Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Kas norėtų išvykti į karą ir palikti mylinčią šeimą?

– Kary, – pakvietė Rolandas, kai vyras priartėjo tiek, kad jo akyse buvo galima įžvelgti kančią. – Tu – Aleksandras, giminaitis mano lordo Džono, kuriam priklauso šios valdos?

– O kas tu? – Aleksandras peržengė arklidžių slenkstį. Šviesiai rudos akys nužvelgė Rolando šarvus ir susiaurėjo. – Iš kokio mūšio atvykai taip apsirengęs?

– Esu siųstas čia užimti tavo vietos žygyje.

Aleksandras sustojo.

– Tave atsiuntė mano žmona? Jos tėvas? – papurtė galvą. – Pasitrauk, kary. Leisk man joti.

– Žinoma, neleisiu. Tavo užduotis pakeista. Pažįsti šias apylinkes geriau nei kiti. Jeigu mūšis šiaurėje nepasiseks, gali užgriūti pavojingi laikai. Jeigu atsitrauksime, būsi reikalingas čia. Ginsi miestą nuo įsibrovėlių.

Aleksandras pakreipė galvą.

– Parodyk savo veidą, kary, nes nepasitikiu žmogumi, kuris slepiasi už kaukės.

– Mano veidas nėra tavo rūpestis.

– Kas tu?

– Žmogus, žinantis, jog tavo pareiga – būti čia su šeima. Visi karo trofėjai netenka prasmės, palyginti su tikra meile ir šeimos garbe. Tuojau pat sustok, jeigu nori gyventi.

Aleksandras tyliai nusijuokė, tačiau veido išraiška sugriežtėjo. Išsitraukė kalaviją.

– Ką gi, pabandyk sulaikyti!

Rolandui reikėjo to tikėtis. Vis dėlto toks elgesys suerzino. Kaip šis vyras gali taip užsispyrusiai trokšti ją palikti? Rolandas niekada nepaliktų!

Ir, žinoma, kartą jau taip pasielgė. Paliko savo vienintelę tikrą meilę kaip beširdis kvailys. Nuo tada jis vienas. Nuošalumas gerai, tačiau po patirtos meilės jis virto bjauria, apgailėtina vienatve.

Jokiam žmogui negalima leisti taip suklysti. Tą Rolandas suvokė net apimtas pavydo. Dingtelėjo mintis sulaikyti Aleksandrą.

Nurijo seiles, viduje atsiduso ir išsitraukė kalaviją. Ginklas buvo metro ilgio ir aštrus it skausmas, diegiantis jo širdį. Nenorėjo stoti prieš tą vyrą.

– Kary, – griežtai ištarė Rolandas. – Aš nejuokauju.

Negrabiai mojuodamas kalaviju Aleksandras puolė. Vos juntamu riešo mostu Rolandas atrėmė smūgį. Dusliai sudžeržgė ašmenys.

Nuo lengvučio demono kalavijo judesio Aleksandras slystelėjo žemėn. Pakėlė akis nuo šlapio, arklidės grindis nuklojusio šieno.

– Kodėl taip noriai joji į savo paties mirtį? – paklausė Rolandas.

Aleksandras suniurnėjo ir pašokęs vėl atsistojo į kovos padėtį. Iškėlė kalaviją krūtinės aukštyje.

– Nesu bailys.

Galbūt ir ne bailys, tačiau itin nepatyręs. Ko gero, būdamas vaikas, išbandė ginklą per vasaros šventes drauge su vaikystės draugais smaigstydamas šieno stirtas. Aleksandras – ne karys. Atsidūręs kovos lauko priekyje žus pirmą valandą.

Arba Rolandas jį nužudys dabar...

Tą akimirką atklydo vizija: jo kalavijo ašmenys mitriai švysteli per nuogą šio vyro kaklą. Nuo stuburo atskirta galva. Nuo plieno į purvą varva slidus raudonas kraujas.

Kaip paprasta baigti trumpą šio žmogaus gyvenimą. Užimti jo vietą tame bokšte ir mylėti moterį taip, kaip ji nusipelnė. Rolandas žinojo, kaip tą padaryti.

Paskui sumirksėjo ir išvydo Rozaliną. Kūdikį.

Nežudyk , – priminė sau. – Tik perkalbėk .

Lengvai šoktelėjo į priekį, švystelėjo kardu Aleksandro pusėn. Šis paskubomis nurepečkojo atgal. Rolando ašmenų išvengė tik dėl laimingo atsitiktinumo.

Demonas karčiai nusijuokė.

– Siūlau tau malonę, kary. Patikėk manimi, vykdau aukštesnę valią nei tavo siuzereno. Žinok, jog nesutepsiu tavo ketinimų. Leisk keliauti į karą vietoje tavęs.

– Kalbi mįslėmis, – iš baimės Aleksandro oda palei lūpas įsitempė it odinis būgnas. – Negali manęs pakeisti.

– Taip, – Rolandas virte virė iš įniršio. – Bent jau tai sužinojau.

