Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– O vieną dieną... – purvinus delnus Ariana ketino valytis į suknelės priekį. Tesė pliaukštelėjo per merginos rankas ir iš virvute perrišto krepšelio išsitraukė medvilninę nosinę. – Vieną dieną toji angelė sutiko kai ką ir jos gyvenimas pasikeitė...

Tesė šiek tiek kilstelėjo smakrą. Klausėsi.

– Toji sutikta būtybė buvo velniūkštė. Gana rimta, nuolatos priekaištaudavo dėl Veltūnės pokštų, pašiepdavo jos sumanymus, vis primindavo Veltūnei, jog yra ir svarbesnių dalykų nei plaukai .

Tesė netikėtai nusisuko. Atsisėdo žolėje nugara į Arianą. Galbūt nepatiko įžanga? Bet juk laukia tęsinys! Visos istorijos privalo turėti kulminacinį tašką, staigmeną! Ariana atsigulė palei ištiestas Tesės kojas ir pasirėmė viena alkūne. Kita ranka pamėgino išskirti ties krūtine tvirtai sukryžiuotas draugės rankas. Tačiau netgi tuomet, kai mylimoji suspaudė jos rankas, Tesė neatplėšė akių nuo žolėje įsiterpusios blyškiai gelsvos laukinės gėlės.

– Baik šį kvailą pasakojimą, Ariana, – prašneko it apimta transo. – Šiandien neturiu tam nuotaikos.

– Ak, luktelėk! Aš tik pradėjau! – mergina suraukė kaktą. – Daugeliu atžvilgiu ši tariama priešininkė buvo visiška Veltūnės priešingybė. Jos plaukai priminė raudoną pienės pūpsnį. – Ariana paglostė Tesės plaukus. – Blyški it drobė oda nudegdavo nuo menkiausio saulės prisilietimo, – perbraukė lygią nuogą mylimosios ranką.

– Ariana...

– Tačiau tas padaras pasirodė esanti demonė su šukomis. Jos rankoms pakluso pragaištingos sruogos. Šios būtybės prigimtis, priešinga angelei, buvo...

– Užteks! – išrėžė Tesė, staigiai nusuko žvilgsnį ir įsistebeilijo į negilų, akmenukais nusėtą upelį ganyklos pakraštyje. – Atsibodo tos pasakos.

Atsistojo. Ariana taip pat skubiai pakilo.

– Tai ne pasaka, – atkakliai tvirtino ji, nepaisydama šiurpstančios odos. Atsisėdo tiesiai ir pakreipė galvą į Tesę. – Tai, kad mudvi čia, kartu...

– Rodo tik tiek, kad jis nekreipė dėmesio.

– Nekreipė? – Pieva nuslinko šaltas vėjas.

– Pareiškė man ultimatumą.

Iš Arianos skruostų atslūgo kraujas, dingo ir nuostabios pievos spalvos. Mėlynas dangus apsiblausė, žolė neteko gyvybingumo. Netgi Tesės plaukai atrodė blyškūs. Ariana žinojo, kad ši akimirka ateis. Žinojo nuo pat pradžių, tačiau vis tiek užgniaužė kvapą.

Sprande Tesė turėjo tatuiruotę – besišakojančius saulės spindulius. Taip Liuciferis žymėjo įtakingiausiuosius demonus.

– Jis žino. Dabar nori, kad grįžčiau, – suskambo ledinis Tesės balsas. Atrodė, kad tas ledas slenka į Arianos sielą.

– Bet tu ką tik čia atsiradai! – Ariana jau ketino bėgti prie mylimosios, kristi prie jos kojų ir raudoti, tačiau tik įsistebeilijo į rankas. – Nenoriu, kad išvyktum. Nekenčiu, kai iškeliauji.

– Ariana... – Tesė žengė prie jos, tačiau mergina įniršusi pasitraukė.

– Tai, ką galime ir ko negalime, ne jo reikalas! Koks monstras gali be atvangos kalbėti apie laisvą valią ir vis tiek nepaleisti tavęs, idant sektum savo širdimi?

– Negaliu rinktis.

– O taip, gali, – atsakė Ariana. – Tiesiog to nedarai.

Nesulaukusi Tesės atsakymo, Ariana pajuto krūtinę slegiančią pirmąją raudos bangą didumo sulig cunamiu. Pajuto didžiulę gėdą. Nusisuko ir nubėgo per ganyklą, palei upelio vagą, užkilo neaukštu žolėtu šlaitu vakariniame fermos pakraštyje. Ištrypė šeimininkės žoleles, nes per ašaras nematė čiobrelių. Girdėjo, kad iš paskos bėgo Tesė, tylūs žingsniai artėjo, tačiau ji nesustojo tol, kol nepasiekė seno tvarto durų. Čia rytojaus ryte, prieš auštant, ateis melžti karvių.

Prisispaudė prie šiurkščios medinės sienos ir davė valią ašaroms.

