Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Žinoma, – Šelbė ėmė rausti. Reikėjo prasiblaškyti. Siekė beisbolo kepurės. Tegu Mailsas žvelgia į ją, užuot stebeilijęsis į raudonus merginos skruostus.

– Paklausiau apie tavo kepuraitę, nes šįvakar turguje radau štai ką, – prabilo Mailsas, jai dar nespėjus ištraukti beisbolo kepurės.

Vaikinas ištiesė porą buivolo odos pirštinaičių rauktais rankogaliais. Jos buvo nuostabios.

– Nupirkai? Man?

– Tiesą pasakius, iškeičiau. Būtum mačiusi, kaip susijaudino pirštinių siuvėjas, išvydęs mažytį kramtomosios gumos pakelį, – nusišypsojo. – Šiaip ar taip tavo rankos visą dieną buvo tokios šaltos, pamaniau, pirštinės derės prie kepuraitės.

Šelbė nebeištvėrė. Pratrūko juokais. Susilenkė, krito ant žemės ir ūkčiojo. Buvo taip gera atsikratyti visos susikaupusios įtampos, išleisti ją į Valentino dienos išvakarių orą ir tiesiog kvatotis.

– Tau jos nepatinka, – nusiminė Mailsas. – Žinau, kad jos ne tavo įprasto stiliaus, tačiau tokios pačios spalvos kaip kepuraitė ir...

– Ne, Mailsai, ne tai, – Šelbė atsilošė ir pamačiusi jo veidą surimtėjo. Paskui vėl sukikeno. – Iškeičiau kepuraitę į šitą.

Pakėlė Dodgers kepurę.

– Negali būti.

Vaikinas ištiesė ranką tarsi vaikas negalintis patikėti, jog po Kalėdų eglute padėtos dovanos yra jo.

Šelbė lėtai paėmė pirštines. Mailsas čiupo kepurę.

Po ilgos akimirkos abu pasimatavo dovanas.

Virš mėlynų akių užsmaukęs kepurę Mailsas vėl virto savimi, tuo vaikinu, kurį Šelbė matė šimtuose pamokų „Pakrantėje“, vaikinu, su kuriuo pirmąkart žengė į Pranešėją. Pačiu artimiausiu jos draugu.

Pirštinės buvo stulbinančiai gražios. Minkščiausia oda, dailiausias darbas. Tiko tobulai, tarsi Mailsas būtų pažinęs jos rankas. Pakėlė akis norėdama padėkoti, tačiau draugo veido išraiška sustabdė.

– Kas negerai?

Mailsas pasikrapštė kaktą.

– Nežinau. Ar labai supyksi, jeigu tą kepurę nusiimsiu? Šiandien supratau, kad be jos geriau matau tave ir tai man patinka.

– Matai mane? – Šelbė nesuprato, kodėl būtent tuo metu jos balsas užlūžo.

– Taip. Tave.

Mailsas paėmė ją už rankų. Merginos pulsas pagreitėjo. Tą akimirką viskas tapo labai svarbu.

Kliudė tik vienas dalykas.

– Mailsai?

– Taip?

– Ar neprieštarausi, jeigu nusimausiu tas pirštines? Man jos labai patinka, mūvėsiu jas, pažadu, tačiau dabar aš... aš negaliu justi tavo rankų.

Itin švelniai, liesdamas vieną pirštą po kito, Mailsas nutraukė odines pirštines. Baigęs padėjo pirštines ant žemės ir vėl suėmė abi jos rankas. Stipriai, raminančiai ir visiškai netikėtai. Šis prisilietimas privertė Šelbę šypsotis vidine šypsena. Už jų, ant lauro medžio šakos, švelniai treliavo lakštingala. Mergina nurijo seiles. Mailsas lėtai įkvėpė.

– Ar žinai, ką pamaniau, kai Rolandas pasakė, jog rytoj išsiųs mus namo?

Šelbė papurtė galvą.

– Pagalvojau: Praleisiu Valentino dieną šioje neįtikėtinai romantiškoje vietoje su man išties patinkančia mergina.

Šelbė nežinojo, ką atsakyti.

– Kalbi ne apie Liusę, tiesa?

– Ne, – Mailsas stebėjo jos akis, kažko laukė. Merginai vėl ėmė svaigti galva. – Kalbu apie tave.

Per septyniolika metų Šelbę bučiavo daugybė varlių ir keletas rupūžių. Ir kaskart vaikinas būtinai kvailai paklausdavo: Ar galiu dabar tave pabučiuoti? Kai kurios merginos manė, jog taip elgtis mandagu, tačiau Šelbei tas klausimas virsdavo rakštimi subinėje. Visada atsakydavo ką nors sarkastiško, ypatinga nuotaika išsisklaidydavo. Bijojo, kad ir Mailsas to paklaus.

Laimei, vaikinas ilgai nuogąstauti nevertė.

