Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Atrodė, kad demonai nesiryžta atlikti ritualo, skirto naujiems nariams pasveikinti. Jie turėjo apsikabinti, suliesti sparnų galiukus kaip vienas kito pripažinimo ženklą, patvirtinantį, jog naujokai yra saugūs ir tarp draugų.

Kemas atsistojo, priėjo ir spjovė Rolandui į veidą.

– Neturi tiek jėgų, kad grąžintum mane į tarnybą. Tegu Liuciferis pats ateina, jeigu mano, jog esu apsileidęs.

Rolandas nusišluostė veidą ir pakilo ant kojų. Ištiesė ranką Kemo link, tačiau demonas krūptelėjęs pasitraukė.

– Kemai, ne dėl to čia atkeliavau...

– O aš čia atkeliavau pabūti vienas, – Kemas nužingsniavo į tamsų iškyšos kampą, kur Rolandas išvydo krūvelę drabužių ir krepšių.

Keli brolio daiktai. Rolandui pasirodė, jog pažino pergamento ritinėlį – santuokos sutartį, tačiau Kemas ant kūno skubiai užsimetė susivėlusio avikailio drabužį ir įsikišo pergamentą į gilią vidinę kišenę.

– Tu dar ten?

– Man reikia patarimo, Kemai.

– Kokio? Kaip gyventi tinkamai? – Kemo akyse vėl švystelėjo kibirkštis, tačiau kaip išblyškusio, šešėlį primenančio vaiduoklio, kuris dabar stovėjo priešais Rolandą, pernelyg rėžė akis. – Pradėk nuo negyvenamos salos. Ši užimta, tačiau kažkur ten turi būti ir kitų.

Demonas mostelėjo ranka į pasaulį, į Rolandą.

– Aš myliu mirtingąją, – labai lėtai ištarė šis. – Noriu savo gyvenimą kurti su ja.

– Tu neturi gyvenimo. Tu esi puolęs, kitoje pusėje atsidūręs angelas. Tu demonas .

– Žinai, ką noriu pasakyti.

– Patikėk manimi. Meilė neįmanoma. Nešdinkis ir apsisaugok nuo galvos skausmo.

Tą akimirką Rolandas suprato, kaip kvaila buvo vykti pas Kemą patarimo. Vis dėlto privalėjo tą padaryti. Kemo meilės istorija žlugo, tačiau jis suprato, kaip jaučiasi Rolandas.

– Gal gali man pasakyti, kaip... nesielgti?

– Gerai, – Kemas giliai, trūkčiojančiai įkvėpė. – Puiku. Nesižemink meluodamas. Neklausk manęs, ar sužinojusi, kas esi, ji tave tebemylės. Atsakymą žino netgi didžiausias meilės kankinamas kvailys. Ji nebemylės. Negalės mylėti. Nesvajok, kad galėsi nuslėpti tokią paslaptį. Ir svarbiausia, vardan Liuciferio, nepamiršk , kad jokia šventykla Žemėje nepriims tavęs, susiruošusio vesti tą vargšę būtybę.

– Manau, jog galiu tai ištverti, Kemai.

– Tiki, jog tu ir tavo meilė į viską žvelgiate tuo pačiu žvilgsniu?

– Taip. Mes atsidavę vienas kitam.

– O ką ji mano apie amžinybę?

Rolandas tylėjo.

– Nesakyk, jog nežinai? Nuostabu, tada papasakosiu aš. Rolandai, čia slypi neginčijama tiesa apie mūsų nemirtingumą: mirtingieji jo nesuvokia. Nemirtingumas juos gąsdina. Žinojimas, jog ji pasens ir mirs, o tu liksi jaunas ir stiprus velniūkštis, tavo mylimąją sunaikins.

– Galiu dėl jos pasikeisti. Galiu virsti senas, susiraukšlėti, nusilpti ir...

– Rolandai, – Kemas susiraukė. – Tau tai nebūdinga. Kad ir kas ji būtų, dabar ištvers lengviau. Dabar ji, be abejonės, jauna, daili ir gali rasti kitą draugą. Nešvaistyk geriausių merginos metų.

– Tačiau kažkaip meilė turi būti įmanoma. Tik todėl, kad judu su Lilit negalėjote...

– Kalbame ne apie mane.

Abu stovėjo tylėdami ir klausėsi aplink krintančio vandens aido.

– Puiku, – galiausiai ištarė Rolandas. – O ką pasakysi apie Danielį ir Liu...

– O ką jie? – Kemas suriko į krioklį. Veidą nudažė staigaus pykčio raudonis. – Jeigu tai tavo pavyzdžiai, jų patarimo ir klausk. – Bjaurėdamasis papurtė galvą. – Visi žinome, kuo jiems baigsis.

– Ką nori pasakyti?

Kemas įsmeigė žalias akis į Rolandą. Šis nuraudo supratęs, kad jo gailimasi.

