Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Snieguotos viršūnės nebeakina,

Nes nuostabiau yra Rozalina.

Žiauriu pavirsta švelniaakis katinas,

Kai skreitą išskleidžia Rozalina.

Kaip posmai iš eilučių liejas,

Sukūrė taip mane Rozalina.

Suplukę dirba pėdų rišėjai,

Sunkiau darbuojas Rozalina.

Riešutas kevalą suskaldo.

Toks riešutas yra Rozalina.

Tas, kurs paslaptis įmint bando,

Tegu susiduria su Rozalina.

Pabaigoje Rolandas pakėlė akis ir pamatė susiraukusį Rozalinos veidą. Dabar jis tą prisiminė, vėl stengėsi ištverti, vėl pajuto tą patį sunkumą pilve. Tarsi priekalas ridentųsi nuo uolos.

Ji ištarė: Kodėl kankini mane tokiomis sunkiomis eilėmis?

Šįkart savo atmintyje Rolandas išgirdo tai, kas slypėjo jos balse. Žinoma! Ji šaipėsi .

Turėjo tą suprasti, kai Rozalina sučiupo jo ranką ir timptelėjo į šieną. Rolando širdis stuksėjo pernelyg garsiai, kad išgirstų, ką ji nori pasakyti. O tai, be abejonės, buvo užsičiaupk ir pabučiuok.

O kaip jis pabučiavo ją!

Tą pirmąjį kartą, kai susilietė jų lūpos, kažkas Rolando viduje įsižiebė, atrodė, kad siela įsielektrino. Kūnas pastėro nuo pastangų visko nesugadinti. Lūpos prigludo prie jos lūpų, tačiau bejėgiškai. Rankos virto dviem, į jos pečius įsikibusiomis letenomis. Norėdama ištrūkti iš jo gniaužtų, Rozalina ėmė muistytis, tačiau, atrodė, kad jis sustingo amžiams.

Pagaliau mergina švelniai sukikeno ir išsirangė iš jo rankų. Atsilošė atgal į šieną. Lūpos susiraukė ir vėl tapo nebepasiekiamos. Nuvėrė Rolandą žvilgsniu, kokiu vaikas žiūri į nusikaltusį žaislą.

– Trūko grakštumo.

Rolandas klūpėdamas pasviro į priekį, rankos paniro į šiurkštų šieną.

– Gal pakartoti? Esu tikras, galiu ir geriau...

– Na, manyčiau, kad gali, – suskambo drovus gražus juokas. Rozalina atsitraukė. Tiek, kad užtektų paerzinti. Paskui vėl atsigulė į šieną ir užmerkė akis. – Gali pamėginti dar kartą.

Rolandas giliai įkvėpė, siurbdamas į save kiekvienos jos kūno dalelės žavesį. Tačiau kai jau rengėsi apdovanoti mylimąją dar vienu nerangiu bučiniu, mergina prispaudė ranką prie jo krūtinės.

Ji turėjo pajusti, kaip smarkiai plaka širdis, tačiau nieko apie tai nepasakė.

– Šį kartą, – ėmė mokyti, – ne taip pompastiškai. Daugiau... grakštumo . Galvok apie laisvai besiliejančias eiles. Na, galbūt ne apie savo eiles. Galbūt kokį nors kitą mėgstamą eilėraštį. Įterpk save į bučinį.

– Taip? – Rolandas beveik nukrito ant jos, nusirideno ant šono ir veidu įsikniaubė į šiaudus.

Išraudęs atsisuko į Rozaliną.

Abu gulėjo greta ir žvelgė vienas į kitą. Rozalina paėmė vaikino rankas. Per drabužius lietėsi klubai. Kojų pirštų galiukai bučiavosi nesivaržydami. Jos veidas atsidūrė vos per kelis centimetrus nuo jo veido.

– Pražiopsojai mano burną, – merginos lūpas praskyrė viliojanti šypsena. – Rolandai, meilė reiškia tai, jog nereikia bijoti duoti valios savo jausmams. Tikėk, jog trokštu visko, ką nori man pasiūlyti. Ar supranti?

– Taip, taip, suprantu! – Rolandas įkvėpė ir suvirpėjo, ruošdamasis kitam bandymui. Lūpos, rankos ir širdis kone sprogo nuo lūkesčio. Nedrąsiai pasilenkė prie jos...

– Rolandai?

Kas dabar?

– Apkabinkite mane tvirtai, sere. Aš nesubyrėsiu.

Pabučiavęs Rozaliną, jis suprato, jog net paties Liuciferio kvietimas nebūtų privertęs paleisti šios tyros mergelės.

Ateityje jos patarimu vadovausis tūkstančius kartų su kitomis moterimis ir retkarčiais pajus kažką panašaus, tačiau niekada niekada nebepatirs tokio paties jausmo.

Trečias skyrius

TAMSOS PATARIMAS

Rolandas pabudo. Norėjo vemti. Jautėsi sutrikęs.