Labai lėtai pasilenkęs delnu apglėbė jos skruostą. Akys spindėjo ta pačia, virš jų plytinčio žvaigždėto dangaus spalva. Prisitraukė merginos smakrą arčiau, švelniai pakreipė veidą. Šelbė užmerkė akis.

Lūpos susijungė nuostabiausiame bučinyje.

Paprasta, vos keletas švelnių pakštelėjimų. Nieko sudėtinga, juk jie tik pradeda. Atsimerkusi Šelbė pamatė Mailso žvilgsnį, šypseną, kurią pažinojo it savą. Suprato, jog gavo pačią geriausią Valentino dienos dovaną. Nebūtų jos keitusi į nieką kitą visame pasaulyje.

MEILĖS PAMOKOS

ROLANDO VALENTINO DIENA

Pirmas skyrius

ILGAS IR KLAIDUS KELIAS

Rolandas smarkiai šuoliavo prie šiaurinių miesto vartų. Nors maršrutas vedė pro pačios baisiausios gyvenimo akimirkos vietą, jis nuo kelio nenukrypo. Vykdė misiją.

Dar prieš kelias valandas nepažintas žirgas – kumelė, paimta iš lordo arklidžių – instinktyviai pakluso jo poreikiams. Baltai it sniegas arabų ristūnei puikiai tiko juodas odinis riterio balnas. Prieš rasdamas šią kumelę, Rolandas buvo nusižiūrėjęs dėmėtą plačiašonį kaimiečio arklį. Darbinis arklys gali keliauti ilgiau nei didiko žirgas, gali ilgiau išbūti neėdęs, tačiau neatrodė teisinga vogti iš valstiečių.

Ši kumelė – dėl vienintelės juodos dėmės ant nosies pavadino ją Juode – pirmą kartą pabalnota žvingavo ir stojosi piestu, tačiau po kelių atsargių ratų palei pažliugusį kelią, netoli avių aptvarų, abu susidraugavo. Rolandas visada mokėjo susitarti su gyvūnais, ypač arkliais. Jo balse skambančią muziką gyvūnai išgirsdavo geriau nei žmonės. Persigandusiai kumelaitei užtekdavo vos kelių pašnibždomis ištartų žodžių. Jie nuramindavo it saulė po audros.

Įjoję į turgaus maišalynę, raitelis ir žirgas jau buvo susieti nematoma draugyste. Deja, apie šarvus to pasakyti negalėjai. Iš lordo sūnaus ginklų kambario nudžiauta apranga Rolandui netiko. Šarvai buvo per ilgi, spaudė krūtinę, dvokė rūgščiu prakaitu. Prie haute couture pripratęs kūnas tokiam apdarui priešinte priešinosi.

Skriedamas pro vartus ir stengdamasis nepakliūti į lordo akiratį, Rolandas nekreipė dėmesio į sunerimusius miestelėnų žvilgsnius ir spėliones apie mūšį, į kurį jis joja. Šie oficialieji šarvai – su prakeikta grandinių liemene, apjuosta dvidešimt svarų sveriančiu, išpuoštu diržu ir dusinančiu plieniniu, ant suveltų plaukų tinkamai nesilaikančiu šalmu – buvo vilkimi tik mūšiuose. Paprastai kelionei jie buvo pernelyg gremėzdiški ir krito į akis. Rolandas tą žinojo, juto sulig kiekvienu plačiu, drebančiu kumelės žingsniu, tačiau tik toks apdaras tiko maskuotei. Ne tam atkeliavo visą šį kelią, kad leistųsi trukdomas mirtingųjų, kurie palaikę demoną mauru, mėgintų sučiupti ir įkalinti.

Jam reikėjo kaukės, kuri netrukdytų siekti tikslo: apsaugoti viduramžių Danielį nuo bėdos.

Ne Liusindą.

Danielį.

Rolandas neabejojo, kad Liusinda Prais žino, ką daro. Netgi to nenutuokdama, mergina visada pasielgdavo tinkamai. Įspūdinga. Angelai, sekdavę paskui Liusę Pranešėjais – Gabė, Kemas, netgi Ariana – tinkamai jos neįvertindavo. Tačiau Rolandas pokytį pastebėjo jau „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje – keistą, nerūpestingą pasitikėjimą savimi, neišryškėjusį nė viename iš ankstesnių Liusės gyvenimų. Atrodė, kad mergina galų gale dirstelėjo į pačias savo senosios sielos gilybes. Kai Liusinda, galbūt nė pati nežinodama ką daro, ėmė žengti savarankiškus žingsnius, Rolandas suprato, jog ji viską išsiaiškins. Tai endšpilis[5]. Savo partiją privalo sužaisti pati.

Štai kodėl demonas nerimavo dėl Danielio.

Atrodė, kad Danielis pasipainios Liusės kelyje ir viską sugadins. Kažkas privalėjo pasirūpinti, kad angelas neiškrėstų kokios nors kvailystės. Štai kodėl Rolandas nusekė jį Pranešėjais iš Liusės namų sodo.