Įsiutęs demonas pamiršo savo tikslą. Nužingsniavo prie Aleksandro degdamas paniekinto meilužio pykčiu. Rolando kalavijo akivaizdoje vyras ištiesė ginklą ir sustingo. Nesitraukė. Tačiau antrąsyk susidūrus kalavijams, Rolandas Aleksandrą nuginklavo. Prikišo aštraus ginklo smaigalį prie dūstančio jauno vyro gerklės.

– Tikras riteris paklustų. Priimtų mano pasiūlymą ir tarnautų savo žmonėms čia, gindamas savo ir kaimynų namus, kai to prireiktų, – Rolandas nurijo seiles. – Ar paklūstate, sere?

Negalėdamas ištarti nė žodžio, Aleksandras gaudė orą. Žvilgsnis lakstė prie kaklo priremtu kalaviju. Persigandęs vyras linktelėjo. Paklus.

Rolandą užplūdo ramybė. Užsimerkė.

Jis ir tas išblyškęs mirtingasis Aleksandras mylėjo tą pačią nuostabią būtybę. Jiedu negali būti priešai. Rolandas pasirinko. Pasigailės Aleksandro ne dėl jo paties. Paliks jį gyvą dėl Rozalinos.

– Esi drąsesnis už mane, – kalbėjo tiesą, nes Aleksandrui užteko jėgų mylėti Rozaliną, kai Rolandas pabūgo. – Pasinaudok proga, kurią tau suteikiu šiąnakt, ir grįžk pas šeimą, – iš visų jėgų stengėsi, kad balsas skambėtų ramiai. – Bučiuok žmoną, augink vaikus. Štai kur garbė.

Ilgą įtemptą akimirką abu žvelgė vienas į kitą. Rolandas pajuto, jog Aleksandras gali ką nors pamatyti per antveidžio plyšį. Kaip jis nejaučia ore tarp jų tvyrančios gėlos? Nesupranta, kaip nedaug trūko, kad nužudęs Rolandas užimtų jo vietą?

Demonas patraukė kalaviją nuo vyro kaklo. Įkišo ginklą į makštis, atsisėdo ant arklio ir išjojo iš arklidžių į naktį.

Tuščią kelią užliejo melsva mėnesiena.

Rolandas patraukė į šiaurę. Reikėjo surasti Danielį – šiose varžybose su laiku derėjo išgelbėti bent vieną meilę. Ketvirtį valandos demonas paskendo mintyse apie Rozaliną, tačiau prisiminimai pernelyg skaudino. Ilgiau apie tai galvoti nepajėgė. Akys vėl įsmigo į kelią. Išvydo juodu it anglis žirgu atšuoliuojantį raitelį.

Netgi tamsoje riterio šarvai atrodė keistai, tačiau kažką priminė. Akimirką Rolandas pagalvojo, kad tai ankstesnysis jo „aš“, tačiau kai žmogus iškėlė ranką prašydamas sulėtinti žirgą, demonas suprato, kad mostai skubotesni nei jo paties.

Abu raiteliai sustojo vienas priešais kitą. Žirgai besisukdami prunkštė, alsavo šerkšnu.

– Keliaujate iš to dvaro? – visame kelyje sugaudė riterio, mostelėjusio į tolumoje dunksančią pilį, balsas.

Ko gero, Rolandą palaikė Aleksandru. Ar šis riteris atsiųstas palydėti jaunąjį vyrą į karą?

– T...taip, – sumikčiojo demonas. – Esu pakeistas...

– Rolandai? – užkimęs dirbtinis kario balsas virto džiaugsmu trykštančiu, nuostabiai žaviu balseliu.

Raitelis nusitraukė šalmą. Ant šarvų nusruveno juodi plaukai. Mėnesienoje Rolandas išvydo veidą, kurį pažino geriau už bet kurį kitą nuo pat pasaulio pradžios.

– Ariana!

Abu nušoko nuo arklių ir puolė vienas kitam į glėbį. Rolandas nežinojo, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai jo viduramžių „aš“ matė šią viduramžių Arianą, tačiau ką tik išgyventa emocinė kova ištisais amžiais pavertė tą laiko atkarpą, kurioje nematė draugų.

Rolandas apsuko lieknąją angelę ratu. Jos sparnai išsiskleidė per plyšius šarvuose. Demonas pavydėjo jiems laisvės. Žinoma, Arianos drabužiai buvo pritaikyti sparnams. Visada juos taip siuvo.

Skolintuose metaliniuose šarvuose jautėsi kaip narve, tačiau skųstis Arianai nenorėjo. Ji dar nežinojo, jog jis – Anachronizmas. Rolandas norėjo, kad taip ir liktų. Buvo toks laimingas ją matydamas.

Mėnuo it žibintas nušvietė baltą draugės odą. Kai ji pasuko galvą, demonas aiktelėjo.

Kairėje kaklo pusėje sublizgėjo siaubinga nudegimo žymė. Oda rauplėta, nusėta kraujosruvomis, virtusi baisia žaizda. Pats to nenorėdamas Rolandas atšoko. Ariana susidrovėjo.