Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Pasirausęs Juodės balnakrepšiuose rado džiovintą obuolį. Pašėrė juo kumelę, o pats bandė įvertinti situaciją.

Prisiminė tą Valentino dienos mugę. Žinojo, kad ji įvyko po jųdviejų romano su Rozalina pabaigos. Po penkerių metų.

Nederėjo čia sustoti. Turėjo žinoti, jog taip nutiks, kad prisiminimai užplūs mintis ir įskaudins.

Tuose tūkstantmečiuose nebuvo nė dienos, kurią Rolandas nesigailėjo taip išsiskyręs su Rozalina. Aplink tą gailestį kūrė visą savo gyvenimą, vieną po kitos tvėrė neįveikiamas tvoras. Apgailestavimas jo viduje pastatė tvirtovę, kurios dydis ištisomis visatomis lenkė stovinčiąją priešais. Galbūt todėl šis Anglijos pilies didingumas taip dramatiškai jaudino – priminė apie jo paties praeitį.

Kaltės atpirkimas gerokai pavėlavo.

Padrąsinančiai pakasė Juodę ir nuėjo pilies link. Į ją vedė akmenimis grįsta alėja. Iš abiejų pusių žiemojo raktažolių krūmai. Pačiame gale stūksojo sunkūs metaliniai vartai. Rolandas nusuko šoniniu takeliu. Žingsniavo palei mišką, kol nepastebimas atsidūrė vakarinės pilies sienos šešėlyje. Siena kilo penkiasdešimt pėdų iki pirmojo lango, pro kurį galėjai dirstelėti į lauką.

Arba į vidų.

Ten jo laukdavo Rozalina. Ant palangės krisdavo geltoni plaukai. Tai būdavo ženklas, jog mergina viena ir laukia Rolando lūpų. Dabar langas tuščias. Pakėlęs akis demonas pajuto niūrų namų ilgesį. Tarsi būtų atsidūręs labai toli nuo savo vietos.

Rolandas žinojo, jog šioje vietoje sargybos nebūdavo. Siena pernelyg aukšta. Išėjo iš šešėlio ir atsistojo tiesiai po langu.

Perbraukė rankomis sieną, prisimindamas tiek kartų kojomis liestus griovelius. Prie Rozalinos niekada neišdrįso išskleisti sparnų. Užteko ir to, kad mirtingoji mylėjo jį nepaisydama odos spalvos. Jos tėvas niekada nematė Rolando be antveidžio. Nebūtų leidęs maurui už jį kautis.

Galėjo pasikeisti išvaizdą. Angelai nuolatos taip elgėsi. Kiek kartų Danielis dėl Liusės pakeitė mirtingąjį pavidalą? Visi liovėsi skaičiuoti.

Tačiau Rolandas nemėgo vaikytis madų. Buvo klasicistas. Siela patogiai jautėsi – tiek patogiai, kiek tai buvo įmanoma – būtent po tokia oda. Būdavo dienų – kaip šiandien – kai jo išvaizda sukeldavo šiek tiek nepatogumų, tačiau Rolandas viską ištverdavo. Rozalina sakė, kad myli jį už tai, koks yra viduje. O jis mylėjo už tą atvirumą... tačiau ji nežinojo . Kelių dalykų Rolandas niekada neketino atskleisti.

Neatsiskleis ir dabar, šarvų nenusimes, sparnų neapnuogins. Įprotis padės kopti siena įprastu būdu. Atmintin, tarsi nušviestas virš pasaulio išskleistų jo sparnų auksinio švytėjimo, grįžo takelis per akmenis.

Rolandas ėmė lipti.

Iš pradžių nerimavo dėl metalinių, girgždančių šarvų, tačiau grįžo šviesūs prisiminimai apie meilę, ir jis vėl pasijuto vikrus bei lankstus.

Po kelių minučių pasiekė išorinės sienos viršų ir užkėlė kojas ant siauros parapeto atbrailos. Išsitiesęs nuslinko prie tolimiausio bokštelio ir įdėmiai pažvelgė į kūginę ochros spalvos smailę. Nuo ten reikėjo pavojingai lipti prie bokštą juosiančio arkinių langų žiedo. Tačiau Rolandas žinojo, kad išorinėje vieno lango pusėje buvo siaurutė terasa, o visą bokštą juosė nedidelė akmeninė atbraila. Galėjo ten atsistoti ir dirstelėti vidun. Netrukus prislinko prie iškyšos ir tvirtai įsikibo į mūro kraštą palei langą. Tada pastebėjo atviras balkono duris. Vėjyje plaikstėsi raudonos šilkinės užuolaidos. O ten, už jų, slinko mirtingosios šešėlis. Rolandas sulaikė kvapą.

Ilgos geltonų plaukų bangos vilnijo nuostabios, žalios suknelės nugara. Ar ten ji? Ko gero.

