Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Pabandė nudegimą uždengti ranka, tačiau užkliudžiusi žaizdą pirštais sudejavo.

Tą randą ateityje Rolandas matė tūkstančius kartų, išvysdavo kaskart netikėtai sutikęs Arianą, tačiau jo kilmė taip ir liko paslaptimi. Tik vienu būdu galėjai taip sužeisti angelą, tačiau niekada jos apie tai neklaus.

Dabar žaizda buvo šviežia, tarsi liepsnų nuberta. Ko gero, atsirado visai neseniai.

– Ariana, kas tau nutiko?

Angelė nusuko akis, nenorėdama rodyti Rolandui savo subjaurotos odos.

– Meilė – tai pragaras, – sušnarpštė.

– Bet... – Rolandas užsimerkė. Mintyse išgirdo žodžius „angelai negali tuoktis, išskyrus...“ Ariana iš gėdos nusisuko. Demonas prisitraukė ją prie savęs. – Ak, Ariana! – sušuko, apglėbdamas jos liemenį, akimis įsisiurbdamas ir bjaurėdamasis angelės kaklu. Negalėjo apkabinti jos taip, kaip troško, nepajėgė išspausti skausmo. – Kenčiu su tavimi.

Ariana linktelėjo. Ji žinojo. Niekada nemėgo verkti.

– Lankiau Danielį, – tepasakė.

– Aš pakeliui pas jį, – netikėta sėkmė užgniaužė Rolandui kvapą. – Danielis laukiamas švento Valentino mugėje.

– Šįvakar jis joja į miestą. Galbūt jau yra ten. Bent Liusinda bus laiminga.

– Taip, – Rolandas viską prisiminė aiškiau. – Tu buvai tas riteris, pranešęs stovyklos vyrams žinią. Ne aš. Tu suklastojai karaliaus įsaką, išleidžiantį juos Valentino dienos atostogų.

Ariana ties krūtine sukryžiavo pirštus.

– Kaip sužinojai?

– Aš aiškiaregys, – nustebo pajutęs, kad šypsosi.

Užteko to, kad ji čia. Brangiausia jo draugė. Šiek tiek praskaidrino niūrią kelionę į praeities širdgėlą.

Pakėlė Arianos šalmą, padėjo jai užlipti ant žirgo. Atsisėdo pats ir vėl nuleido antveidį. Abu riteriai vienas šalia kito nujojo miesto link.

Kartais meilės esmė – ne laimėjimas, o išmintingas pasiaukojimas ir pasitikėjimas draugais. Tokiais kaip Ariana. Rolandas suvokė, jog draugystė – artimiausia meilei.

DEGINANTI MEILĖ

ARIANOS VALENTINO DIENA

Pirmas skyrius

PASLAPTIS

Ariana žvelgė į čiobreliais kvepiantį Toskanos rytą ir dūsavo. Tysojo ant žalios aksominės žolės, pasirėmusi alkūnėmis, smakrą padėjusi ant delnų ir mėgavosi prie metų laiko nederančia šiluma bei švelnių pirštų, bėgiojančių ilgais tamsiais jos plaukais, prisilietimais.

Taip Ariana ir Tesė leisdavo retas jųdviejų popietes. Viena mergina pindavo plaukus, kita pasakodavo istorijas. Paskui pasikeisdavo vaidmenimis.

– Kartą gyveno ypatinga angelė, – pasukusi galvą į šoną, kad Tesė galėtų suimti plaukus nuo kaklo, pradėjo Ariana.

Tesei pinti sekėsi geriau. Mergina atsisėsdavo šalia Arianos su laukinių gėlių krepšeliu ant kelių. Palinkdavo virš siauros Arianos nugaros ir storuose angelės plaukuose regzdavo tvirtas kaseles. Susegdavo jas zigzagais ir Ariana tapdavo panaši į medūzą. Tokį stilių ji labai mėgo.

Kita vertus, Arianai pasisekdavo, jeigu pasišiaušusių raudonų Tesės plaukų kupetą pavykdavo sudėti į vieną lenktą kasą. Ji traukdavo, tempdavo, galynėdavosi šukomis su Tesės sruogomis, o ši spygčiojo iš skausmo. Tačiau Ariana mokėjo puikiai pasakoti. O kuo taptų kasų pynimas be geros istorijos?

Nuobodybe.

Ariana užmerkė akis ir sudejavo, kai Tesės nagai ėmė sukinėtis palei galvos odą. Nieko nėra maloniau už mylimosios prisilietimą.

– Ariana?

– Taip.

Angelė atmerkė akis. Žvilgsnis nuslydo virš ganyklos, kur dviejuose šimtuose fermos akrų slankiojo pieningos karvės. Mėgo šias akimirkas – ramias, paprastas. Tik ji ir Tesė. Vėlyva popietė: dauguma pienininkių, dirbančių ūkyje, kuriame įsidarbino ir Ariana, jau grįžo į savo namus.

