Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Ketvirtas skyrius

MEILĖS MOKINYS

Vėl išorinė siena, slinkimas palei akmeninį parapetą, statmenas kilimas prie bokštelio ir balkono. Vėl Rozalina.

Kai Rolandas pasiekė balkoną, saulė jau švietė žemai, o virš jo pečių driekėsi ilgi šešėliai. Juose tarsi šnibždėdami mes čia , sukosi ir formas keitė Pranešėjai, tačiau demonui netrukdė. Atvėso, ore pasklido dūmai ir artėjantis šaltis.

Įsivaizdavo įžengiąs į bokštą per balkoną, sėlinantis sutemų užtemdytomis salėmis ir randantis jos kambarį. Įsivaizdavo jos veidą.

Susverdėjusi iš nuostabos ji žengia atgal, veide atviras džiaugsmas, rankos sugniaužtos prie dailios krūtinės...

O jeigu ji pyksta?

Tebepyksta. Praėjus penkeriems metams. Įmanoma.

Nevertėtų to pamiršti.

Jiedu patyrė retą ir nuostabų dalyką. Rolandas sužinojo, jog mylinčios moterys stipriai kenčia. Jos myli taip, kaip demonas niekada nesupras. Atrodo, kad jų širdyse egzistuoja daugybė kertelių, kur meilė lieka ir niekada iš ten neišnyksta.

Ką jis čia veikia? Per plieninius šarvus kelią sau skynėsi vėjas. Nederėtų čia būti. Šis gyvenimo etapas baigtas. Galbūt Kemas klydo dėl meilės, tačiau nemelavo kalbėdamas apie tai, kaip laikas pakeis Rolandą.

Reikia lipti žemyn, šokti ant žirgo ir rasti Danielį.

Tik... jis negalėjo.

Ką gali padaryti?

Gali kristi kniūbsčias.

Gali atsiklaupti ant kelių ir lankstytis jai, maldauti atleidimo. Gali, taip ir pasielgs...

Iki šios akimirkos nebuvo suvokęs, kad trokšta jos atleidimo.

Drebėdamas atsidūrė prie balkono. Jis nervinasi? O gal jaudinasi? Taip toli keliavo ir vis dar nežino, ką pasakys. Širdies kamputyje nejučia susidėjo eilės...

Mintyse tegu gyvena

Vien tik veidas Rozalinos.

Ne. Tos eilės jau sukėlė keblumų. Prastos poezijos jai nereikia. Rozalinai reikia kūniškos, abipusės meilės.

Ar Rolandas gali jai tą duoti?

Raudona užuolaida sušnarėjo vėjyje ir prasiskyrė nuo drąsaus demono pirštų prisilietimo. Pats pasislėpė už akmeninės sienos, tačiau kraipė kaklą tol, kol žvilgsniu pasiekė miegamąjį, kuriame sėdėdavo drauge su ja.

Rozalina.

Ji sėdėjo kampe medinėje kėdėje ir tyliai dainavo. Moteris buvo nuostabi. Veidas senstelėjęs, tačiau metai buvo gailestingi. Iš Rolando mergaitės ji virto gražuole jauna moterimi.

Rozalina spindėjo.

Jos grožis gniaužė kvapą.

Taip, Rolandas suprato, kad padarė klaidą. Buvo toks nepatyręs meilėje, toks kvailys. Ciniškas ir netikintis tąsa to, ką jie turėjo. Pernelyg skubotai patikėjo karčiais Kemo patarimais.

Tačiau pažvelkite į Liusę ir Danielį. Jie parodė Rolandui, kad meilė gali ištverti netgi griežčiausias bausmes. Galbūt tai, kas nutiko iki šios akimirkos – atsitiktinumas, nubloškęs jį į šią epochą, sutikimas padėti Šelbei ir Mailsui, kelias, vedantis pro senąją Rozalinos pilį – nutiko ne šiaip sau.

Gavo antrą progą mylėti.

Šįkart pasikliaus širdimi. Jau rengėsi šokti pro atvirą langą...

Minutėlę.

Rozalina dainavo ne sau. Rolandas sumirksėjo, vėl įsižiūrėjo. Ji turėjo klausytoją. Mažytį kūdikį, susuptą į plunksnų antklodę. Kūdikis žindo. Rozalina buvo motina .

Kito vyro žmona.

Rolando kūnas įsitempė, iš lūpų išsprūdo aimana. Turėjo palengvėti išvydus, kaip jai puikiai sekasi, kokia ji laiminga, tačiau pasijuto labai vienišas.

Sunkiai nusirideno nuo balkono durų, susitrenkė nugarą į lenktą bokšto sieną. Koks vyras užėmė vietą, kurios Rolandui nederėjo palikti?

Išdrįso dar sykį pažvelgti vidun. Rozalina pakilo nuo kėdės ir paguldė kūdikį į medinį lopšį. Rolandas užmerkė akis ir klausėsi tolstančių jos žingsnių garso it dainos. Moteris nutipeno į prieškambarį ir išėjo iš kambario.

Taip negali baigtis. Toks mylimosios paveikslas negali būti paskutinis.