Mieli prisiminimai apie mylinčią Rozaliną pamažu geso. Palietė tvinksinčią galvą ir suvokė, kad guli ant žemės.

Lėtai atsitūpė. Kūną bjauriai maudė, tačiau viskas bėgant laikui susitvarkys.

Pakėlė akis į balkoną. Anais laikais niekuomet nebuvo iš jo iškritęs. Ko gero, nevertėjo vilkėti viso šarvų komplekto. Ėmė niršti. Kiek kartų, tikėdamasis ją susitikti, kopė ta pačia siena? Kiek kartų ilgi šviesūs Rozalinos plaukai viliojo jį it Rapunzelės[7] garbanos?

Paprastai, kai Rolandas pasiekdavo balkoną, Rozalina jau laukdavo ir nuoširdžiai nudžiugdavo jį išvydusi. Tyliai sušukdavo jo vardą ir puldavo į glėbį. Tokia gaivi, trapi. Oda dvelkdavo rožių vandeniu, kuriame maudėsi, o kūnas kone gauste gaudė jų slaptos meilės galia...

Rolandas papurtė galvą. Ne, jų meilė nebuvo vien šviesus ir tyras džiaugsmas. Vienas tamsus prisiminimas viską sutepė...

Paskutinis prisiminimas apie ją.

Paslapčiomis jiedu susitikinėjo visą žiemą, pavasarį ir vasarą. Pasaulis ėmė rudenėti, vasaros žalumą užgožė oranžinės ir raudonos liepsnos.

Abu ketino pabėgti nuo jos tėvo valdžios ir visuomenės nusistatymų, neleidžiančių didiko dukteriai tekėti už mauro. Prisidengęs naujojo gyvenimo planais, Rolandas vieną savaitę paliko savo mylimąją.

Tačiau jis melavo. Iš tiesų išvyko ieškoti patarimo. Ramybės nedavė mintis:

Ar Rozalina tebemylėtų jį, jeigu viską žinotų?

Ir:

Ar pavyktų išlaikyti jo prigimties paslaptį ir sukurti jai laimingą gyvenimą?

Tiesą pasakius, kreiptis galėjo į vienintelį asmenį.

Kemą rado pietiniame salų, kurias vieną dieną pavadins Naująja Zelandija, pakraštyje. Tuo metu abi salos dar nebuvo paliestos žmogaus. Dar visą pusę amžiaus maoriai nepasieks žemyno, todėl Kemas toje vietoje viešpatavo vienas.

Rolandas skrido baimindamasis smailių it durklai uolų. Tokių dar nebuvo matęs. Vėjai klastingai pūtė į sparnus ir blaškė tarp debesų. Neaprėpiamą, niekieno nepaliestą sąsiaurį, kur nuo pasaulio slėpėsi Kemas, demonas pasiekė kiaurai permerktas ir krečiamas drebulio.

Vandenyje it veidrodyje atsispindėjo žaliomis bukų giraitėmis apaugę kalnai. Leisdamasis Rolandas įmerkė sparno kraštą. Nutvilkė ledinis šaltis. Sudrebėjęs tęsė kelionę.

Tolimiausiame sąsiaurio krašte demonas nusileido ant pilkai mėlyno riedulio, stūksančio priešais nesuvokiamai aukštą krioklį, kurio viršus skendėjo migloje. Krioklio papėdėje gulėjo puolęs angelas, Rolando brolis. Krintančio vandens lašai talžė jo sparnus.

Ką ten veikia Kemas? Kiek ilgai guli šioje kameroje, pasmerkęs save vandens kankynėms?

– Kemai!

Triskart surikęs brolio vardą, Rolandas liovėsi ir puolė traukti jį lauk. Pajutęs kažkieno prisilietimą, Kemas ėmė blaškytis ir įsikibo į uolas, kur gulėjo. Paskui pažino Rolandą ir leidosi ištempiamas. Veide sustingo įtarus žvilgsnis.

Vilkdamas brolį, Rolandas nusigavo už krioklio, ant uolos iškyšos. Tai pareikalavo daug jėgų. Demonas užduso, permirko ir sušalo iki pat kaulų smegenų. Iškyša buvo siaura, tačiau ant drėgno akmens užteko vietos abiem. Po vandens riaumojimo tapo klaikiai tylu.

Išsekęs Rolandas susvirduliavo, sparnai atsirėmė į uolą. Paskui susmuko žemyn ir atsisėdo.

– Keliauk namo, Rolandai.

Kemas pasirėmė ant vienos alkūnės. Žalių akių žvilgsnis klaidžiojo. Nuogas kūnas nuo nesiliaujančių vandens smūgių buvo virtęs viena bjauria purpurine mėlyne. Tačiau labiausiai pribloškė jo sparnai...

Juos raizgė naujos geltonos gyslelės. Nutvieksti mėnesienos sparnai žėrėjo taip nuostabiai. Rolandas nevalingai ėmė jais grožėtis.

– Vadinasi, tai tiesa, – Rolandą pasiekė gandai, jog Kemas perėjo į Liuciferio pusę.