– Galų gale jis paliks ją. Neturi kito pasirinkimo. Negali pasipriešinti prakeikimui. Prakeiksmas gyvuos ilgiau už Danielį ir jį sunaikins.

Rolando sparnų plunksnos pasišiaušė.

– Klysti. Tave pernelyg užvaldė Liuciferis...

– Esu netoli nuo tiesos! – sušuko Kemas ir apsisuko.

Ant brolio sprando Rolandas pastebėjo ženklą. Tatuiruotė glūdėjo po aukšta jo apdaro apykakle. Abejonių neliko.

– Nešioji jo ženklą? – sudrebėjo Rolando balsas.

Pats tokios tatuiruotės neturėjo. Gali ir nesitikėti, jog kada nors sulauks tokio pasiūlymo. Liuciferis žymėjo tik tam tikrus demonus, tuos, su kuriais norėjo palaikyti ypatingus santykius.

– Kemai, negali...

Šis nutvėrė brolio veidą ir tvirtai laikė. Abu stovėjo šalia, intymiai susikibę. Rolandas nebežinojo: draugai jie ar priešai.

– Kas į ką kreipėsi patarimo, Rolandai? Nekalbame apie mane ir mano elgesį. Kalbame apie tave ir apgailėtiną meilės romaną, kurį teks baigti.

– Turi būti išeitis...

– Suvok: nebūtum atėjęs pas mane, jeigu jau nežinotum atsakymo.

Iš visų tą dieną prie krioklio Kemo ištartų žodžių atsisveikinimas skambėjo skaudžiausiai: taip, Rolandas jau žinojo atsakymą, kurio ieškojo. Tiesiog tikėjosi, jog kas nors pasakys priešingai ir išgelbės jį nuo to, ką privalo padaryti.

Kai grįžo, atrodė, kad Rozalina jau viską žino. Rolandas užlipo į jos balkoną, tačiau mergina neatskubėjo jo pabučiuoti. Vos įėjo į jos kambarį, mylimosios veidas įtariai sustingo.

– Jaučiu tavo pokytį, – suskambo šaltas nuo baimės balsas. – Kas tai?

Rolandas išvydo be galo liūdną Rozalinos žvilgsnį ir pajuto skausmą visame kūne. Nenorėjo jai meluoti, tačiau negalėjo rasti žodžių.

– O, Rozalina, tiek daug galėčiau tau papasakoti...

Ši, tarsi prisiminusi daugiažodes jo eiles, pareikalavo:

– Atsakyk man vienu žodžiu. Kas slypi mūsų ateityje?

Tai nutiko daugiau nei prieš tūkstantį metų, tačiau ir dabar Rolandas, pagalvojęs apie tai, ką jai atsakė, susigūžė. Troško sunaikinti tuos prisiminimus ir tą akimirką. Tačiau tai nutiko. Praeities pakeisti negali.

Ištarė Rozalinai vienintelį žodį.

– Sudie.

Norėjo ištarti „amžinai“, tačiau Kemas buvo teisus. Tarp moters ir puolusio angelo amžinybė neįmanoma.

Pabėgo, kol ji neėmė maldauti pasilikti. Manė, kad buvo narsus. Tačiau gyvenimas parodė, jog klydo. Rolandas buvo priblokštas ir išsigandęs.

Vėliau matė ją tik kartą. Po dviejų savaičių jis nemačiomis priklydo prie jos pilies lango ir žvelgė į ištisą valandą verkiančią mylimąją.

Paskui Rolandas prisiekė niekam nebesukelti meilės skausmo. Išnyko.

Pasirinko tokį kelią.

Demonas brūkštelėjo per skruostą ir apstulbo supratęs, jog tai ašara. Nors nuo kitų skruostų šluostė milijonus sūrių lašelių, negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą verkė pats.

Susimąstė apie Liusindą ir Danielį, jų amžiną ištikimybę vienas kitam.

Jie nebėgo nuo savo klaidų, o per amžius padarė jų tikrai daug. Grįždavo prie tų klaidų, peržiūrėdavo iš naujo, gilindavosi, kol galiausiai šioje dabartinėje Liusindos Prais reinkarnacijoje pavyko šį tą sutvarkyti. Būtent tai paskatino merginą skristi į praeitį – rasti išeitį iš prakeiksmo. Idant ji su Danieliu galėtų būti drauge.

Jie visada bus drauge. Visada turės vienas kitą, nesvarbu, kad ir kas nutiktų.

Rolandas neturėjo nieko.

Jis lėtai atsistojo ir davė savus Valentino dienos įžadus. Vėl užkops siena pas Rozaliną. Atpirks savo kaltę vieninteliu žinomu būdu.

_______________

[7] Rapunzelė – brolių Grimų užrašytos vokiečių liaudies pasakos apie ilgaplaukę, bokšte uždarytą merginą, veikėja ( vert. past. ).