iš miško išlįs kokie nors laukiniai padarai, abu pasislėps už mėsingų viduramžių gyventojų.

Šalia kelio įsikūrė specialiai šventiniam vakarui skirta turgavietė, todėl pastatę palapinę jaunuoliai išsiskyrė. Mailsas ketino rasti maisto, o Šelbė – Valentino dienos dovanų, kurias kitą dieną įteiks Liusei ir Danieliui. Paskui abu susitiks stovykloje ir vakarieniaus po žvaigždėmis.

Likus valandai iki saulėlydžio, miesto pardavėjai prekiauti persikėlė už jo sienų. Vakarinis turgus skyrėsi nuo mieste dieną vykusios mugės, kurioje buvo prekiaujama kasdieniais daiktais – drabužiais, grūdais. Šelbė suvokė, kad vakarinė mugė – ypatingas, tik Valentino dienai skirtas renginys. Tuo metu miestą užplūsdavo toli keliaujantys pirkliai ir kiti svečiai. Pievas nuklojo naujai pastatytos, mainų centrais virtusios palapinės. Šelbė nedaug ką teturėjo pasiūlyti, tačiau sugebėjo išmainyti savo ryškiai rožinę guminę plaukų juostelę į nėriniuotą širdelės formos servetėlę, kurią ketino įteikti Liusei „nuo Danielio“.

Jai taip pat sėkmingai pavyko iškeisti kadaise „Pakrantėje“ Filo padovanotą kanapinę kojos apyrankę į odinį durklo dėklą. Galbūt Danieliui patiks. Vaikinams taip sunku ką nors nupirkti.

Guminė plaukų juostelė ir apyrankė Šelbei visiškai nieko nereiškė, tačiau pirkliams tai buvo neregėta egzotika. Koks alcheminis elementas ištempia šį daiktą ir grąžina jam formą? Žmonės tyrinėjo gumytę it neįkainojamą brangenybę. Mergina prisiminė viduramžių kankinimo įrenginius ir juokas sustingo viduje.

Kaip ir visada apsipirkus, Šelbę ėmė kamuoti alkis. Mergina vylėsi, kad Mailsui pavyko iškapstyti kokio skanaus maisto. Nuskubėjo per žmonių pilną pievą. Šmėstelėjo miglota mintis: ką ji pamiršo?

– Ak, kokia miela kepuraitė! – priešais išdygo šviesiaplaukė moteris. Paglostė nėriniuotą kyką, kurį Šelbė ryte nudžiovė iš vežimo. – Ar siūta meistro Teiloro?

– E, kieno? – kaltės raudonis nuslinko iki pačių vogtos kepuraitės kraštų.

– Jis įsikūrė štai ten, – moteris parodė į tvirtos baltos drobės palapinę, stovinčią už dešimties pėdų. – Henris turi tris seseris, visos nuostabios siuvėjos. Daugiausia laiko jos dygsniuoja tik bažnytinėms misterijoms skirtus apdarus, tačiau merginos visada sukuria kokį mielą niekutį specialiai mugei. Jų darbai man gniaužia kvapą.

Palapinės šonai buvo atdari, o viduje stovėjo tas pats stambus vyras, kurio vežimą Šelbė ir Mailsas ryte vijosi it prekinį traukinį. Vyras, nukniaukęs Mailso kepurę. Aplink susirinkęs būrelis žmonių aikčiojo, žavėdamiesi kažkuo akivaizdžiai labai brangiu. Prasigrūdusi pro kitus žiūrovus Šelbė išvydo tiek alkanų akių pakerėjusį daiktą.

Ryškiai mėlyna Dodgers kepurė.

– Žavėkitės ypatinga šio kepurės snapelio spalva! – Henris Teiloras karštligiškai reklamavo prekę tarsi paties pasiūtą savo kolekcijos dalį. – Ar kada matėte tokius dygsnius? Nepriekaištingai lygūs tarsi... nematomi!

– O jeigu šį fetrą perkirs kardas? A, Henri, kas tada? – nusišaipė vienas vyras.

Minioje pasklido šnekos, jog kepurė su snapeliu – ne pati saugiausia Henrio kolekcijos prekė.

– Kvailiai, – ištarė Henris. – Snapelis ne šarvai. Jis skirtas grožiui. Argi negalima gaminti daikto tik tam, kad tiesiog džiugintų akis ir širdį?

Žiūrovai ėmė pašiepiamai rėkauti. Šelbės krūtinėje ėmė daužytis širdis. Mergina suprato, ką reikia daryti.

– Aš pirksiu kepurę! – staiga suriko.

– Ji neparduodama! – atsakė Henris.

– Žinoma, parduodama, – Šelbė nebegalvojo apie savo baisią anglišką tarmę, stumtelėjo keletą nustėrusių žmogelių, negalvojo apie nieką, išskyrus tai, kaip gauti Mailsui svarbią kepurę. O Mailsas svarbus jai, Šelbei. – Štai! – sušuko ji. – Paimkite mainais mano kepuraitę! Šįryt gavau ją iš tėvo... eee... ir ji... eee... netinka.