Pasirinko šį darbą, nes netoliese buvo Liusinda. Šiame gyvenime ta mergina užaugo Anglijos feode, vos už kelių minučių skrydžio į šiaurę.

Dažniausiai Danielį dusinte dusino Arianos ir kitų jam stebėti paskirtų angelų buvimas. Tačiau įsikūrusi pieninėje, angelė galėjo stebėti nevaržydama laisvės, o prireikus greitai atsidurti šalia jo ir Liusindos. Be to, Arianai patiko kartkartėmis pasinerti į mirtingųjų gyvenimo ritmą. Buvo smagu gauti darbo pieninėje, stengtis įtikti viršininkui. Tesė niekada nesuprato šio poreikio, antra vertus, jos šeimininkas reikalavo mažiau nei Sostas.

Vos retkarčiais pavykdavo nukniaukti kelias akimirkas su Tese. Jos viešnagių pieninėje – apsilankymų šiame pasaulyje apskritai – tekdavo laukti labai ilgai, o pasimatymai ilgai netrukdavo. Ariana nenorėdavo galvoti apie tamsą, laukiančią Tesės iškart, kai jiedvi viena kitai ištardavo „sudie“, apie šeimininką, kuriam nepatikdavo, jog demonė išvyksta iš jo karalystės.

Negalvok apie jį , – priekaištaudavo sau Ariana. – Ne tada, kai Tesė šalia, ne tada, kai nėra jokio pagrindo abejoti meile!

Taip. Tesė šalia. Žolė tokia minkšta, fermos oras toks kvapus nuo laukinių gėlių, kad Ariana vos nenuskriejo į rūpestingą raminančio sapno prieglobstį.

Pasakojimas. Tesė mėgo jos pasakojimus.

– Kur sustojau? – paklausė Ariana.

– O... nepamenu, – suskambo sutrikęs Tesės balsas.

Suimdama plaukų sruogą mergina nagu įdrėskė kaklą.

– Oi! – Ariana pasitrynė kaklą. Tesė neprisimena? Juk mintyse pasiklysdavo Ariana, o ne Tesė. – Ar kas nors negerai, meile?

– Ne, – paskubomis atsakė draugė. – Pradėjai kažkokią istoriją... Ypatinga...hmz...

– Taip! – nudžiugo Ariana. – Ypatinga angelė, vardu... Ariana.

Tesė timptelėjo plaukų sruogą.

– Ir vėl apie tave? – nusijuokė, tačiau juokas suskambo santūriai. Atrodė, kad mergina jau nuskriejo kažkur toli.

– Ir apie tave! Tik luktelėk, – norėdama pažiūrėti į Tesę, Ariana apsivertė ant šono.

Kasą pinanti ranka nuslydo angelės šlaunimi.

Tesė vilkėjo baltą medvilninę suknelę siaura liemene ir trumpomis rauktomis rankovėmis. Pečius dengė strazdanų spiečiai. Arianai jie priminė žvaigždžių galaktikas. Draugės akių spalva buvo tik šiek tiek tamsesnė už stulbinančias blyškiai mėlynas Arianos akių raineles.

Pati gražiausia Arianos sutikta būtybė.

– O kuo ta angelė tokia ypatinga? – po akimirkos susidomėjo Tesė.

– Ak, nuo ko pradėti? Apie ją galima pasakoti tiek nuostabių dalykų! – susimąsčiusi, kaip pakreipti pasakojimą, Ariana staigiai krestelėjo galvą.

Pajuto, kad viename šone atsileido nepririšta kaselė.

– Ak, Ariana! – suirzo Tesė. – Tu viską sugadinai!

– Nieko negaliu padaryti, jeigu mano plaukai turi kitų planų! Gali būti, kad tavieji taip pat!

Ariana ištiesė ranką prie ilgą raudoną Tesės kasą juosiančio kaspino.

Tačiau mergina buvo greitesnė. Kvatodamasi iš Arianos, pakilusios ant kojų ir pasileidusios jos vytis, Tesė it krabas nurepečkojo žole.

– Tos nepaprastos angelės plaukuose, – šūktelėjo Ariana draugei, bėgančiai per aukštą žolę ir gaivų vasario vėją, – susivėlė bjauriausias veltinis, plačiai ją išgarsinęs. Kai kurie ją vadino Veltūne, – mergina žingsniavo aukštai keldama kojas, iškėlusi rankas ir pirštais kutinėdama plaukus. – Didžiuliuose gauruose išnykdavo miestai. Veltinis surinkdavo ištisas armijas! Suaugę vyrai verkdami dingdavo juodoje gyvatiškų garbanų gelmėje.

Tada Ariana užkliuvo už ilgos beformės pienininkės suknelės krašto ir sunkiai krito ant žemės. Atsistojusi keturiomis pažvelgė į Tesę, kuri stovėjo užstodama saulę. Raudonus plaukus juosė šviesos aureolė.

Draugė pasilenkė norėdama padėti Arianai atsikelti, švelniai suėmė angelės riešus.