Kvailys. Kvailys, kad grįžo. Kvailys, kad nepaliko visko taip, kaip buvo.

Instinktyviai nusekė Rozalinai iš paskos. Nusirepečkojo palei plokščią bokšto atbrailą prie kito lango. Nubrozdintais pirštais įsikibo į sieną.

Patalpa, esanti greta kambario, kurioje matė mylimąją, kadaise priklausė jos broliui Džefriui. Tačiau prisišliejęs prie arkinio lango ir žvilgtelėjęs vidun, Rolandas pamatė netoli kabančius moteriškus drabužius.

Išgirdo žemą vyro balsą, paskui – Rozalinos atsakymą.

Ant damastiniu audiniu dengtos lovos krašto nugara į Rolandą sėdėjo jaunas vyras. Kai pasuko galvą, demonas išvydo gražų, tačiau ne itin įspūdingą profilį. Lygūs rudi plaukai, strazdanota oda, nuožulni nosis.

Moteris tysojo ant lovos, jos šviesi galva ilsėjosi vyro glėbyje. Įprasta padėtis dviem žmonėms, kurie vienas kito kūną pažinojo it savą. Moteris verkė.

Rozalina.

– Bet, Aleksandrai, kodėl?

Norėdama pažvelgti į vyrą, ji pakėlė ašarų išvagotą veidą ir Rolando širdis įstrigo gerklėje.

Aleksandras – jos vyras – paglostė susivėlusius geltonus žmonos plaukus.

– Mano meile, – pabučiavo nosį. Ten, kur galėdamas liesti lūpas, Rolandas bučiuotų vėliausiai. – Žirgas jau pabalnotas. Kareivinėse laukia vyrai. Žinai, kad norėdamas prie jų prisijungti, turiu išvykti dar prieš sutemstant.

Rozalina sugriebė baltą jo apatinių marškinių rankovę ir sukūkčiojo.

– Mano tėvas turi tūkstančius riterių, galinčių tave pakeisti. Meldžiu, nepalik manęs, nepalik mūsų dėl karo.

– Tavo tėvas ir taip jau buvo pernelyg kilniaširdis. Kodėl mano vietą turėtų užimti kitas, jeigu pats esu jaunas ir stiprus? Tai mano pareiga, Rozalina. Privalau joti. Grįšiu, kai žygis bus baigtas.

Moteris papurtė galvą. Skruostai išraudo nuo pykčio.

– Negaliu tavęs netekti. Negaliu be tavęs gyventi.

Suskambus šiems žodžiams, Rolando širdis stabtelėjo.

– Nereikės, – atsakė Aleksandras. – Duodu žodį: aš grįšiu.

Pakilęs nuo lovos, padėjo žmonai atsistoti. Rolandas su atsinaujinusiu pavydu pastebėjo, kad Rozalina laukiasi antro kūdikio. Iš po dailios rauktos suknelės kyšojo pilvas. Nusiminusi moteris sudėjo ant jo rankas.

Rolandas niekada nepaliktų jos tokioje padėtyje. Kaip šis vyras gali vykti į karą? Ką reiškia karas meilės pareigų akivaizdoje?

Bet kokia širdies gėla, kurią Rozalina jautė dėl Rolando prieš penketą metų, nublanko prieš dabartinį skausmą, nes šis vyras buvo ne tik mylimasis ir sutuoktinis – jis buvo ir jos vaikų tėvas.

Demonui sugniaužė širdį. Negalima su tuo susitaikyti. Prisiminė visus tuos metus, skiriančius jį nuo šios viduramžių širdgėlos ir dabarties, iš kurios atvyko – amžius, praleistus mėnulyje, kur klajojo tarp uolų ir kraterių, apleidęs savo pareigas, tiesiog stengdamasis pamiršti, jog kadaise matė Rozaliną. Pagalvojo apie laiko vakuumą, kurį patyrė portale, jungiančiame liepą su rugsėju, palikęs viską taip, kaip paliko ir mylimąją.

Tačiau dabar suprato, kad ir kiek tęstųsi begalybė, Rozalinos ašarų niekada nepamirš.

Koks savimyla kvailys jis buvo. Jai nereikėjo atsiprašymo. Atsiprašymas reikštų visišką savanaudiškumą. Taip Rolandas ieškotų palengvėjimo savo kaltai sąžinei. Ir vėl atvertų mylimosios žaizdas. Daugiau dėl Rozalinos jau negalėjo nieko padaryti.

Beveik nieko.

Jaunas, išstypęs ir nerangus vyras priėjo prie arklidžių, kur laukė Rolandas. Rankoje vyriškis nešėsi šalmą. Veidas buvo atviras. Rolandas įdėmiai įsižiūrėjo. Nekentė šio vyro ir gerbė jį. Aleksandras akivaizdžiai jautėsi įsipareigojęs ir kartu nenorėjo kautis. Ar geras vardas ir pareiga jam reiškė daugiau nei meilė? O gal šis garbės ir pareigos mišinys buvo meilė? Paradoksai kilo aukščiau nei tolimiausios žvaigždės.