Tesė apkabino Arianą iš nugaros, raudona kasa sušvytavo virš peties. Priglaudė galvą tarp menčių. Akimirką abi stovėjo ir tyliai verkė.

Ariana apsisuko, prisišliejo prie saulės įšildytos sienos. Tesė paėmė ją už rankos. Demonės pirštai buvo ilgi, ploni ir blyškūs, o Arianos – smulkučiai, iki gyvuonies nukramtytais nagais. Pro atviras duris surūdijusiais vyriais Ariana įstūmė Tesę į tvarto vidų, kad saugiai pasislėptų nuo kitų netrukus vakarieniauti grįšiančių melžėjų.

Abi stovėjo tarp šieno ir arklių. Kampe susiglaudusios gulėjo kelios karvės. Visur tvyrojo gyvulių kvapas: arklių muskusas, viščiukų pūkų saldumas, ant karvių odos išdžiūvęs prakaitas.

– Mudvi galime būti drauge, – tyliu balsu prabilo Tesė.

– Kaip? Nepaklusi jam?

– Ne, Ariana, – demonė papurtė galvą. – Daviau priesaiką. Esu susaistyta su Liuciferiu.

Tesė pasuko galvą. Ketino pažvelgti pro tvarto duris į begalinę pievą. Arianos akys užkliuvo už dailią odą darkančios tamsios saulės spindulių tatuiruotės – vienintelės dėmės, išliekančios puolusių angelų kūnuose. Visos rašalo žymės, žaizdos ar randai – išskyrus įbrėžimus sparnuose – bėgant laikui išnykdavo.

Liuciferio žymė buvo vienintelė Tesės kūno vieta, kurios Ariana nemylėjo. Pakėlusi ranką palietė savo baltą, be jokios dėmelės kaklą. Nesuteptą.

– Yra kitas būdas, – Tesė prisispaudė prie Arianos. Pėdos uždengė viena kitą. Tesės meilė kvepėjo it jazminai, o ji pati dažnai kartodavo, kad Ariana kvepia šviežia grietinėle. – Būdas liautis gyvenus štai taip, nuolatos slepiant tą, kas vyksta tarp mūsų.

Tesė ištiesė rankas į Arianą, palietė jos pečius. Angelė akimirką pamanė, kad jos vėl apsikabins. Pajuto, kaip kūnas laukia, trokšta būti apglėbtas...

Tačiau sprandu lėtai nuslinko šalti pirštai.

– Gali prisijungti prie manęs.

Ariana susverdėjo. Kūnu nubėgo šiurpuliai.

– Prisijunk kaip gimininga man siela. Prisijunk ir užimk savo vietą tarp Pragaro aukštuomenės.

Antras skyrius

VELNIO TROŠKIMAI

Ariana atšoko.

– Ne, – sušnibždėjo neabejodama, jog toks pasirinkimas neįmanomas. – Niekada.

Mėlynos Tesės akys įnirtingai maldavo.

– Galime liautis slėpusios savo meilę ir paskelbti apie tai visam pasauliui.

Balsas sugaudė, ataidėjo nuo tvarto gegnių. Ariana suirzo.

– Argi to nenori? – sušuko Tesė. – Nenori, kad liktume drauge, sutraukytume despotiškus pančius, neleidžiančius būti savimi?

Ariana papurtė galvą. Taip neteisinga. Tesė išsikraustė iš proto. Turėjo pačią tauriausią, gražiausią sielą, kokią tik kada nors teko sutikti, tačiau šįkart demonė nuėjo per toli. Jeigu Ariana jai bent kiek rūpėtų, Tesė žinotų atsakymą.

Tačiau...

Ariana sudvejojo. Akimirką pamėgino situaciją įsivaizduoti Tesės akimis. Žinoma, angelė troško mylėti Tesę nebesislėpdama. Visada to norės. Ką dar turi padaryti, idant tai įrodytų?

Ne! Kaip Tesė galėjo paprašyti tokio dalyko? Pereiti į Pragaro pusę! Tai ne meilė. Tai beprotybė.

– Galbūt taisyklės neklysta, – nedrąsiai ištarė Ariana. – Galbūt angelai ir demonai neturėtų...

– Kas? – pertraukė Tesė. – Pasakyk.

– Liuciferis to niekada neleis, – išsisukinėdama pasakė Ariana.

Nusisukusi ėmė žingsniuoti tvartu. Praėjo pro arklius aptvaruose, karvių gardus. Visi turėjo savo vietas. Pažvelgė į Tesę ir suprato, jog dar niekada nebuvo taip nutolusi nuo šios itin mylėtos būtybės.

– Liuciferis gali sutikti... – pradėjo Tesė.

– Žinai, ką jis mano apie meilę! – atrėžė Ariana. – Nuo tada, kai... – nutilo.

Ta sena istorija dabar nesvarbi.

– Nesupranti, – dirbtinai nusijuokė Tesė, tarsi Arianai nesisektų suvokti paprastučio aritmetinio uždavinio. – Jis sakė, kad jeigu atsivesiu tave...