Panoro pasilenkti, patraukti ją nuo lango, paversti pasaulį tokį, koks buvo. Tvirtai atbrailą suspaudę pirštai nutirpo. Lemiamą akimirką, kai auksaplaukė deivė apsisuko, Rolandas sustingo taip staiga ir visu kūnu, kad pamanė, jog smigs į žemę it ledo varveklis.

Pasitraukė atgal ant atbrailos, krūtinę prispaudė prie sienos, tačiau negalėjo atplėšti akių nuo merginos.

Ten buvo ne ji.

Selija, jaunesnioji lordo duktė. Dabar jai, ko gero, šešiolika. Tiek buvo ir Rozalinai, kai Rolandas sudaužė jai širdį. Mergina priminė seserį: šviesi oda, mėlynos akys, į rožės žiedlapius panašios lūpos ir tie stulbinantys linų spalvos plaukai. Tačiau ugnis – galinga liepsna, kurią Rozalinoje taip dievino Rolandas – Selijoje virto gęstančiomis žarijomis.

Jis vis stovėjo it įkaltas, negalėdamas pajudėti. Jeigu Selija pro langą pažvelgs į balkoną – atrodė, kad taip ji ir ketina pasielgti – Rolandą sučiups.

– Sese?

Tas balsas. Tarsi styginis instrumentas, tik šiek tiek sodresnis. Rozalina!

Sekundės dalelę Rolandas tarpduryje išvydo šešėlį, paskui aiškų, grakštų vienintelės mylėtos merginos profilį. Širdis sustojo. Nebegalėjo įkvėpti. Norėjo surikti jos vardą, ištiesti ranką...

Suprakaitavę delnai išdavė, pirštai atsileido. Keletą amžinybę trukusių akimirkų Rolandui atrodė, jog jis pakibo ore. Paskui it švininis svarmuo smigo šešetą ilgų aukštų žemyn.

Prisiminimas:

Atviros nutriušusios daržinės durys.

Rolandas pažino pilies žemėse šiaurės rytuose stovintį sukiužusį pastatą. Vasaros vakarais daržinės tarpduryje saulės spinduliai sušvisdavo maždaug šeštą valandą vakaro. Pagal auksine spalva nutviekstą šieną demonas spėjo, jog netoli septynios. Netrukus vakarienė arba toji, visada per trumpa, laiko atkarpa, kai Rolandas įkalbėdavo Rozaliną slapčiomis praleisti su juo kelias akimirkas.

Pro plačias medines duris išvydo tamsoje susiglaudusius du siluetus. Ten, tarp vištų lesalo ir surūdijusių pjautuvų krūvos, Rolandas pamatė savo ankstesnįjį „aš“.

Vos atpažino tą jaunuolį, koks kadaise buvo. Rolandas nepasikeitė, tačiau tas vaikinas atrodė išties jaunas. Kupinas vilties. Nesugadintas. Vilnonė tunika glaudėsi prie kūno, akys švietė tarsi naujagimės kumelaitės. Jos nuopelnas. Ji nubraukė tūkstantmečius sunkaus darbo Žemėje, amžiną egzistavimą Danguje ir slegiantį Nuopolį.

Rolandas dalyvavo kare, maištavo prieš Dievą, tačiau susidūrusi su meile jo širdis virto vaiko širdimi.

Vaikinas sėdėjo ant trikojo medinio suolelio ir žiūrėjo – taip nuoširdžiai, kad prisiminęs Rolandas net susidrovėjo – į nuostabią šviesiaplaukę merginą. Ši, nekreipdama dėmesio į atlasinę suknelę apkibusius dagius, atsirėmė į šieno kupetą. Plaukai spindėjo dar labiau, nei Rolandas prisiminė, lygi, šviesi oda priminė šviežiai nugriebtą grietinėlę. Žemyn nuleistas žvilgsnis reiškė tai, jog vaikinas tematė ant šviesiai mėlynų akių krintančią švelnių blakstienų uždangą. Tomis dienomis mergina arba patempdavo putlias lūpas, kaip darė dabar, arba kartkartėmis apdovanodavo Rolandą trumpute šypsena. Šis laukė abiejų. Abi išraiškos keistai jį veikdavo.

Vaidindama, jog nuobodžiauja, Rozalina sujudėjo ant šieno. Apsimetinėti sekėsi prastokai. Merginą kaustė kiekvienas Rolando judesys. Dabar jis tą pastebėjo.

– Moku dar vieną juokelį. Ar mano ledi norėtų išgirsti? – prabilo jo praeities „aš“.

Rolandas prisiminė, kaip energingai tada kratė smakrą, ir veidas užsiliepsnojo iš gėdos. Prisiminė, kodėl prireikė tiek įtikinėti Rozaliną, kad ši sutiktų pasimatyti su juo daržinėje.

Tada jis pribloškė ją baisiomis eilėmis.

Ant trikojo sėdintis jaunuolis nelaukė – akivaizdžiai nebegalėjo laukti – moteriško Rozalinos atodūsio.

Kai Rolandas pasinėrė į siaubingas eiles, nė vienas nebūtų patikėjęs, jog kadaise šis nevykęs poetas buvo Muzikos Angelas.